Даниэла Стил - Namas

— Pavargai? — švelniai paklausė Filas. Jis manė, kad kvaila taip krimstis, bet vis tiek norėjo pakelti jai nuotaiką. Sara nesijautė pavargusi, todėl papurtė galvą. — Nagi, mažute, eime į lovą. Mums abiem diena buvo ilga, kaip ir visa savaitė. — Sara suprato, kad jis kviečia ne miegoti, ir ją užklupo dvilypiai jausmai. Ne pirmas kartas, kai ji jautėsi panašiai, bet šį vakarą buvo dar blogiau.

Jis kurį laiką perjunginėjo kanalus, kol surado abiem patinkantį filmą. Iki vidurnakčio juodu žiurėjo televizorių, paskui nusiprausė ir nuėjo gulti. Kaip buvo galima tikėtis, įvyko neišvengiama. Buvo labai gera, kaip visada, ir Sarai vis sunkiau sekėsi ant jo niršti. Kartais ji pykdavo ant savęs, kad tai daro jųdviejų santykiams prastai klostantis, bet juk tai žmogiška. O seksas buvo labai puikus. Gal net per daug. Kartais Sara manydavo, kad seksas užtemdo visa kita. Galiausiai ji nurimusi užmigo Filo glėbyje. Sarai vis dar buvo skaudu dėl šitaip praleisto šeštadienio, tačiau nusivylimai, kaip ir puikus seksas, buvo jųdviejų santykių dalis. Kartais Sara baimindavosi, kad tai tampa įpročiu. Tačiau, nespėjusi nei dėl to apsispręsti, nei galutinai susipainioti, ji užmigo.

PENKTAS SKYRIUS

Sekmadienio rytą Filas ir Sara pabudo vėlai. Saulė jau buvo pakilusi, spinduliai užlieję visą kambarį. Filas atsikėlė ir nuėjo praustis, kai ji dar nebuvo visiškai pabudusi, tiesiog gulėjo ant šono ir galvojo apie Filą ir viską, kas nutiko vakar. Apie dieną, praleistą be jo, apie tai, kaip jis linksminosi su draugu, apie tai, kaip jis kalbėjo apie Deivo buvusią žmoną ir naująją merginą, apie itin vykusį seksą. Viskas kartu sudarė tarsi keistą dėlionę — nė viena dalis netiko prie kitos. Sara jautėsi taip, lyg į viena dėtų detales, vaizduojančias medžius, dangų, pusę katės ir dalį tvarto durų. Kartu šios detalės nesudarė jokio piešinio. Ji suprato, kas ant tų detalių pavaizduota, bet nė vienas atvaizdas nebuvo baigtas. Ji irgi jautėsi taip, lyg jai ko trūktų. Tada Sara priminė sau, kad jos atvaizdui baigti nereikia vyro. Tačiau jųdviejų su Filu santykiai buvo tik pusiau nuoširdūs. Gal jai tiek ir tereikia žinoti, reikia ko nors imtis. Atrodo, kad tarp jų niekada ir nebuvo tikro ryšio — dėl tokios paprastos priežasties, kad Filas nenorėjo su niekuo tokio ryšio užmegzti.

— Ko tokia paniurusi? — paklausė jis išėjęs iš dušo. Jis stovėjo priešais visiškai nuogas, ir matydama tą nepriekaištingą kūną bet kuri moteris būtų netekusi žado.

— Tiesiog galvojau, — atsakė ji gulėdama ant nugaros. Ji to nežinojo, bet ir pati atrodė be galo graži — liekna ir lanksti, tamsūs plaukai išsidraikę ant pagalvės, o akys žydros kaip dangus. Filas gerai žinojo, kokia ji graži. Tačiau Sara niekada nesinaudojo savo išvaizda, nė nepagalvodavo apie tai.

— Apie ką? — paklausė jis sėsdamasis ant lovos krašto ir rankšluosčiu šluostydamas plaukus. Atrodė kaip nuogas vikingas.

— Kad nekenčiu sekmadienių, nes savaitgalis baigiasi ir po kelių valandų tu išeisi.

— Klausyk, kvailute, džiaukis manimi, kol esu čia. Galėsi liūdėti, kai išeisiu, nors nežinau, kodėl turėtum. Juk kitą savaitgalį vėl grįšiu. Jau ketvirtus metus grįžtu. — Tai atrodė problema jai, bet ne jam. Tarp jų buvo kilęs nuožmus interesų konfliktas. Jie abu buvo teisininkai, jiems viskas turėjo būti aišku, bet jis kažkodėl vis dar nieko nesuprato. Kartais neigimas būna nuostabus dalykas. — Gal eikime kur nors vėlyvų pusryčių? — Sara linktelėjo. Jai patiko kur nors su juo eiti, patiko ir būti kartu namie. Paskui, pažvelgus į jį, jai šovė mintis.

— Rytoj vyks Stenlio Perlmano namo vertinimas. Turiu raktus. Su nekilnojamojo turto agente susitiksiu prieš važiuodama į biurą. Gal šiandien po pusryčių norėtum ten užeiti? Mirštu, kaip noriu apsižvalgyti, gali būti visai smagu. Tai nuostabus namas.

— Net neabejoju, — atsakė jis, pasijutęs kiek nejaukiai, ir atsistojo pasirodydamas jai visu gražumu. — Bet manęs seni namai taip nedomina. Ko gero, sėlindamas vidun jausčiausi kaip koks vagis.

