Даниэла Стил - Namas

— Aš kalbu ne apie jo karjerą. Turiu galvoje tavo santykius su juo, tiksliau, santykių nebuvimą. Kaip manai, kur tai nuves?

Sara niekada nieko nesitikėjo, gal tik matytis su juo bent kiek dažniau. Bet spaudžiama motinos visada pasijusdavo nemaloniai, lyg ką nors darytų blogai.

— Viskas yra taip, kaip mes norime, mama. Kodėl tu vis nenurimsti? Dabar aš neturiu laiko niekam kitam. Juk esu tokia užsiėmusi darbe.

— Sulaukusi tavo metų, aš turėjau ir darbą, ir vaiką, — pasipūtė Odrė, o Sara vos atsispyrė norui priminti motinai, kad jos vyras buvo tikras dykaduonis ir veltėdis visomis įmanomomis prasmėmis. Jis buvo ne tik netikęs tėvas, bet ir netikęs vyras, net nesugebėjo išlaikyti darbo. Bet Sara nutylėjo, kaip visada. Nenorėjo pyktis, ypač šiandien.

— Aš dar nenoriu vaiko, mama. — Gal ir niekada nenorėsiu. Kaip ir vyro, jei yra nors menkiausia galimybė, kad jis bus toks kaip tėvas. — Man patinka gyventi taip, kaip gyvenu.

— Kada tu nusipirksi naują butą? Dėl Dievo meilės, Sara, dabar tu gyveni tikrame lauže. Turi persikraustyti į padorią vietą ir atsikratyti to šlamšto, kurį tąsaisi nuo koledžo laikų. Tau reikia tikro buto, kaip suaugusiam žmogui.

— Aš ir esu suaugęs žmogus. Ir man patinka mano butas, — iškošė Sara pro sukąstus dantis. Šįryt ji palaidojo gerą draugą ir mylimiausią klientą, vakar vakare Filas ją smarkiai nuvylė, todėl dabar ji visai netroško klausytis kandžių motinos replikų apie jos butą ir draugą. — Dabar man reikia grįžti prie darbo. Pasimatysime per Padėkos dieną.

— Negali amžinai bėgti nuo tikrovės, Sara. Turi pripažinti savo problemas. Jei ne, savo metus iššvaistysi su Filu ar tokiais kaip jis. — Šiuose žodžiuose buvo daugiau tiesos, nei Sarai norėjosi. Ji turėjo teisę iš Filo prašyti daugiau, bet vargu ar nuo to kas pasikeistų. O jei paprašytų ir jis dėl to ją paliktų, tuomet nebebūtų net su kuo leisti savaitgalių. Tokia vienatvės galimybė jos visiškai nežavėjo, be to, Sara nenorėjo Filo iškeisti į knygų klubus, kaip padarė motina. Šios problemos Sara dar nebuvo išsprendusi, ir net nebuvo pasiruošusi spręsti. O dabar ji anaiptol nenorėjo būti kamuojama motinos. Būtų tik dar sunkiau.

— Ačiū už rūpestį, mama. Bet dabar ne metas apie tai kalbėti. Biure turiu daug ką nuveikti. — Sara pagalvojo, kad dabar kalba visai kaip Filas. Vengimas. Vienas geriausių jo žaidimų. Ir neigimas. Šitą ji pati jau daugelį metų žaidė.

Padėjusi ragelį, Sara jautėsi suirzusi. Taip sunku išmesti iš galvos taiklius motinos klausimus ir griežtą kritiką. Ji visada sugebėdavo nuginkluoti ir apnuoginti dukterį, o pati tyrinėdavo kiekvieną jos ląstelę. Toks tiriamas žvilgsnis buvo tiesiog nepakeliamas, o motinos išvados dėl Saros gyvenimo versdavo ją jaustis dar blogiau. Dabar Sara ėmė su baime laukti Padėkos dienos. Būtų geriau su Filu ir jo vaikais važiuoti slidinėti prie Tahou. Na, bent jau močiutė praskaidrins nuotaiką. Visada praskaidrindavo. Be to, labai tikėtina, kad Mimi pasikvies vieną iš savo draugų. Jie irgi visada būdavo labai malonūs vyrai. Mimi sekdavosi su tokiais susipažinti, kad ir kur eidavo.

Neilgai trukus po pokalbio su motina, senelė pati paskambino Sarai, dar kartą pakvietė ją kartu švęsti Padėkos dieną. Tik pokalbis su Mimi buvo linksmas, šiltas ir trumpas. Močiutė buvo tikras lobis. Paskui Sara sutvarkė paskutinius reikalus, susijusius su Stenlio turtu, užsirašė visus klausimus, kuriuos norėjo užduoti nekilnojamojo turto agentei, ir patikrino, ar išsiųsti visi laiškai paveldėtojams. Paskui pradėjo rūpintis kitų klientų reikalais. Darbo diena vėl užtruko trylika valandų, o Sara to nė nepastebėjo. Kai ji grįžo namo, buvo beveik dešimta, kai paskambino Filas — beveik vidurnaktis. Jis taip pat kalbėjo pavargusiu balsu ir pasakė, kad eina miegoti. Prasitarė, kad iš sporto salės grįžo jau po pusės dvylikos. Keista, kad jis yra vos už kelių kvartalų, o elgiasi taip, lyg penkias dienas per savaitę gyventų kitame mieste. Sara norėjo, kad jie būtų artimesni, ypač dabar, kai kiti reikalai klojosi nekaip. Kartais būdavo neįmanoma suprasti, kodėl bent retkarčiais susitikti su ja kurį darbo dienos vakarą jam atrodo tokia tragedija. Sara manė, kad po ketverių metų to prašyti nėra per daug.

