Даниэла Стил - Namas

Pagal nerašytą susitarimą Filas atvažiuodavo pas Sarą penktadienio vakarą apie aštuonias, po treniruotės. Kartais devintą. Jis atkakliai tvirtino, jog bent dvi ar trys valandos sporto salėje jam būtinos, kad atsipalaiduotų po sunkios darbo dienos. Be to, tai padėjo jam išlaikyti fantastišką kūną, ir vyrukas tai puikiai žinojo, kaip ir Sara. Kartais tai ją nervindavo. Jis buvo daug geresnės formos už ją. Sara prie darbo stalo praleisdavo po dvylika valandų per parą ir mankštindavosi tik savaitgaliais. Atrodė puikiai, bet ne taip gerai kaip Filas, praleidžiantis sporto salėje ne mažiau kaip dvidešimt valandų per savaitę. Sara nedėjo tiek pastangų, nes tiesiog neturėjo laiko. Jis laiko atrasdavo, ištisas valandas. Sarai tai nuolat neduodavo ramybės, bet ji stengėsi suprasti. Tačiau darėsi vis sunkiau, nes į galvą lindo mintys apie tai, kiek mažai laiko jis skiria jai. Sara Filui niekada nebuvo svarbiausia, o tai jau tikrai kėlė nerimą. Ji norėjo jam rūpėti, bet žinojo, kad taip nėra. Visada manė, kad laikui bėgant taps jam svarbesnė, tačiau per pastaruosius keletą mėnesių viltis ėmė blėsti. Filas griežtai laikėsi savo. Jų santykiai nesikeitė. Jis gebėjo išlaikyti esamą padėtį, ir Sara jautėsi tik kaip meilužė dviem naktims per savaitę. Ji nelabai žinojo kodėl, bet per keletą dienų po Stenlio mirties geriau nei bet kada suprato, kad to tikriausiai nepakanka. Jai reikėjo daugiau. Gal ne vedybų, bet gerumo, emocinės paramos ir meilės. Po Stenlio mirties ji jautėsi pažeidžiamesnė.

Dabar, negaudama iš Filo to, ko jai reikia, Sara įsižeidė. Ji nusipelnė daugiau nei dvi paprastos naktys per savaitę. Tačiau moteris gerai suprato, kad jei nori palaikyti šitą draugystę, turi priimti sąlygas, dėl kurių juodu susitarė pačioje pradžioje. Filas nenusileis. O išsiskirti su juo Sara bijojo. Anksčiau pagalvodavo apie tai, bet baiminosi galų gale likti viena kaip motina. Odrės gyvenimas ją gąsdino. Sara mieliau rinktųsi likti su Filu, o ne bastytis po knygų klubus ir žaisti bridžą. Per ketverius metus ji nesutiko nė vieno žmogaus, kuris būtų taip stipriai patikęs. Tačiau su Filu dvi dienas per savaitę ji bendravo labiau iš įpročio, o ne iš širdies, ir to nepavadintum tikra draugyste. Likdama su juo, moteris daug ko atsisakė. Vilties rasti ką nors geresnį — vyrą, kuris būtų jai mielesnis ir labiau mylėtų. Dabar tai atrodė didesnė dilema nei anksčiau. Stenlio mirtis daug ką sujaukė.

Filas tą vakarą pasirodė anksčiau nei įprastai. Duris atsirakino raktu, duotu Saros, įėjo vidun ir išsitiesė ant sofos. Pačiupęs nuotolinio valdymo pultelį, įsijungė televizorių. Sara pamatė jį, išėjusi iš dušo. Filas per petį žvilgtelėjo į ją, padėjo galvą ant sofos atlošo ir sudejavo:

— Dieve, kokia sumauta savaitė.

Pastaruoju metu Sara atkreipė dėmesį, kad jis visada pirmiausia papasakodavo apie savo savaitę. Apie ją paklausdavo tik paskui — jeigu išvis paklausdavo. Tiesiog nuostabu, kiek daug dalykų pastaruoju metu ją ėmė erzinti. Tačiau vis dėlto jie tebebuvo kartu. Dabar Sara stebėjo savo jausmus jam, savo reakciją — nešališkai, lyg būtų kitas žmogus, deus ex machina, kabanti palubėje, stebinti viską, kas vyksta kambaryje, ir tyliai sau komentuojanti įvykius.

— Taip, man irgi. — Sara pasilenkė jo pabučiuoti, vis dar šlapia ir varvančiais plaukais, susisupusi į rankšluostį. — Kaip tavo bylos?

— Nesibaigiančios, nuobodžios ir kvailos. Ką turime vakarienei? Mirštu iš bado.

— Kol kas nieko. Nežinojau, ar norėsi kur nors eiti, ar likti čia.

Penktadienio vakarais jie dažniausiai niekur neidavo, nes abu būdavo nuvargę po savaitės darbe, ypač Sara. Filas taip pat sunkiai dirbo, patirdavo didesnę įtampą nei ji, jam dažnai tekdavo bylinėtis. Beje, Filui bylinėtis patiko, bet dėl bylų jis nerimaudavo labiau nei ji ištisas valandas besiaiškindama naujus mokesčių įstatymus, kurie būtų naudingi jos klientams arba juos apsaugotų. Sara turėjo dirbti stropiai, nuolat gilintis į daugybę smulkmenų ir nuo to išvargdavo. Filo veikla atrodė dinamiškesnė.

