Даниэла Стил - Namas

Kilimai, patiesti ant laiptų, buvo išblukę ir apsitrynę, tačiau atrodė kaip persiški, o puošnūs virbai, prilaikantys kilimą vietoje, buvo pagaminti iš bronzos, kiekvienas su išlieta liūto galva. Kiekviena namo detalė buvo prabangi.

Antrame aukšte moterys aptiko dar dvi puošnias svetaines, kabinetą su vaizdu į sodą, lošimo kambarį, muzikos kambarį, kur kadaise stovėjo fortepijonas, ir galiausiai — pokylių salę, apie kurią abi buvo girdėjusios. Tiesą sakant, tai buvo tiksli Versalio rūmų Veidrodžių salės kopija — sunku net patikėti. Kai Sara, kaip ir kituose kambariuose, atitraukė užuolaidas, vos nepravirko. Gyvenime nebuvo mačiusi nieko gražesnio. Dabar ji visiškai negalėjo suprasti, kodėl Stenlis niekada negyveno kitoje namo dalyje. Pastatas buvo per daug gražus, kad tiek metų stovėtų tuščias ir nemylimas. Tačiau tokia prabanga ir elegancija tikrai neatitiko jo skonio. Tik pinigai atitiko, liūdnai pagalvojo Sara. Dabar ji galiausiai suprato, ką senukas norėjo pasakyti. Stenlis Perlmanas savo gyvenimo veltui neiššvaistė, tačiau daugeliu svarbių atžvilgių tas jo gyvenimas prabėgo pro šalį. Stenlis nenorėjo, kad taip pat nutiktų ir jai, ir dabar Sara suprato kodėl. Šitas namas tarsi simbolizavo visa, kas Stenliui priklausė, bet ko jis iš tiesų neturėjo. Jis niekada šio pastato nemylėjo, nesidžiaugė juo ir neleido sau per daug jame išsiplėsti. Tarnaičių kambarys, kur vyras praleido tris ketvirčius šimtmečio, buvo jo gyvenimo ir visko, ko jis neturėjo, simbolis — draugystės, grožio ir meilės. Mintys apie tai Sarai kėlė liūdesį. Dabar ji tai dar geriau suprato.

Užlipusios į trečią aukštą, prie didžiųjų laiptų moterys išvydo plačias dvivėres duris. Iš pradžių Sara pamanė, kad jos užrakintos. Jiedvi su Maržore pastūmė, patraukė duris ir jau buvo bepasiduodančios, tačiau durys staiga atsilapojo: čia buvo dar keletas gražių ir jaukių kambarių — tai turėjo būti šeimininkų apartamentai. Sienos buvo nudažytos dabar jau gerokai išblukusiais, vos įžiūrimais šviesiai rožiniais dažais. Jau vien miegamasis buvo vertas pačios Marijos Antuanetės. Pro šio kambario langus buvo matyti sodas. Dar aukšte buvo svetainė, keletas persirengimo kambarių ir du nepaprasti marmuriniai vonios kambariai, kiekvienas didesnis už visą Saros butą, kurie akivaizdžiai buvo įrengti Lili ir Aleksandrui. Abi patalpos buvo labai puošnios, su rausvomis marmurinėmis grindimis jai ir šviesiai rusvomis jam — tokios puikios kokybės, kad nepadarytų gėdos net garsiajam Uficių muziejui Florencijoje.

Tame pačiame aukšte dar buvo įrengtos dvi nedidelės svetainės — viena šalia įėjimo į šeimininkų apartamentus, o kita priešingoje namo pusėje, kur akivaizdžiai buvo jųdviejų vaikų kambariai: vienas mergaitės, o kitas berniuko. Persirengimo kambariuose ir voniose sienos buvo išklijuotos dailiomis plytelėmis, išpaišytomis gėlėmis ir laiveliais. Kiekvienam vaikui buvo skirta po didelį miegamąjį su plačiais langais, įleidžiančiais į patalpą daug šviesos. Buvo ir didžiulis žaidimų kambarys, taip pat keletas mažesnių kambarėlių — gal skirtų auklėms ir tarnaitėms, tenkinusioms visus mažųjų poreikius. Sara žvalgėsi aplinkui be galo susižavėjusi. Tada jai toptelėjo klausimas. Sara pasisuko į Maržorę ir tarė:

— Ar Lili pasiėmė ir vaikus? Jei taip, nenuostabu, kad Aleksandras taip sielvartavo. — Vargšelis tikriausiai prarado ne tik savo gražiąją žmoną, bet ir sūnų su dukterimi, kurie čia gyveno, o lyg to būtų maža — ir visus pinigus. Šitiek praradęs palūžtų bet kas, o ypač vyras.

— Kažin ar ji išsivežė vaikus, — susimąsčiusi atsakė Maržorė. Jai ir pačiai šis klausimas rūpėjo. — Pasakojime, kurį skaičiau apie juos ir šitą namą, nedaug apie tai užsimenama. Ten rašoma, kad ji dingo. Bet ničnieko nepasakyta, kad vaikai būtų dingę kartu.

