Даниэла Стил - Namas

— Neabejoju, kad toks ir buvo. Bet devyniasdešimt devyneri metai — velniškai ilgas gyvenimas. Negali sakyti, kad nustebai. — Dabar Sara suprato, kad Filas jau sėdi mašinoje, važiuoja namo. Jis gyveno už šešių kvartalų nuo jos namų, tai buvo labai patogu, ypač kai savaitgalio vidury abu nuspręsdavo pakeisti aplinką ar vienas kuris užmiršdavo ką nors pasiimti iš namų.

— Nenustebau. Man tiesiog liūdna. Žinau, kvailai skamba, bet taip jaučiuosi. Prisimenu tą metą, kai mirė tėvas. — Tai prisipažindama Sara jautėsi labai pažeidžiama, bet po ketverių metų juodu vienas nuo kito paslapčių nebeturėjo, todėl ji galėjo sakyti viską, ką norėjo ar turėjo pasakyti. Kartais Filas suprasdavo, kartais ne. Šįvakar, matyt, kol kas nesuprato.

— Net negalvok taip, pupa. Šitas vyrukas nebuvo tavo tėvas. Jis buvo paprastas klientas. Žinai, man irgi nekokia diena pasitaikė. Visą dieną kapsčiau atleidimo iš darbo bylą, o mano klientas yra tikras šiknius. Norėjau tą niekšelį pasmaugti bylai dar tik įpusėjus. Velniškai tikėjausi, kad atsakovo advokatas padarys tai už mane, bet kur tau. Mes niekada nelaimėsime šitos bylos. — Filas negalėjo pakęsti pralaimėjimų: nei darbe, nei sporte. Tuomet jis būdavo blogos nuotaikos ištisas savaites ar bent jau keletą dienų.

Kiekvieną vasaros pirmadienio vakarą Filas žaisdavo mažąjį beisbolą, o žiemą — regbį. Anksčiau Dartmute jis dar žaisdavo ledo ritulį, ten neteko priekinio danties, bet odontologas jį gražiai pakeitė dirbtiniu. Filas buvo labai gražus vyras. Sulaukęs keturiasdešimt dvejų, vis dar atrodė kaip trisdešimtmetis ir buvo puikios formos. Sąrą jo išvaizda pakerėjo nuo pat pirmo susitikimo; nors ji nemėgo to pripažinti, susižavėjimas truko iki šiol. Tarp jų užsimezgęs ryšys prieštaravo protui, jį buvo sunku apibūdinti. Filas buvo seksualiausias Saros sutiktas vyras. To negana norint pateisinti ketverius metus trunkantį bendravimą tik savaitgaliais, bet vis dėlto. Kartais jis ją baisiausiai nervindavo dėstydamas savo sustabarėjusias pažiūras, gana dažnai nuvildavo, nebuvo jautrus ir nerodė pakankamai dėmesio, bet tikrai ją jaudino.

— Užjaučiu, kad tavo diena buvo tokia netikusi, — tarė Sara, jausdama, kad ji nė iš tolo nebuvo tokia bloga kaip jos. Kita vertus, atleidimo iš darbo bylos gali būti tikra bėda, kaip ir prasti klientai, o jų tokioje srityje netrūksta. Darbo teisė — daug įtampos keliantis dalykas. Filui teko nagrinėti daug diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo bylų ir dažniausiai atstovauti vyrų pusei. Atrodo, kad jam geriau sekėsi dirbti su vyrais — gal dėl to, kad buvo taip pametęs galvą dėl sporto. Jo kompanijoje dirbo nemažai advokačių, kurios geriau sutardavo su klientėmis.

— Gal pakeliui iš darbo nori užsukti pas mane? Norėčiau, kad mane apkabintum...

Šito Sara beveik niekada neprašydavo, nebent be galo prireikdavo. Taip, kaip šį vakarą. Netekusi Stenlio ji jautėsi siaubingai, nesvarbu, kiek metų jis nugyveno. Tas senukas buvo jos draugas, o ne paprastas klientas. Nesvarbu, ką sakė Filas, net jei buvo teisus, teigdamas, kad ji elgėsi neprofesionaliai. Pats Filas savo klientams nejautė jokių emocijų ir apskritai stengėsi prie nieko neprisirišti ir nerodyti jausmų. Tam tikra išimtis buvo tik Sara ir trys jo vaikai. Jie visi jau buvo paaugliai, nuo skyrybų buvo praėję dvylika metų. Buvusios žmonos Filas nuoširdžiai nekentė. Ji išėjo pas kitą vyrą, lyg tyčia, pas „49-ers“ žaidėją, o tai Filo vos neišvarė iš proto. Pralaimėjęs dar didesniam sportininkui nei jis pats, vyrukas laikė tai didžiausiu įžeidimu.

— Mielai užsukčiau, mažute, — atsakė jis. — Mielai. Bet esu visiškai išsekęs. Šiandien dvi valandas žaidžiau sieninį. — Sara numanė, kad jis laimėjo, kitaip būtų baisiai paniuręs, o dabar atrodė tik pavargęs. — Rytoj aštuntą turiu būti biure ir pasirengti dar vienai bylai. Visą savaitę tos bylos. Jei dabar užsuksiu, greitai neišeisiu ir gulti nueisiu vėlai. Man reikia pamiegoti, arba darbe būsiu netikęs.

