Даниэла Стил - Namas

Galų gale, apie tai pagalvojusi, Sara atsisėdo ir apsiverkė, o paskui pasiėmė portfelį ir išėjo namo. Jos butas buvo Pasifik Heitse, už dvylikos kvartalų nuo Stenlio namo. Atsirakinusi duris, Sara patraukė tiesiai prie stalo ir patikrino telefono atsakiklio žinutes. Vieną kiek anksčiau paliko mama. Sulaukusi šešiasdešimt vienų metų, ji vis dar dirbo, tik nekilnojamojo turto agentės profesiją buvo iškeitusi į interjero dizainerės. Ji nuolat buvo užsiėmusi: su draugėmis, knygų klubuose, su klientais arba anoniminių alkoholikų grupėse, kurias tiek metų lankė. „Al-Anon“ grupę ji lankė jau beveik trisdešimt metų — eidavo ten net kai jos alkoholikas vyras pasimirė. Sara manė, kad ji pasidarė nuo tų grupių priklausoma. Motina nuolat ką nors veikė, sukosi kaip vijurkas, bet, rodos, tuo džiaugėsi. Sara išklausė žinutę: mama skambino norėdama paklausti, kaip ji laikosi, ir pasakė, kad vakare ruošiasi išeiti. Besiklausydama Sara atsisėdo ant sofos ir tuščiu žvilgsniu spoksojo priešais save. Tądien ji nevalgė vakarienės ir tuo nesirūpino. Šaldytuve gulėjo prieš dvi dienas pirkta pica ir bet kada panorėjusi ji galėjo pasidaryti salotų, bet nesuko sau galvos. Tą vakarą ji nenorėjo nieko, tik susisukti savo lovoje. Reikėjo pagedėti, kol galės pradėti ką nors daryti dėl Stenlio. Ji žinojo, kad kitą dieną bus lengviau, — ar bent jau taip tikėjosi, — bet kol kas reikėjo duoti valią emocijoms.

Sara išsitiesė ant sofos ir nuotolinio valdymo pulteliu įsijungė televizorių. Dabar jai reikėjo garsų, balsų, bet ko, kas padėtų užpildyti tylą ir viduje besiveriančią tuštumą. Moters butas šį vakarą atrodė toks pat tuščias kaip ji pati. Toks pat sujauktas ir netvarkingas kaip jos jausmai. Sara niekada į tai nekreipdavo dėmesio, nekreipė ir dabar. Motina nuolat dėl to priekaištaudavo, tačiau Sara tik numodavo ranka, sakydama, kad jai taip labiau patinka. Pati mėgdavo sakyti, kad jos butas atrodo kaip dirbančio ir protingo žmogaus. Sara nenorėjo namuose turėti ištaigingų užuolaidų ar lovatiesės su raukiniais, jai nereikėjo mielų pagalvėlių ant sofos ar suderintų spalvų lėkščių. Seną nutrintą rudą sofą moteris turėjo dar nuo koledžo laikų, o staliuką nusipirko iš labdaros parduotuvės, kai studijavo teisę. Darbo stalą jai atstojo iš kažkur parsitemptos senos durys, uždėtos ant dviejų medinių rėmų. Po šiuo „stalu“ ji dar buvo pakišusi spintelę su stalčiais dokumentams sudėti. Visą sieną užėmė lentynos, prigrūstos knygų apie teisę, o perteklius buvo sukrautas į krūvas ant grindų. Šalia stovėjo dvi išties gražios rudos odos kėdės, padovanotos motinos, o virš sofos kabėjo didžiulis veidrodis. Dar kambaryje stovėjo du vazonai su nudžiūvusiomis gėlėmis, iš kažkur mamos ištrauktas dirbtinis fikusas, nutrintas sėdmaišis, kurį Sara parsivežė iš Harvardo, ir nedidelis apibraižytas valgomojo stalas su keturiomis skirtingomis kėdėmis. Langus vietoj užuolaidų dengė išklerusios žaliuzės, bet Sarai buvo gerai ir taip.

Miegamasis atrodė neką geriau. Lova buvo klojama tik savaitgaliais, jei užsuktų Filas. Pusė komodos stalčių nebeužsidarė. Kampe stovėjo senas supamasis krėslas, ant jo buvo užmestas rankų darbo užtiesalas, kurį Sara kadaise nusipirko antikvariate. Dar ji turėjo šiek tiek įtrūkusį žmogaus ūgio veidrodį, ant palangės stovėjo dar viena apdžiūvusi kambarinė gėlė, o ant naktinio staliuko prie lovos pūpsojo nemaža krūvelė teisės knygų — tai Sara labiausiai mėgo skaityti prieš miegą. Kambario kampe voliojosi pliušinis meškiukas, išsaugotas nuo vaikystės. Kažin ar apie tokį būstą rašytų „House & Garden“ arba „Architectural Digest“, bet Sarai buvo gerai. Toks butas buvo tinkamas gyventi, patogus, čia užteko lėkščių vakarienei, netrūko stiklinių, kad būtų galima pasikviesti tuziną draugų išgerti, kai būdavo noro ir laiko (beje, taip būdavo nedažnai), buvo užtektinai rankšluosčių jai ir Filui bei puodų normaliai vakarienei išvirti (maždaug dukart per metus). Šiaip jau ji nusipirkdavo kokio nors maisto išsinešti, darbe suvalgydavo sumuštinį ar pasidarydavo salotų. Sarai nieko daugiau ir nereikėjo, kad ir kaip tai liūdino motiną — jos namai visada atrodydavo tokie tvarkingi, lyg kas tuoj turėtų ateiti jų fotografuoti. Kaip pati sakydavo, gražūs namai — interjero dizainerio vizitinė kortelė.