Juodu su Filu labai retai planuodavo ką nors daryti penktadienio vakarais ar net šeštadieniais. Kai susitikdavo, kartais ką nors sugalvodavo.

— Aš nieko prieš kur nors nueiti, jei nori, — pasiūlė Sara, galvodama, kad galbūt tada kiek pralinksmėtų. Ją vis dar buvo apnikęs liūdesys dėl Stenlio. Draugo mirtis šią savaitę ant visko metė šešėlį. Tačiau dabar, nors buvo nepatenkinta juo, abejojo, Sara džiaugėsi matydama Filą. Kaip visada. Jis buvo savas, susitikimas su juo savaitgalį visada buvo puikus būdas atsipūsti, o kartais juodu šauniai praleisdavo laiką. Gulėdamas ant sofos ir žiūrėdamas televizorių vyrukas atrodė toks gražus, jaunas ir gyvybingas. Jis buvo beveik metro devyniasdešimties ūgio, smėlio spalvos plaukais, žaliomis akimis. Filas buvo nuostabus vyriškosios giminės egzempliorius — plačiais pečiais, plonu liemeniu ir ilgomis kojomis. Dar geriau jis atrodė nuogas, tačiau šiandien Sara nesijautė tam nusiteikusi. Liūdesys visada numalšindavo jos libido. Šią savaitę moteris labiau norėjo tiesiog jį apkabinti ir pabūti taip. Tai padaryti buvo nesunku. Juodu retai mylėdavosi penktadieniais, nes dažniausiai būdavo per daug pavargę. Tačiau paprastai atsigriebdavo šeštadienį ryte ar vakare, o paskui kartais dar ir sekmadienį prieš Filui grįžtant namo pasiruošti ateinančiai savaitei. Jau seniai Sara bandė jį įkalbėti pasilikti ir pirmadienio naktį, bet jis vis atsakydavo, kad jam labiau patinka į darbą važiuoti iš savo namų. Saros namuose be savo daiktų Filas jausdavosi kaip be rankų. Sakė, kad prieš žengdamas į ringą pirmadienio rytą turi gerai išsimiegoti, o Sara jį per daug blaškanti. Be abejo, Filas laikydavo šį pasakymą komplimentu, tačiau ji vis tiek jausdavosi nusivylusi.

Sara visada ieškojo būdų, kaip kuo daugiau laiko praleisti kartu, tuo tarpu Filas rasdavo kitų, kaip tą laiką apriboti. Kol kas jis pirmavo. O gal ir atvirkščiai — po truputį pralaimėjo kur kas svarbesniuose reikaluose. Šitaip spirdamasis jis pamažu nuteikė Sarą prieš save, privertė ją pasijusti nevertinama. Sara nenorėjo to pripažinti, bet galbūt motina teisi. Galbūt jai iš gyvenimo reikia daugiau, nei Filas gali duoti. Santuokos nereikia, nes to nebuvo ir Saros planuose, bet norėtųsi bent jau savaitgalių ir keleto neplanuotų susitikimų. Ji jautėsi taip, lyg per keletą dienų po Stenlio mirties iš naujo vertintų savo gyvenimą ir ko iš jo nori. Suprato, kad nenori gyvenimo baigti kaip jis — viena, tik su savo pinigais ir profesiniais laimėjimais. Turi būti šis tas daugiau. Filas nebuvo „daugiau“ ir net neatrodė, kad nori būti. Staiga Sara ėmė viskuo abejoti — taip, kaip dar niekada iki šiol. Galbūt Stenlis buvo teisus grauždamas ją už per sunkų darbą ir nesugebėjimą gyventi.

— Neprieštarausi, jei šį vakarą tiesiog užsisakysime maisto į namus? — paklausė Filas rąžydamasis. — Aš taip patogiai įsitaisiau ant sofos, kad nežinau, ar įstengsiu pajudėti. — Atrodo, jis nieko nė neįtarė apie visą savaitę Sarą kamavusias didžiules dvejones. Viskas atrodė normalu.

— Žinoma, puiku. — Sara turėjo nemažą pluoštą valgiaraščių iš restoranų, kuriuose jie užsisakinėdavo maisto: indų, kinų, tailandiečių, japonų, italų patiekalai... Neišsenkančios galimybės. Ji ir viena dažniausiai valgydavo tik pirktinį maistą. Moteris neturėjo nei laiko, nei kantrybės ruošti valgį, be to, ir jos gabumai buvo riboti — tai ji nuoširdžiai pripažino.

— Ko tu šiandien norėtum? — paklausė ji, mintyse nuspręsdama, kad vis dėlto džiaugiasi jį matydama. Kad ir kokios būtų Filo ydos ir trūkumai, likti vienai atrodė baisiau. Vien būdamas šalia jis lyg ir išsklaidė kai kurias abejones. Sarai patiko būti su Filu — dėl to ir norėjo dažniau jį matyti.