— Gali miegoti čia, jei nori. — Sarai tai būtų patikę. — Arba tik užvažiuok manęs apkabinti. Atleisk, kad neduodu ramybės. Tiesiog labai norėčiau tave bent trumpam pamatyti. — Sara bodėjosi savimi, bet suprato, kad tik veltui zirzia, ir jautėsi lyg prašydama išmaldos. Filas negalėdavo to pakęsti. Jis visada sakydavo, kad buvusi žmona pasitaikė tikra zirzeklė, ir mėgo iš to pasišaipyti. Šitaip besielgianti Sara jam lygiai taip pat nepatiko. Jis manė, kad moterys, kurios reikalauja dėmesio, yra našta, o Sarą mėgo todėl, kad ji tokia nebuvo. Taigi šį vakarą ją užplūdę jausmai ir toks prašymas jai buvo visai nebūdingas. Sara žinojo jų draugystės taisykles. „Neprašyk. Ir nezirzk. Kai matomės, leiskime laiką gerai.“ Dažniausiai taip ir būdavo. Kad ir kaip mažai laiko juodu praleisdavo kartu, tai abiem tiko.

— Pažiūrėkime, kaip bus rytoj. Nes šįvakar aš tikrai negaliu. — Filas buvo užsispyręs kaip visada. — Pasimatysime penktadienį. — Kitaip sakant, ne. Ji suprato ir žinojo, kad tolesni įkalbinėjimai ar spaudimas jį tik sunervintų.

— Gerai. Pamaniau, paprašysiu. — Sara stengėsi nuslėpti nusivylimą balse, bet akyse kaupėsi ašaros. Negana to, kad mirė Stenlis, Filas demonstruoja savo bjauriausią bruožą. Jis buvo savimyla, ne guodėjas. Sarai tai nebuvo naujiena. Per ketverius draugystės metus ji su tuo susitaikė. Iš jo nedaug tegali gauti, ir tai tik neprašydamas. Nuo bet kokio prašymo jis pasijusdavo įspeistas į kampą, net valdomas. Progai pasitaikius, Filas visada kartodavo, kad daro tik tai, ką nori. O šįvakar jis nenorėjo užsukti ir jos apkabinti. Aiškiai pasakė. Sara iš jo galėdavo gauti daugiau, jei nereikalaudavo dėmesio. Šį kartą nepasisekė.

— Visada gali prašyti, pupa. Jeigu galėsiu ką padaryti, tai galėsiu. Jei ne, tai ne.

Netiesa — nedarysi, jei nenorėsi, pagalvojo Sara.

Dėl šito juodu ne kartą ginčijosi, bet šįvakar Sara nenorėjo apie tai kalbėti. Kaip tik dėl šios priežasties tokie santykiai jai kartais patiko, o kartais ne. Ji visada manė, kad Filas tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kaip dabar, mirus Stenliui, turėtų padaryti išimtį. Šis vyras sukdavo iš kelio tik tada, kai reikėdavo pačiam, o ne kitiems. Jam nepatiko būti prašomam padaryti išimtį, ir Sara tai žinojo. Tačiau jie vienas kitam patiko, ir abu žinojo vienas kito keistenybes ir gyvenimo būdą. Kartais taip buvo lengviau, kartais sunkiau. Jis sakė, kad niekada nebenori vesti, ir tos nuomonės laikėsi. Sara taip pat nuoširdžiai prisipažino, kad santuoka nėra jos tikslas, ir Filui tai labai patiko. Ji pati manė, kad nenori turėti vaikų, — pasakė jam iš pat pradžių. Sakė, kad niekam nenori duoti tokios bjaurios vaikystės kaip jos pačios, šalia alkoholiko tėvo, nors Filas ir nebuvo alkoholikas. Jis mėgo išgerti, tačiau niekada nepadaugindavo. Be to, jis jau turėjo tris vaikus ir nebenorėjo daugiau. Taigi pradžia buvo puiki. Tiesą sakant, pirmuosius trejus metus jie tobulai vienas kitam tiko. Įtampa atsirado tik pastaraisiais metais, kai Sara užsiminė, kad norėtų su juo matytis dažniau, sakykim, dar vieną vakarą darbo dienomis. Pirmą kartą apie tai užsiminus, Filas tiesiog įsiuto, jam toks prašymas pasirodė pernelyg didelis. Sakė, kad darbo dienų vakarus nori skirti sau, išskyrus tuos, kai susitinka su vaikais. Po trejų metų Sara pajuto, kad galbūt atėjo metas žengti žingsnelį į priekį ir daugiau laiko praleisti kartu. Tačiau Filas buvo nepalenkiamas. Per pastaruosius metus Sarai nepavyko pasistūmėti į priekį, juodu dažnai dėl to ginčydavosi. Jai tai buvo skausminga tema.

Filas nenorėjo praleisti su ja daugiau laiko, vis kalbėjo, kad jų santykiai tuo ir puikūs, kad abu turi laisvę. Darbo dienos sau, bendravimas savaitgaliais, be jokių rimtų įsipareigojimų, nes nė vienas iš jų nenorėjo tuoktis. Viskas buvo taip, kaip jis norėjo. Puikūs savaitgaliai, yra ką apkabinti dvi naktis per savaitę. Jis nenorėjo Sarai duoti daugiau, turbūt niekada ir neduos. Šis klausimas nebuvo sprendžiamas ir Sara ėmė šiek tiek nervintis. Negi taip sunku skirti jai dar vieną vakarą per savaitę ir nueiti kartu pavakarieniauti? Filas elgėsi taip, lyg mieliau atiduotų išrauti dantį, nei sutiktų, o Sarai tai atrodė kaip įžeidimas. Kiekvieną kartą prašnekus šia tema pokalbis tapdavo panašus į mūšį.