Даниэла Стил - Namas

Ant Nobo kalvos važiuojant pro Malonės katedrą, Sara žvilgtelėjo pro taksi langą, paskui vėl atsilošė, galvodama apie Stenlį. Susimąstė, kad galbūt dabar jis tikrai serga ir šis kartas bus paskutinis. Pavasarį jis dusyk sirgo plaučių uždegimu ir abu kartus stebuklingai pasveiko. O dabar gal ir nebepasveiks. Slaugės rūpestingai jį prižiūrėjo, bet sulaukus tokio amžiaus žmogų anksčiau ar vėliau kas nors tikrai pribaigs. Tai buvo neišvengiama, ir Sara to baisiai bijojo. Ji žinojo, kad šio žmogaus be galo pasiilgs.

Jos ilgi plaukai šiandien buvo tvarkingai sušukuoti ir surišti į kuodą, o akys atrodė didelės ir mėlynos kaip rugiagėlės. Stenlis į jas atkreipė dėmesį jau per pirmą susitikimą, tuomet paklausė, ar Sara nenešioja spalvotų lęšių. Ji tik nusijuokė iš tokio klausimo ir pasakė, kad tikrai nenešioja. Paprastai šviesi jos oda šįkart buvo įrudusi, nes Sara kelis savaitgalius praleido prie Tahou ežero. Jai patiko keliauti pėsčiomis, plaukioti ir važinėtis kalnų dviračiu. O po ilgų darbo valandų savaitgalį kur nors išvažiuoti buvo tikras palengvėjimas. Būdama teisinės įmonės partnerė ji neblogai uždirbdavo. Moteris su pagyrimu baigė Stenfordo teisės mokyklą ir buvo tikra San Francisko gyventoja — čia praleido visą gyvenimą, išskyrus tuos ketverius metus, kai siekė mokslo laipsnio Harvarde. Jos rekomendacijos ir laimėjimai sužavėjo tiek Stenlį, tiek partnerius. Tiesa, per pirmąjį susitikimą Stenlis ją vis tikrino klausinėdamas, net prasitarė, kad Sara atrodo panašesnė į modelį. Ji buvo aukšta, liekna, atletiško sudėjimo ir turėjo ilgas kojas, kuriomis Stenlis slapta žavėjosi. Šį kartą, kaip ir visada, kai eidavo pas jį, Sara vilkėjo vieną iš tamsiai mėlynų kostiumėlių. Vieninteliai jos papuošalai buvo deimantiniai auskariukai, kuriuos per Kalėdas jai padovanojo Stenlis. Pats specialiai jai užsakė telefonu iš „Neiman Marcus“1. Jis nedažnai būdavo toks dosnus, savo slaugėms prieš šventes mieliau duodavo pinigų, tačiau Sarai jautė kitokius jausmus. Ji pati jam padovanojo kelis šiltus kašmyro apklotus. Tas jo namas visada atrodydavo šaltas ir drėgnas. O jei slaugės įjungdavo šildymą, Stenlis nuolat bardavosi. Jam labiau patikdavo užsikloti antklode negu, kaip pats sakydavo, neatsakingai švaistyti pinigus.

Sara dažnai susimąstydavo, kodėl Stenlis laiko nenaudojamą didžiąją dalį namo, gyvena tik senuose tarnų kambariuose palėpėje. Jis pasakojo, kad šį pastatą įsigijo kaip investiciją ir nuo pat pradžių planavo jį parduoti, bet to taip ir nepadarė. Ko gero, taip nutiko dėl paprasčiausio tingumo, o ne dėl ypatingų jausmų šiai vietai. Namas, pastatytas trečiajame dešimtmetyje, buvo didžiulis, gražus, kadaise ir be galo prabangus. Stenlis Sarai pasakojo, kad jį pastačiusiai šeimai po 1929 metų krizės atėjo nelengvi laikai, todėl 1930 metais namą pardavė jam. Nusipirkęs pastatą, Stenlis persikraustė į senąjį tarnaičių kambarį — su žalvarine lova, savininkų palikta komoda ir sena kėde, kurios spyruoklės jau seniai buvo iškritusios, tad dabar sėdėti ant jos buvo tolygu sėdėti ant betoninės plokštės. Po dešimtmečio žalvarinę lovą pakeitė paprasta, panaši į ligoninės. Kambaryje ant sienos dar kabėjo nuotrauka, — gaisras po žemės drebėjimo, — ir nė vienos, kurioje būtų įamžinti žmonės. Stenlio gyvenime žmonių nebuvo, tik investuotojai ir teisininkai. Ir išvis name nebuvo nieko asmeniško. Visus baldus buvę savininkai pardavė aukcione, irgi beveik už skatikus. O pats Stenlis niekada nesivargino apstatyti namą iš naujo. Jis dažnai sakydavo, kad perkamas namas buvo išrengtas nuogai. Kadaise puošnūs ir elegantiški kambariai buvo išties didžiuliai, kai kuriuos langus dengė nušiurusių užuolaidų skiautės. Kiti langai buvo užkalti, kad smalsūs praeiviai nežvilgčiotų vidun. Sara žinojo, kad name yra net pokylių salė, nors pati jos niekada nematė. Jai neteko pasivaikščioti po namą, nes kaskart atėjusi ji pasukdavo pro užpakalines duris ir užlipdavo laiptais į palėpę. Sara čia ateidavo tik pamatyti Stenlio. Ji neturėjo priežasčių apžiūrinėti pastatą, na, neskaitant tos, kad vieną dieną, kai Stenlio nebebus, jai, ko gero, teks šį namą parduoti. Visi senuko paveldėtojai gyveno Floridoje, Niujorke ar centrinėse valstijose, kažin ar kam iš jų labai norėtųsi turėti milžinišką namą Kalifornijoje, į kurį dar bala žino kiek reikėtų sukišti. Kad ir koks gražus kadaise jis buvo, nė vienas nežinotų, kaip tą namą panaudoti, kaip nežinojo ir Stenlis. Buvo sunku patikėti, kad per septyniasdešimt šešerius metus jis neapstatė namo baldais ir net neišsikraustė iš palėpės. Bet toks jau tas Stenlis. Kiek ekscentriškas, kuklus, neaikštingas, ištikimas ir gerbiamas klientas. Sara Anderson buvo vienintelė jo draugė. Atrodė, kad likęs pasaulis jį išvis pamiršo. O visus draugus, jei tokių turėjo, Stenlis buvo jau seniai pergyvenęs.