Jie penkias minutes pašnekėjo telefonu, aptarė, ką veiks savaitgalį, o dar po dešimties minučių Sara nugrimzdo į neramų miegą viena gulėdama lovoje, kurios neklojo visą savaitę.

Tą naktį ji sapnavo košmarus apie motiną ir dukart pabudo verkdama. Kai ryte atsikėlė skaudančia galva ir maudžiančiu pilvu, pasakė sau, kad dabar liūdi dėl Stenlio. Nėra nieko, ko nepataisytų puodelis kavos, dvi tabletės aspirino ir sunki diena darbe. Visada padėdavo.

KETVIRTAS SKYRIUS

Kai pagaliau atėjo penktadienio vakaras, Sara jautėsi taip, lyg būtų pervažiuota tanko. Vienas iš Stenlio paveldėtojų su ja susisiekė, bet iš kitų dar nebuvo nieko girdėti. Susitikimas prie namo su nekilnojamojo turto agente numatytas pirmadienį. Dabar jai pasidarė labai smalsu pamatyti kitą pastato dalį. Metų metus Sarai jis buvo mįslė. Į kitus aukštus ji nebuvo nė žvilgtelėjusi, todėl dabar nekantriai laukė pirmadienio.

Aną dieną močiutė, kai paskambino iš karto po pašnekesio su motina, pasiūlė Sarai per Padėkos dieną atsivesti ką tik panorės. Ji visada šiltai sutikdavo anūkės draugus. Senelė nepaminėjo Filo, tačiau Sara suprato, kad kvietimas galioja ir jam. Mimi, priešingai nei Odrė, niekada nekišo nosies į kitų reikalus, nekritikavo ir neužduodavo klausimų, kurie galėtų priversti Sarą pasijusti nepatogiai. Jųdviejų santykiai visada buvo laisvi, šilti ir be priekaištų. Mimi buvo be galo malonus žmogus, ir Sara gyvenime nebuvo sutikusi nė vieno vyro, moters ar vaiko, kuriam ji nepatiktų. Ir kaip šita švelni, laiminga moteris galėjo paleisti į pasaulį tokį aštrialiežuvį vaiką kaip Odrė. Tačiau Odrės gyvenimas ir santuoka ne taip nusisekė, ir visos padarytos klaidos brangiai kainavo. Ilgas ir laimingas santuokinis Mimi gyvenimas klojosi daug ramiau ir sklandžiau, o vyras, už kurio ji ištekėjo, buvo su ja daugiau kaip penkiasdešimt metų ir pasitaikė tiesiog auksinis. Ne toks kaip Saros tėvas, kuris buvo visiškas nevykėlis. Taigi Odrė pasidarė irzli, linkusi priekaištauti ir įtari. Sara negalėjo to pakęsti, nors motinos ir nekaltino. Saros tėvas dėl polinkio į alkoholį nesugebėjo rūpintis niekuo, net savimi, ir taip sužlugdė Odrę.

Penktadienio vakarą grįžusi namo, Sara jautėsi išsekusi fiziškai ir išsunkta emociškai. Pamatyti, kaip Stenlio pelenai uždengiami plokšte, jai buvo didelis smūgis. Vadinasi, viskas tikrai baigta, ir dėl to ji sielvartavo. Ilgas gyvenimas, tačiau daugeliu atžvilgių tuščias. Stenlis paliko milžinišką turtą, bet labai mažai ko kito. Dabar Sara negalėjo neprisiminti jo įspėjimų dėl to, kaip pati gyvena. Gyvenime telpa daugiau negu vien darbas, ir staiga Sara tai suprato daug aiškiau negu bet kada. Per pastaruosius trejus metus Stenlio pasakyti žodžiai nenuėjo veltui. Saros požiūris į šios savaitės įvykius, net Filo nenorą pasimatyti paprastą dieną, pradėjo keistis. Staiga ji pasijuto be galo pavargusi ir nebenorėjo klausytis pasiaiškinimų, kuriuos girdėdavo ketverius metus. Gal programoje tai nenumatyta, bet jai reikėjo ir norėjosi daugiau. Širdyje liko nuoskauda dėl to, kad jis atsisakė užsukti ir paguosti ją tą naktį, kai mirė Stenlis. Net jeigu jie neplanuoja susituokti, ketveri metai turėtų šį tą reikšti. Turėtų būti bent jau galimybė ir noras patenkinti vienas kito poreikius ir būti šalia sunkią akimirką, jeigu ne daugiau. O Filas buvo užsispyręs ir nenorėjo nieko keisti. Jeigu viskas taip klostosi, tai kokia draugystės prasmė? Nejaugi tik seksas? Sara norėjo daugiau. Stenlis buvo teisus. Gyvenime turėtų būti dar kas nors, ne tik darbas šešiasdešimt valandų per savaitę ir reti pasimatymai.