— O mes ir nesėlinsime. Aš esu atsakinga už tą namą ir galiu ten įeiti kada panorėjusi. Mielai apsidairyčiau su tavimi.

— Gal kitą kartą, mažute. Aš mirštu badu, o paskui man tikrai reikės eiti namo. Kitą savaitę vėl pilna bylų, du segtuvus to mėšlo namo parsitempiau. Po pusryčių turėsiu važiuoti namo.

Buvo matyti, kad Sara labai nusiminusi dėl tokių atsikalbinėjimų, kad ir kaip stengėsi to neparodyti. Jis visada šitaip elgdavosi. Ji tikėdavosi praleisti dieną kartu, o jis vis rasdavo priežastį pasprukti.

Filas sekmadienį retai pasilikdavo iki pietų, šiandien bus ne kitaip, todėl Sara dar labiau širdo, kad šeštadienį jis praleido su Deivu. Tačiau šįkart ji nieko nebesakė. Atsikėlė netardama nė žodžio. Ji pavargo prašyti tarsi elgeta. Jei jis taip nenori praleisti dienos su ja, pati susiras, ką nuveikti. Juk visada gali paskambinti draugei. Pastaruoju metu Sara retai matydavosi su senomis draugėmis, tuo labiau savaitgaliais, nes visos laiką leisdavo su vyrais ir vaikais. Jai patiko šeštadieniai su Filu, o sekmadieniais nebūdavo jokio noro maišytis kitiems žmonėms po kojomis. Todėl sekmadienius Sara leisdavo vaikščiodama po muziejus, antikvariatus, eidavo į Fort Masono paplūdimį ar dirbdavo savo darbus. Sekmadieniais būdavo sunku, tuomet Sara jausdavosi vienišesnė nei bet kurią kitą dieną. O dabar buvo dar blogiau. Filui išėjus, būdavo nepakeliamai liūdna. Bute vėl stojusi tyla beprotiškai slėgdavo. Sara jau dabar galėjo pasakyti, kad šis sekmadienis nebus kitoks.

Rengdamasi ji bandė sugalvoti, ką su savimi daryti. Kai juodu ėjo pusryčiauti, stengėsi bent jau apsimesti, kad yra geros nuotaikos. Filas vilkėjo trumpą rudą odinę striukę, džinsus ir nepriekaištingus, tobulai išlygintus mėlynus marškinius. Saros bute jis buvo palikęs pakankamai drabužių, kad savaitgalį galėtų padoriai apsirengti. Užtruko trejus metus, kol pradėjo taip elgtis. Sara niūriai pagalvojo, kad po dar trejų jis galės pasilikti ir sekmadienio vakarais. Bet tam gali prireikti ir penkerių metų, sarkastiškai pamanė lipdama paskui jį laiptais žemyn. Filas švilpavo — buvo akivaizdu, kad jis geros nuotaikos.

Nepaisant Saros savijautos, pusryčiai buvo visai smagūs. Jis pasakojo juokingas istorijas, pasakė keletą iš koto verčiančių anekdotų. Pavaizdavo vieną savo bendradarbį — nors tai buvo kvaila ir beprasmiška, Sara negalėjo susilaikyti nesijuokusi. Jai buvo labai gaila, kad Filas nenori eiti apžiūrėti Stenlio namo. Ji nenorėjo ten eiti viena, todėl nutarė geriau palaukti pirmadienio ryto, kol susitiks su nekilnojamojo turto agente.

Filas buvo tikrai geros nuotaikos ir sukirto milžinišką porciją. Sara užsisakė tik kapucino ir skrebutį. Žinodama, kad jis tuoj išeis, ji negalėdavo valgyti. Nors taip nutikdavo kiekvieną savaitę, kaskart jai būdavo baisiai liūdna. Jausdavosi atstumiama. Šis savaitgalis buvo neblogas, tačiau vakarykštė diena jai vis dar atrodė visiškai nesėkminga. Naktis buvo nepakartojama. Tačiau sekmadienio rytai visada pasirodydavo per trumpi. Šis nebus išskirtinis — dar viena slegianti vienatvės diena. Šitaip Sarai teko mokėti už tai, kad neištekėjo, nesusilaukė vaikų ar bent jau nesusirado labiau atsidavusio draugo. O visi kiti lyg ir turėdavo su kuo praleisti sekmadienį. Kai Filas po pusryčių išeidavo, jai nelikdavo nieko. Motinai Sara nieku gyvu nenorėjo skambinti. Jau geriau būti vienai. Ji tik norėdavo ilgiau pabūti su Filu.

Sarai puikiai pavykdavo nuslėpti savo jausmus, kai sekmadienio rytą Filas susiruošdavo atsisveikinti. Ji sugebėdavo atrodyti geros nuotaikos, o kartais ir labai linksma, kai jis, pavėžėjęs ją iki namų, švelniai pabučiuodavo į lūpas ir nuvažiuodavo sau. Šį kartą Sara paprašė palikti ją restorane. Pasakė, kad norėtų pasivaikščioti Sąjungos sode, užeiti į parduotuves. Labiausiai ji nenorėjo grįžti į savo tuščią butą. Kaip paprastai, ji žaismingai pamojo ranka nuvažiuojančiam Filui — jis grįžo į savo gyvenimą. Savaitgalio pabaiga.