Даниэла Стил - Namas

— Labas, Sara, — tyliai tarė jis, tarsi įkvėpdamas Saros grožio ir jaunystės. Jam rodės, kad trisdešimt aštuoneri — dar tik vaikystė. Stenlis visada juokdavosi, kai Sara prasitardavo, kad jaučiasi sena.

— Vis dar persidirbi? — paklausė, kai ji priėjo ir sustojo prie lovos. Matydamas ją, Stenlis atsigaudavo. Ji jam buvo kaip oras ir šviesa, kaip pavasarinis lietus gėlei.

— Žinoma, — nusišypsojo Sara, kai jis paėmė ir suspaudė jos ranką. Jam patiko jausti jos odos švelnumą ir šilumą.

— Argi nesu tau sakęs, kad taip nedarytum? Tu per daug dirbi. Vieną dieną tau baigsis kaip man. Būsi viena, supama tik gaujos įkyrių slaugių, ir gyvensi palėpėje. — Jis buvo keletą kartų užsiminęs, kad Sara turėtų ištekėti ir susilaukti vaikų. Ir stipriai išbarė, kai ji pasakė, kad nenori nei vieno, nei kito. Stenlis baisiai gailėjosi vienintelio dalyko gyvenime — kad neturi vaikų. Ir dažnai kartodavo Sarai, kad ji nepadarytų tos pačios klaidos. Akcijos, obligacijos, prekybos centrai ir naftos gręžiniai vaikų nepakeis. Jis per vėlai tai suprato. O dabar vienintelis džiaugsmas jo gyvenime beliko Sara. Jis mėgo taisyti savo testamentą, neretai to prašydavo. Tai buvo puiki proga vėl pamatyti ją.

— Kaip jautiesi? — paklausė Sara, labiau kaip susirūpinusi giminaitė, o ne kaip teisininkė. Ji nerimavo dėl senuko ir dažnai rasdavo įvairių progų nusiųsti jam kokią knygą ar straipsnį — dažniausiai apie naujus mokesčių įstatymus ar kokiomis kitomis temomis, kurios, jos nuomone, turėjo Stenlį sudominti. Jis savo ruožtu visada atsiųsdavo jai ranka rašytų komentarų ir padėką. Jis buvo įžvalgus kaip visada.

— Aš pavargęs, — nuoširdžiai atsakė Stenlis, netvirtais pirštais vis dar laikydamas jos ranką. — Sulaukęs tokio amžiaus, negaliu tikėtis geresnės savijautos. Kūnas mane jau seniai apleido. Beliko tik protas. — Protas tebebuvo toks pat šviesus. Bet Sara pastebėjo, kad šįkart jo akys apsiblaususios. Dažniausiai jose žibėdavo kibirkštėlės, bet dabar moteris suprato, kad kažkas pasikeitė. Kaip temstanti lempa. Sara vis bandė sugalvoti, kaip jį ištempti laukan, bet jis jau metų metus nebuvo išėjęs iš namų, išskyrus retus apsilankymus ligoninėje, kai jį išveždavo greitosios pagalbos automobilis.

Namo Skoto gatvėje palėpė tapo tarsi urvu, kur jam lemta numirti.

— Prisėsk, — galiausiai tarė jis. — Puikiai atrodai, Sara. Tu visada puikiai atrodai. — Jam ji atrodė tokia jauna ir gyva, tokia graži. — Džiaugiuosi, kad atėjai. — Šį kartą tie žodžiai nuskambėjo nuoširdžiau nei paprastai, ir Sarai suspaudė širdį.

— Aš taip pat. Buvau baisiai užsiėmusi. Ketinau ateiti jau prieš kelias savaites, — atsiprašinėdama tarė ji.

— Panašu, kad buvai kažkur išvažiavusi. Kur taip įdegei? — Stenliui atrodė, kad dabar ji gražesnė negu bet kada.

— Keli savaitgaliai prie Tahou ežero. Ten gera. — Ji nusišypsojo sėsdama ant nepatogios kėdės ir ant žemės statydama portfelį.

— Aš niekada niekur nevažiuodavau leisti savaitgalio ir nebuvau atostogauti. Per visą gyvenimą esu atostogavęs du kartus. Vieną kartą važiavau į rančą Vajominge, o kitą buvau Meksikoje. Abu kartus man baisiai nepatiko. Jaučiausi taip, lyg veltui švaistyčiau laiką, ir vis jaudinausi dėl to, kas vyksta mano biure ir ką praleidžiu.

Sara jau galėjo įsivaizduoti, kaip jis nenustygsta vietoje, laukdamas naujienų iš biuro, ir galiausiai grįžta anksčiau, negu ketino. Ji ir pati buvo tai patyrusi, kai turėdavo daug nuveikti, kartais net nešdavosi darbo namo. Jai nepatiko palikti darbą nebaigtą. Dėl Saros Stenlis ne visai klydo. Jos požiūris į darbą buvo beveik toks pat kaip ir jo. Ir butas, kuriame ji gyveno, atrodė tik šiek tiek geriau nei jo palėpė, gal tik buvo didesnis. Ji taip pat beveik nesirūpino savo aplinka. Tik Sara buvo jaunesnė ir mažiau leisdavosi į kraštutinumus. Juos abu vedantys demonai buvo panašūs, kaip Stenlis jau seniai įtarė.

