Даниэла Стил - Namas

Tačiau dabar, po ketverių šiai draugystei paaukotų metų, Sara nebeturėjo laiko ar jėgų ieškoti ko nors kito. Žinojo, kokie santykiai su Filu, ir bijojo, kad jei ieškotų, rastų ką nors dar blogiau arba išvis nieko. Jai jau buvo beveik keturiasdešimt, o visiems pažįstamiems vyrams patiko jaunesnės moterys. Juk ji nebe dvidešimt dvejų, dvidešimt ketverių ar penkerių. Kūnas vis dar atrodė velniškai gerai, tačiau jau nebe taip, kaip koledžo laikais. Be to, ji dirbo po penkiasdešimt ar šešiasdešimt valandų per savaitę, ir dar tokį įtemptą darbą, — kada gi vaikščioti į pasimatymus ir ieškoti žmogaus, kuriam užtektų matyti ją tik savaitgaliais? Daug paprasčiau buvo likti su Filu ir taikytis su jo trūkumais. Šis vyras buvo jai pažįstamas nenaudėlis, ir šiuo metu to pakako. Gal ir ne puiku, bet pakankamai. O mylėtis su juo buvo geriau nei su bet kuo kitu. Sara suprato, kad tai netinkama priežastis santykiams palaikyti, bet to užteko jau ketverius metus.

— Tikiuosi, jautiesi geriau, — tarė Filas sustodamas savo garaže už šešių kvartalų. Sara girdėjo, kaip jis uždaro duris, ir pagalvojo, kad sakydamas, jog negali užsukti jos trumpam apkabinti, ko gero, pravažiavo pro pat jos namus. Moteris stengėsi nekreipti dėmesio į gerklėje besikaupiantį gniutulą. Negi prašė per daug? Žiūrint Filo akimis, dabar savaitės vidurys. Šiuo metu jis nenorėjo kreipti nė menkiausio dėmesio į jos jausmus. Jis turėjo savų rūpesčių ir geresnių būdų praleisti laiką.

— Tikriausiai rytoj jausiuosi geriau, — bukai tarė Sara. Visai nesvarbu, jausis geriau ar ne, jai liūdna dabar, o jis kaip visada užsispyręs laikosi savo. Filas būdavo sumanus ir žavingas, kai pats norėdavo, atrodė seksualus ir velniškai patrauklus, tačiau visada galvojo tik apie save ir nieką daugiau. Jis niekada to neneigė, tačiau Sara tikėjosi, kad po ketverių metų jis šiek tiek sušvelnės ir taps lankstesnis. Bet taip neatsitiko. Filas pirmiausia rūpinosi savimi. Sara žinojo šitą jo savybę ir ne visada sugebėdavo nekreipti į ją dėmesio.

Iš pradžių jis pasakodavo, jog buvo taip atsidavęs savo vaikams, kad net ėmėsi teisėjauti Mažojoje lygoje ir dalyvaudavo visose jų rungtynėse. Vėliau Sara suprato, kad jis yra tikrų tikriausias sporto fanatikas, o teisėjavimą metė tik todėl, kad jis surydavo per daug laiko. Savaitgaliais Filas nesusitikdavo su vaikais, nes norėjo skirti laiko sau. Dukart per savaitę jis juos kviesdavosi pavakarieniauti kartu, bet beveik niekada neleisdavo likti nakvoti, nes vaikai varė jį iš proto. Jie buvo trylikos, penkiolikos ir aštuoniolikos metų. Vyresnėlis jau mokėsi koledže, o kiti vis dar gyveno su motina, tačiau, Filo nuomone, vaikai — jo buvusios žmonos problema. Abi jaunėlės buvo mergaitės, ir jis manė, jog rūpinimasis jomis žmonai buvo pakankama bausmė už tai, kad paliko jį dėl kito vyro.

Ne vieną kartą Sara juto, kad Filas ant jos išlieja savo pyktį dėl žmonos, tarsi bausdamas už nusikaltimus, kurių ji nepadarė. Bet kas nors juk turėjo kentėti — ir ne tik už buvusios žmonos nuodėmes, bet ir už motinos, kuriai pakako įžūlumo numirti ir palikti jį vos trejų. Filas pyko dėl daug ko, o jei kuo negalėdavo apkaltinti Saros, kaltę versdavo buvusiai žmonai ir vaikams. Filas turėjo rimtų problemų. Tačiau turėjo ir tokių bruožų, kurie jai patiko, ir jų pakako draugystei išlaikyti. Iš pradžių Sara manė, kad santykiai su juo bus trumpalaikiai, o jie, nors ir sunku tuo patikėti, tęsiasi jau ketverius metus. Kad ir kaip ji nenorėjo to pripažinti sau, o dar labiau motinai, santykiai su Filu išties buvo be perspektyvos. Kitados Sara tikėjosi, kad ilgainiui jie įgis tvirtesnį pagrindą — nebūtina tuoktis, užteks kartu praleisti bent kiek daugiau laiko. Manė, kad juodu taps artimesni, bet taip nenutiko. Jis neleido jai priartėti, būdamas pasirengęs susitikti tik dukart per savaitę ir gyvendamas atskirą gyvenimą.