Taksi sustojo prie nurodyto namo Skoto gatvėje. Sara sumokėjo vairuotojui, pasiėmė portfelį, išlipo iš automobilio, priėjo prie užpakalinių durų ir nuspaudė skambutį. Kaip ir tikėjosi, čia buvo kur kas vėsiau ir drėgniau. Sudrebėjo, nes buvo gana lengvai apsirengusi: po mėlynu švarku vilkėjo ploną baltą megztuką ir, kaip visada, atrodė dalykiška. Duris atidariusi viena iš slaugių nusišypsojo pamačiusi Sarą. Nulipti žemyn iš palėpės joms prireikdavo amžinybės. Sara žinojo, kad iš viso yra keturi aukštai ir pusrūsis, o Stenlį prižiūrinčios pagyvenusios slaugės vaikščiojo lėtai. Toji, kuri atidarė duris, buvo nauja, bet Sara ją jau buvo mačiusi.

— Ponas Perlmanas jūsų laukia, — mandagiai pasakė ji pasitraukdama į šoną praleisti Saros ir jai už nugaros uždarė duris.

Namo gyventojai ir lankytojai vaikščiodavo tik pro užpakalinį įėjimą, pro kurį įėjus buvo patogu laiptais užlipti tiesiai į palėpę. Paradinių durų metų metus niekas nelietė, jos buvo užrakintos ir užšautos skląsčiu. Išskyrus palėpę, name niekada nebūdavo jungiamos šviesos. Maistą ruošdavo nedidelėje virtuvėje tame pačiame aukšte — patalpoje, kuri anksčiau buvo sandėliukas. Senoji virtuvė, dabar jau tapusi istorija, buvo įrengta pusrūsyje. Ten dar buvo galima išvysti senovinę ledo mašiną ir mėsos spintelę. Senais laikais čia atvažiuodavo ledų tiekėjas ir atnešdavo didžiausius ledo luitus. Krosnis buvo dar senesnė — trečiojo dešimtmečio palikimas, Stenlis jos nuo to laiko ir nekūrė. Tokioje virtuvėje turėjo dirbti visas būrys tarnų ir virėjų, prižiūrimų šeimininkės ir vyriausiojo liokajaus, o tai neturėjo nieko bendra su Stenlio gyvenimo būdu. Metų metus jis grįždavo namo nešdamasis sumuštinių ar maisto iš paprastų užkandinių. Pats sau vyras niekada nevirė valgio, kiekvieną rytą pusryčiauti eidavo į kokią kavinukę. Šitas namas tebuvo vieta, kur jis miegodavo savo spartietiškoje žalvarinėje lovoje, rytais prausdavosi ir skusdavosi, o paskui traukdavo į savo biurą mieste uždirbti daugiau pinigų. Stenlis retai grįždavo namo anksčiau kaip dešimtą, kartais užtrukdavo net iki vidurnakčio. Jis neturėjo jokios priežasties skubėti namo.

Sara nešdamasi portfelį neskubėdama nusekė paskui slaugę laiptais aukštyn. Laiptinė, kaip visada, buvo tamsi, tik blausiai apšviesta kelių elektros lempučių. Senais gerais laikais šiais laiptais laipiojo tarnai. Pakopos buvo pagamintos iš plieno ir apmuštos siauru senoviniu gerokai nutrintu kilimu. Durys į visus aukštus vis dar buvo uždarytos, dienos šviesą Sara pamatė tik pasiekusi palėpę. Jo kambarys, kurio didžiąją dalį užėmė ligoninės lova, buvo pačiame siauro koridoriaus gale. Kad ji ten tilptų, į koridorių teko išnešti vienintelę siaurą spintą. Prie lovos stovėjo tik senovinė išklerusi kėdė ir nedidelis naktinis stalelis. Kai Sara įėjo į kambarį, Stenlis atsimerkė ir pažvelgė į ją. Šįkart senuko reakcija buvo pavėluota, dėl to ji truputį susirūpino, bet paskui jo akys palengva sužibo ir šypsena nušvietė veidą. Stenlis atrodė nukamuotas ir pavargęs, todėl moteris išsigando, kad šįkart jis gali būti teisus. Dabar šis vyras išties atrodė sulaukęs devyniasdešimt aštuonerių, o anksčiau taip nebuvo.