Juodu pasišnekučiavo dar keletą minučių, paskui Sara padavė atneštus dokumentus. Vyras juos peržvelgė, bet dokumentai jam jau buvo matyti. Norėdama gauti pritarimą Sara jau anksčiau buvo atsiuntusi jam keletą juodraščių. Stenlis neturėjo nei fakso, nei kompiuterio. Jam patiko matyti originalius dokumentus, o terliotis su moderniais išradimais jam neužtekdavo kantrybės. Jis neturėjo mobiliojo telefono ir niekada nepamanė, kad reikėtų jį įsigyti.

Šalia Stenlio kambario buvo nedidelė svetainė, įrengta slaugėms. Jos niekada toli nuo jo nenueidavo — visąlaik būdavo arba toje svetainėje, arba sėdėdavo jo mažučiame kambarėlyje ant nepatogios kėdės, arba virtuvėlėje ruošdavo jam paprastą maistą. Šiek tiek toliau paėjėjus koridoriumi, buvo įrengti dar keli nedideli tarnaičių kambariai, kuriuose slaugės galėdavo numigti, kai nedirbdavo, arba šiaip pailsėti, kai name būdavo dviese. Tačiau nė viena iš jų čia negyveno, tik dirbdavo pamainomis. Vienintelis namo gyventojas buvo Stenlis. Jo gyvenimas ir susitraukęs pasaulis sudarė tik mažytę dalelę didžiulio namo, kuris tyliai ir nepaliaujamai iro, kaip ir jo šeimininkas.

— Man patinka tavo padaryti pakeitimai, — pagyrė Stenlis. — Dabar viskas daug logiškiau negu tame juodraštyje, kurį atsiuntei praėjusią savaitę. Šitas švaresnis, palieka mažiau galimybių gudrauti.

Stenlis visada nerimavo dėl to, ką paveldėtojai padarys su jo turtu. Daugumos jis nė akyse nebuvo matęs, o tie, kuriuos matė, jau buvo tokie sukriošę, kad sunku buvo pasakyti, kaip jie elgtųsi su tokiu palikimu. Ko gero, imtų ir viską parduotų, bet šitaip padaryti būtų tiesiog kvaila. Bet palikimą, kaip kokį pyragą, reikės padalyti į devyniolika dalių. Pyragas didelis, šiaip ar taip, kiekvienam teks nemažas kąsnis, daug daugiau, nei jie galėtų tikėtis. Tačiau Stenlis vis tiek labiau norėjo palikti savo turtą giminaičiams, o ne labdarai. Metų metus jis aukojo labdaros organizacijoms, bet buvo šventai įsitikinęs, kad giminystės ryšiai yra svarbiausi. O kadangi tiesioginių palikuonių neturėjo, savo turtą užrašė pusbroliams, sūnėnams ir dukterėčioms, kad ir kas jie tokie būtų. Jis išsiaiškino, kur jie gyvena, bet susitikęs buvo tik su keletu. Stenlis tikėjosi, kad palikimas, užklupęs kaip netikėto vėjo gūsis, pagerins jų gyvenimus. Panašu, kad tai nutiks gana greitai. Greičiau, nei Sara norėtų.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka, — tarė Sara. Stengėsi atrodyti patenkinta ir nepastebėti ar nepripažinti jo apsiblaususio žvilgsnio, dėl kurio norėjosi verkti. Plaučių uždegimas šį vyrą visiškai išsekino ir susendino. — Kaip manai, gal turėčiau dar ką nors pridėti? — paklausė, bet jis papurtė galvą. Sara tyliai jį stebėdama tebesėdėjo ant išklerusios kėdės.

— Ką ketini veikti šią vasarą? — paklausė jis, pakeisdamas temą.

— Gal dar keletą kartų nuvažiuosiu prie Tahou. Neplanuoju nieko ypatinga. — Moteris pamanė, kad Stenlis išsigando, jog ji išvažiuos, ir norėjo nuraminti.

— Tada suplanuok. Negali amžinai vergauti, Sara. Liksi senmergė.

Sara nusikvatojo. Kiek anksčiau ji prisipažino Stenliui, kad susitikinėja su vienu žmogumi, bet nuolat tvirtino, kad tai nerimti ir laikini santykiai. Ši draugystė laikina buvo jau ketverius metus, o tai, Stenlio nuomone, taip pat buvo kvaila. Kartą pasakė jai, kad laikina ketverius metus netrunka. Ir jos motina tą patį kartojo. Bet Sara nenorėjo daugiau. Ji sau ir visiems tvirtino, jog yra taip užsiėmusi darbu teisininkų firmoje, kad nenori nieko daugiau. Darbas jai atrodė svarbiau, ir taip visada buvo. Lygiai kaip ir Stenliui.

— Senmergių šiais laikais nebebūna. Dabar yra nepriklausomos moterys, kurios siekia karjeros, teikia pirmenybę kitiems dalykams ir turi kitokių poreikių, — užginčijo ji, bet tuo įtikino nebent save. Stenlis ant šio kabliuko neužkibo. Jis ją geriau pažinojo, o apie gyvenimą išmanė daugiau.