— Aš tau paskambinsiu rytoj pakeliui iš sporto salės. Ir pasimatysime penktadienį vakare. Myliu tave, mažute. Dabar turiu eiti. Garaže velniškai šalta.

Sara norėjo atsakyti: „Gerai“, bet taip nepadarė. Jis kartais ją baisiai siutindavo, skaudindavo ir nuvildavo, bet ji nusivylė ir savimi — kad su tuo taikstosi.

— Ir aš tave myliu, — tarė ji galvodama, ką šie žodžiai reiškia jam. Ką meilė reiškia vyrui, kurio motina mirė ir jį paliko, kurio žmona pabėgo su kitu ir kurio vaikai nori daugiau, nei jis gali duoti? Aš tave myliu. Ką tai iš tiesų reiškia? Aš tave myliu, bet neprašyk manęs atsisakyti sporto ar susitikti su tavimi darbo dienos vakarą... Ar užeiti ir apkabinti tą vakarą, kaip paprastai nesimatome, vien todėl, kad tau liūdna. Šitas vyras neką tegalėjo duoti. Jo emocijų krepšelyje to nebuvo, kad ir kaip stipriai ji purtė.

Sara liko gulėti ant sofos ir buku žvilgsniu spoksojo į televizorių stengdamasi apie nieką negalvoti. Galiausiai užmigo. Kai pabudo, jau buvo šešta valanda ryto. Pirma į galvą šovusi mintis buvo apie Stenlį. Sara suprato, ką nori padaryti. Ji neleis, kad senukas būtų taip paprastai palaidotas, niekieno nepalydėtas į paskutinę kelionę. Gal, kaip sakė Filas, tai ir neprofesionalu, bet ji norėjo atsisveikinti su draugu.

Paskui ji gal valandą stovėjo duše verkdama dėl Stenlio, savo tėvo ir Filo.

TREČIAS SKYRIUS

Sara išvažiavo į Kolmos kapines, praslinko pro ilgą parduodamų automobilių eilę ir pasiekė „Kiparisų pievą“ kaip tik prieš devynias. Ji pasakė prižiūrėtojui, ko atvažiavo, ir mauzoliejuje palaukė, kol kapinių darbuotojai atveš Stenlio pelenus. Jie įdėjo urną į nedidelę kriptą, o paskui užtruko kokį pusvalandį, kol angą uždengė marmurine plokšte. Sara stebėjo. Jai nepatiko, kad plokštė visiškai be jokio ženklo, bet darbuotojai pasakė, kad po mėnesio ją pakeis kita, su Stenlio pavarde ir datomis.

Po keturiasdešimties minučių viskas buvo baigta, ir Sara lyg apdujusi iš mauzoliejaus išėjo į saulės apšviestą lauką. Ji vilkėjo juodą suknelę ir paltą. Akimirką pasijuto visai suglumusi, paskui pakėlė akis į dangų ir pasakė:

— Sudie, Stenli.

Tada sėdo į mašiną ir nuvažiavo į darbą.

Gal Filas ir teisus, gal ji elgiasi neprofesionaliai. Kad ir kaip būtų, jautėsi siaubingai. O dabar reikėjo baigti tai, ką juodu dirbo pastaruosius trejus metus kruopščiai tvarkydami jo turto reikalus ir aptarinėdami mokesčių įstatymus. Reikia laukti, kol atsilieps paveldėtojai. Sara nė nežinojo, kiek reikės laukti, ar jai pačiai neteks kai kurių iš jų susirasti. Anksčiau ar vėliau ji vis tiek juos surinks. Juk turėjo jiems šitiek gerų naujienų nuo senolio dėdės, kurio jie net nepažinojo.

Važiuodama atgal, Sara stengėsi negalvoti apie Filą, net apie Stenlį. Galvoje susidėliojo visus darbus, kuriuos turi nuveikti šiandien. Stenlį palaidojo — paprastai ir kukliai, kaip jis ir norėjo. Ji jau pasirūpino, kad senuko turtas būtų patvirtintas. Dar reikia paskambinti nekilnojamojo turto agentei, kad nustatytų namo vertę, ir pasitarti dėl pardavimo. Jau senokai niekas nebuvo vertinęs to namo, o nuo paskutinio karto nekilnojamojo turto kainos smarkiai išaugo. Kita vertus, namo niekas nelietė ir neremontavo jau daugiau kaip šešiasdešimt metų. Čia reikės daug padirbėti. Kažkam teks atnaujinti pastatą nuo pamatų iki palėpės. Tačiau vis tiek jis kainuos labai brangiai. Sara ketino paklausti paveldėtojų, kai tik tokie atsiras, ar jie norės į tą namą įdėti savo pinigų prieš parduodami, o jei norės, tai kiek. Gal jie norės pastatą parduoti tokį, koks yra, ir leisti naujiems savininkams rūpintis atnaujinimo darbais. Jų reikalas. Bet vis dėlto ji norėjo nurodyti paveldėtojams bent jau apytikrę dabartinę namo vertę.