Даниэла Стил - Namas

Atvėrusi paskutinės spintos duris, kurios vidus, nors ir atsiduodantis pelėsiais, dar šiek tiek kvepėjo kedru, Sara pamanė, kad čia Lili greičiausiai laikė savo kailinius — gal šermuonėlių ar sabalų. Sara žvilgtelėjo į tolimesnius spintos kampus lyg tikėdamasi ten ką rasti ir jos žvilgsnį patraukė kažkoks ant grindų gulintis daiktas. Nukreipusi į tą vietą Maržorės duoto žibintuvėlio spindulį, moteris pamatė, kad ten nuotrauka. Sara atsiklaupė, ištiesė ranką ir ją pakėlė. Nuotrauka buvo visa apdulkėjusi ir labai trapi. Ten buvo nufotografuota daili jauna moteris, lipanti žemyn didžiaisiais laiptais, vilkinti vakarinę suknelę. Žvelgdama į ją, Sara pagalvojo, kad tai pati žaviausia būtybė, kokią jai teko matyti. Moteris buvo aukšta ir didinga, atrodė panaši į deivę. Jos plaukai buvo sukelti į tuo metu madingą kuodą, o veidą rėmino garbanos. Kaip Sara ir tikėjosi, jos kaklą puošė didžiulių deimantų vėrinys, o ant galvos spindėjo tiara. Moteris atrodė šokanti ant laiptų, ištiesusi priekin vieną dailiu sidabriniu bateliu apautą koją. Atrodė, lyg ji juoktųsi, o akys buvo kerinčios, kiaurai veriančios ir pačios didžiausios, kokias tik teko matyti. Nuotrauka buvo užburianti. Sara iš karto suprato, kad joje — Lili.

— Ką nors radote? — paklausė Maržorė skubėdama pro šalį su matavimo juosta ir bloknotu rankose. Ji nenorėjo, kad Sara sugaištų daug laiko, ir stengėsi viską atlikti kiek galima greičiau. Moteris stabtelėjo ir užmetė akį į nuotrauką. — Kas čia? Ar kitoje pusėje neparašyta?

Sarai nebuvo kilusi mintis pažiūrėti, ji tik dabar apvertė nuotrauką. Kitoje pusėje dar buvo matyti išblukęs užrašas senoviškomis raitytomis raidėmis: „Mano brangusis Aleksandrai, mylėsiu tave amžinai. Tavo Lili.“ Sarai iš akių pabiro ašaros. Ji pajuto, kad tie žodžiai įsmigo giliai į širdį, lyg būtų pažinojusi šiuos žmones ir jaustų palikto vyro sielvartą. Ši istorija draskė jai širdį.

— Pasilikite, — grįždama į šeimininkų miegamąjį pasakė Maržorė. — Paveldėtojai jos nepasiges. Akivaizdu, kad šitą nuotrauką turėjote rasti jūs.

Sara nesiginčijo. Ji susižavėjusi dar kartą pažvelgė į nuotrauką. Nenorėjo jos dėti į rankinę, nes bijojo sugadinti. Žinant, kas atsitiko vėliau, nuotrauka ir užrašas ant jos atrodė dar reikšmingesni. Ar Lili pamiršo nuotrauką spintoje prieš pabėgdama? Ar Aleksandras ją kada nors matė? Gal kažkas pametė ją kraustydamas daiktus ir nuotrauka buvo parduota Stenliui kartu su namu? Keisčiausia buvo tai, kad Sara jautėsi taip, lyg tą nuotrauką jau būtų kažkur mačiusi, tik niekaip negalėjo prisiminti kur. Gal kokioje nors knygoje ar žurnale. O gal jai tik taip atrodo. Tačiau nuotrauka atrodė nepaprastai pažįstama. Sara niekada nematė tos moters, tačiau žinojo, kad kažkur regėjo tokią nuotrauką. Vis dėlto niekaip negalėjo prisiminti, kad ir kaip stengėsi.

Moterys leidosi žemyn iš aukšto į aukštą, Maržorė žymėjosi skaičius ir braižėsi eskizus. Po valandos jos jau buvo prie paradinių durų. Iš svetainės antrame aukšte į prieškambarį liejosi blanki šviesa. Liūdnos nuotaikos ir paslapties auros nebebuvo. Liko tik nuostabiai gražus namas, kuris ilgą laiką buvo apleistas ir nemylimas. Tinkamam žmogui, turinčiam pakankamai pinigų ir gerą sumanymą, bus nepaprasta galimybė prikelti pastatą ir grąžinti jam priklausančią svarbaus miesto istorinio paminklo vietą.

Moterys išėjo į lapkričio saulės nušviestą gatvę. Sara susikaupusi užrakino duris. Paskui jos greitai apėjo rūsį ir senovinę virtuvę — praėjusio šimtmečio relikviją, milžinišką tarnų valgomąjį, vyresniojo liokajaus bei ūkvedžio kambarius ir dar dvidešimt tarnų kambarėlių, taip pat apžiūrėjo vandens katilą, vyno rūsius, mėsos šaldytuvą, patalpą, kurioje buvo laikomas ledas, ir kambarį, kur buvo daromos puokštės, su visais užsilikusiais floristų įrankiais.