— Kaip manote, kas jiems nutiko? O jam?

— Dievai žino. Matyt, Aleksandras mirė gana jaunas — iš sielvarto, kaip pasakojama. Tačiau nieko nekalbama apie jo šeimą. Gali būti, kad ir visi šeimos nariai mirė. San Franciske nėra nė vienos šeimos tokia pavarde. Gal jie grįžo į Prancūziją.

— O gal visi mirė, — liūdnai tarė Sara.

Išėjus iš vaikų kambarių, Sara nuvedė Maržorę prie užpakalinių laiptų, paskui aukštyn į palėpę, kuri buvo tokia pažįstama iš dažnų vizitų pas Stenlį. Kol Maržorė dairėsi, ji stovėjo koridoriuje nuleidusi akis. Sara nenorėjo vėl pamatyti kambario, kuriame gyveno Stenlis. Žinojo, kad ją vėl apimtų liūdesys. Viskas, kas jiems abiem buvo svarbu, liko jos širdyje ir galvoje, nereikėjo žiūrėti nei į kambarį, nei į lovą, kurioje jis mirė — nei dabar, nei kada vėliau. Tai, ką ji mylėjo, nešiojosi su savimi, o visa kita liko nesvarbu. Sara vėl prisiminė savo mėgstamiausią Sent Egziuperi knygą „Mažasis princas“ ir labiausiai patinkančią citatą: „Tai, kas svarbiausia gyvenime, nematoma akimis, bet matoma širdimi.“ Kaip tik taip ji jautėsi. Stenlis amžinai liks jos širdyje. Tie treji draugystės metai Sarai buvo didžiausia dovana gyvenime, ir ji niekada to nepamirš.

Grįžusi Maržorė nusekė iš paskos žemyn į trečią aukštą ir pranešė, kad palėpėje yra dar dvidešimt nedidelių tarnų kambarių. Nugriovęs keletą sienų, naujasis savininkas galėtų įsirengti ten keletą nemažų miegamųjų, be to, ten dar yra šešios vis dar veikiančios vonios, tik lubos palėpėje daug žemesnės nei kituose aukštuose.

— Ar neprieštarausite, jei dar kartą apeisiu namą ir kai ką pasižymėsiu? — mandagiai paklausė Maržorė. Jos abi buvo priblokštos dėl to, ką išvydo. Nė viena iki šiol nebuvo mačiusi tokio grožio ir prabangos, taip meistriškai iki smulkmenų įrengtų patalpų, na, gal tik muziejuose. Visi meistrai, statę šį namą, buvo kilę iš Europos. Maržorė ir apie tai skaitė. — Atsiųsiu žmogų nubraižyti brėžinių ir padaryti nuotraukų, žinoma, jei leisite mums parduoti pastatą. Tačiau norėčiau pasidaryti keletą apytikslių eskizų, kaip atrodo kambariai, ir pasižymėti langų skaičių.

— Žinoma. — Sara jau buvo suplanavusi šiam darbui skirti visą rytą. Moterys name jau praleido dvi valandas, tačiau biure susitikimas numatytas tik pusę keturių. Be to, Sarą sužavėjo tai, kaip rimtai ir pagarbiai Maržorė į viską žiūri. Ji suprato, kad Stenlio namui parduoti pasirinko tinkamą žmogų.

Maržorė išsitraukė nedidelį bloknotą ir pradėjo greitai suktis: matavo atstumus ir viską žymėjosi. Sara tuo metu apžiūrinėjo vonias, vaikščiojo po persirengimo kambarius ir atidarinėjo sieninių spintų duris. Nesitikėjo ten nieko rasti, bet buvo smagu įsivaizduoti suknias, kurios čia kabėjo, kai name gyveno Lili. Ji, be abejo, turėjo kalnus papuošalų, nuostabiausių kailių, o gal net tiarą. Visa tai, be abejonės, jau parduota prieš šimtmetį. Buvo liūdna galvoti apie tuos žmones užgriuvusias negandas — tiek finansines, tiek moralines. Per tuos metus, kai ateidavo čia aplankyti Stenlio, Sara nedažnai pagalvodavo apie buvusius namo savininkus. Pats Stenlis taip pat apie juos nedaug kalbėjo, atrodo, visai jais nesidomėjo. Niekada net pavardės nepasakė. Bet staiga de Bomonų pavardė Sarai pasidarė tokia svarbi. Tų skurdžių žinių, kuriomis pasidalijo Maržorė, užteko, kad jos vaizduotė nupieštų paveikslą, kokie buvo tie žmonės, net kokie buvo jų vaikai. Dabar jau ir pavardė Sarai atrodė kažkur girdėta. Juk turėjo girdėti. De Bomonai buvo svarbūs žmonės miesto istorijoje. Ji buvo įsitikinusi, kad tą pavardę girdėjo, tik niekaip negalėjo prisiminti kur ar kokiame kontekste. Gal dar besimokydama mokykloje su klase nuėjusi į muziejų ar kur kitur.