Saros butas niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuose jai teko gyventi anksčiau, kai mokėsi. Nors ir nebuvo pats gražiausias, bet patogus, be to, visiškai atitiko jos poreikius. Ji turėjo puikią garso aparatūrą, o Filas nupirko televizorių — ir pats užėjęs mėgdavo jį žiūrėti, dažniausiai sporto laidas. Be to, Sara turėjo pripažinti, kad ir jai tas televizorius patiko. Buvo gera girdėti kažkokio serialo aktorių balsus. Paskui suskambo jos mobilusis. Sara kurį laiką svarstė, ar atsiliepti, bet paskui prisiminė, kad tai galėtų būti Filas. Pažvelgusi į telefono ekranėlį pamatė, kad taip ir yra, kartu ir nudžiugo, ir išsigando. Moteris žinojo, kad jei Filas ką nors pasakys ne taip, labai ją nuliūdins, bet juk reikėtų pamėginti... Šįvakar jai labai norėjosi bent kokių žmogiškų ryšių, kurie padėtų susitaikyti su Stenlio praradimu. Taigi Sara pritildė televizorių ir prisidėjo telefoną prie ausies.

— Labas, — tarė jausdama, kaip galva ištuštėja.

— Kaip sekasi? Pamačiau, kad skambinai. Kaip tik išeinu iš sporto salės.

Filas buvo vienas iš tų žmonių, kuriems kiekvieną vakarą žūtbūt reikėdavo nueiti į sporto salę atsikratyti streso. Neidavo tik tada, kai susitikdavo su vaikais. Salėje jis praleisdavo mažiausiai dvi ar tris valandas, o darbo nebaigdavo anksčiau kaip aštuntą, todėl paprastomis dienomis su juo pavakarieniauti būdavo beveik neįmanoma.

Sarai labai patikdavo gundantis Filo balsas. Šį vakarą buvo gera tiesiog jo klausytis, kad ir kokius žodžius jis pasakytų. Moteris jo pasiilgo ir labai norėjo susitikti. Tik nežinojo, ką jis apie tai pasakytų. Vienas iš jųdviejų susitarimų, apie kurį abu dažniausiai nekalbėdavo, buvo toks, kad jie matydavosi tik savaitgaliais ir susitikdavo arba jo, arba jos bute — priklausydavo nuo to, kur būdavo mažesnė netvarka. Dažniausiai didesnis šiukšlynas būdavo pas jį, taigi jie nakvodavo Saros namuose, nors Filas ir skųsdavosi, kad jos lova per minkšta ir dėl to jam paskausta nugarą. Bet vyrukas susitaikydavo su tuo, kad pabūtų kartu. Galų gale juk tik dvi dienos per savaitę.

— Šiandien buvo sumauta diena, — ramiu balsu ištarė ji, stengdamasi neišsiduoti, kaip iš tiesų jaučiasi. — Mirė mano mėgstamiausias klientas.

— Tas senis, kuris buvo bemaž dviejų šimtų metų? — paklausė Filas, o iš balso buvo galima suprasti, kad jis su kažkuo vargsta, gal rangosi į mašiną ar kelia sunkų krepšį.

— Devyniasdešimt devynerių. Taip, tas pats. — Juodu šnekėjo trumpais sakiniais, per ketverius draugystės metus išmoko taip vienas kitą suprasti. Taip šnekėtis nebuvo romantiška, bet ir visi jų santykiai nebuvo romantiški, ir nė vienas tuo nesiskundė. Galbūt šita draugystė ir nebuvo tobula, bet Sara su tuo susitaikė — tikriausiai todėl, kad šitoks bendravimas buvo gana familiarus ir paprastas. Jie abu gyveno čia ir dabar, per daug nesijaudindami dėl ateities.

— Man labai liūdna. Jau metų metus dėl nieko taip prastai nesijaučiau.

— Juk visada sakiau tau per daug nesuartėti su klientais. Nieko gero iš to neišeina. Jie nėra tavo draugai. Supranti, ką noriu pasakyti?

— Na, su juo suartėjau. Jis neturėjo nieko kito, tik mane ir būrį giminaičių, kurių akyse nebuvo matęs. Ir vaikų neturėjo, o buvo tikrai mielas žmogus. — Jos balsas skambėjo švelniai ir liūdnai.