— Oho! — aiktelėjo Maržorė, kai moterys sustojo ant laiptų žvelgdamos viena į kitą. — Nė nežinau, ką pasakyti. Nesu mačiusi nieko panašaus, gal tik Europoje ir Niuporte. Bet net Vanderbiltų namas nėra toks gražus kaip šis. Tikiuosi, rasime jam tinkamą pirkėją. Pastatą būtinai reikia prikelti, pasirūpinti jo restauravimu. Aš net norėčiau, kad kas nors jį paverstų muziejumi, bet būtų dar nuostabiau, jeigu kas nors čia iš tiesų gyventų ir juo rūpintųsi. — Maržorė neteko amo sužinojusi, kad Stenlis visą gyvenimą praleido viršuje, palėpėje. Ji nutarė, kad senukas turėjo būti tikras keistuolis. Sara tyliai pasakė, kad jis buvo labai neįnoringas ir paprastas žmogus. Maržorė nedrįso daugiau nieko sakyti, nes matė, kaip jaunajai teisininkei patiko šis senolis klientas ir su kokia pagarba ji apie jį kalba.

— Gal norėtumėte jau dabar apie tai pasikalbėti? — paklausė Sara. Buvo vidurdienis ir ji dar nenorėjo grįžti į biurą. Norėjo apgalvoti viską, ką pamatė ir sužinojo.

— Mielai. Tačiau man reikia pagalvoti. Gal išgertumėte kavos?

Sara linktelėjo, ir sėdusios į automobilius abi nuvažiavo į „Starbucks“ kavinę. Prisėdusios ramiame kampelyje užsisakė kapucino, ir Maržorė peržvelgė savo užrašus. Namas ne tik buvo nuostabiai gražus, bet ir stovėjo didžiuliame žemės sklype geriausioje miesto dalyje, šalia buvo nepaprastas sodas, nesvarbu, kad jame jau daugelį metų niekas nieko neaugino. Tinkamo žmogaus rankose šis namas ir sodas taptų tikra pasaka.

— Kaip manote, kiek jis vertas? Neoficialiai, žinoma. Neversiu jūsų tos kainos laikytis. — Sara žinojo, kad dar reikia atlikti oficialius matavimus ir skaičiavimus. Dabar jos abi tik pasižvalgė. Tačiau moterys jautė, kad rado neįkainojamą lobį.

— Viešpatie, Sara, nežinau, — atvirai prisipažino vyresnioji. — Bet kuris namas, didelis ar mažas, yra vertas tik tiek, kiek žmonės už jį pasiruošę mokėti. Tai sudėtinga. Ir kuo didesnis ar nepaprastesnis pastatas, tuo sunkiau nuspėti. — Ji nusišypsojo ir gurkštelėjo kapucino. Reikėjo išgerti kavos. Abiem moterims šis rytas buvo nepaprastas. O Sara tiesiog nekantravo viską iškloti Filui. — Nėra net su kuo jį palyginti, — šypsodamasi toliau kalbėjo Maržorė. — Kaipgi įvertinti tokį namą kaip šis? Nėra nieko net panašaus į jį, gal tik išskyrus Friko galeriją Niujorke. Bet čia ne Niujorkas, o San Franciskas. Daugumą atgrasys vien šio namo dydis. Prireiks krūvos pinigų norint jį rekonstruoti bei įrengti ir visos armijos žmonių jame dirbti. Šiais laikais niekas taip nebegyvena. Be to, ir rajonas nelabai tinkamas viešbučiui ar moteliui. Niekas jo nepirks kaip mokyklos. Konsulatai savo rezidencijas ir taip uždaro, o darbuotojams nuomoja patalpas. Šiam namui reikia ypatingo pirkėjo. Kad ir kokią kainą nustatytume, tai bus sutartinė suma. Pardavėjai ir brokeriai visada galvoja ir apie užsienio pirkėjus — gal kokį svarbų arabą, turtingą kiną arba rusą. Vis dėlto pastatą tikriausiai nupirks koks vietinis. Galėtų būti koks nors aukštųjų technologijų specialistas iš Silikono slėnio, bet jis turi norėti kaip tik tokio namo kaip šis ir suprasti, ką perka... Nežinau... Penki milijonai? Dešimt? Dvidešimt? Bet jei niekas apie tai nė negalvos, paveldėtojams teks tenkintis vos trimis ar net dviem. Namas gali čia stovėti neparduotas metų metus. To tiesiog neįmanoma numatyti. O ar jie nori pastatą parduoti kuo skubiau? Visai tikėtina, kad jie sutiks su pirma pasiūlyta kaina, kad kuo greičiau jo atsikratytų. Aš tik viliuosi, kad jį nusipirks tinkamas žmogus. Aš jį tiesiog įsimylėjau... — nuoširdžiai prisipažino Maržorė.

Sara linktelėjo ir pasakė:

— Aš taip pat. — Lili nuotrauką Sara buvo palikusi ant priekinės automobilio sėdynės, nes bijojo ją sugadinti. Ta jauna moteris atrodė tiesiog magiškai. — Labai nenorėčiau, kad paveldėtojai atiduotų namą pirmam pasitaikiusiam už be galo mažą kainą. Tas pastatas nusipelno daugiau pagarbos. Tačiau iki šiol nemačiau nė vieno iš tų žmonių. Atsiliepė tik vienas, jis gyvena Sent Luise, Misūrio valstijoje. Ten jis vadovauja bankui, kažin ar norės turėti namą čia. — Iš to, ką Sara žinojo, buvo galima daryti išvadą, kad nenorės nė vienas. Visi paveldėtojai gyveno kitur ir nepažinojo Stenlio, todėl jokių sentimentų nebus. Net pats senukas šiam namui nepuoselėjo jokių šiltesnių jausmų — toli gražu. Paveldėtojams, kaip ir jam, tas pastatas reikš tik pinigus. Be jokios abejonės, nė vienas nepanorės imtis remontuoti namą San Franciske. Kokia jiems iš to būtų nauda. Sara buvo įsitikinusi, kad paveldėtojai namą nuspręs parduoti tokį, koks yra.