Даниэла Стил - Namas

— Iš esmės čia galima kišti tiek pinigų, kiek tik nori. Už milijoną dolerių būtų galima padaryti stebuklus, tiek užtektų visiems darbams. Jei pirkėjui tokia suma būtų per didelė, viską tikriausiai būtų galima atlikti ir už pusę tiek — sakykim, jei naujasis šeimininkas būtų toks pat pakvaišėlis kaip aš ir norėtų pats krapštytis. Norėdamas žmogus galėtų sukišti ir du milijonus, gal net tris, tačiau nėra reikalo. Tai tik apytikslis spėjimas, galėčiau atlikti tikslesnius skaičiavimus, tinkamus parodyti galimam pirkėjui. Už milijoną dolerių namą galima padaryti tokį, koks jis buvo anksčiau, o pasistengus gal net už pusę, — pakartojo Džefas, — tik pirkėjas turėtų susiimti ir neišlaidauti. Tuomet restauracija užtruktų ilgiau, bet šitokio projekto vis tiek negalima skubinti. Viską reikia padaryti tinkamai ir atsargiai, kitaip svarbios detalės bus sugadintos, o to niekas nenori. Mano galva, reikėtų nedidelės brigados, kuri čia dirbtų nuo šešių mėnesių iki metų, supratingų šeimininkų, kurie žinotų, ką daro, ir sąžiningų architektų, kurie neišmelžtų iš jų per daug pinigų. Jei savininkai pasirinks netinkamus architektus, visi darbai jiems gali atsieiti net penkis milijonus, bet taip neturėtų nutikti. Mudu su Mari Luiza praėjusiais metais Prancūzijoje restauravome dvi pilis. Abiem užteko po tris šimtus tūkstančių, nors jos buvo didesnės ir senesnės už šitą namą. Ten lengviau rasti tinkamų darbininkų, tačiau čia yra puikių išteklių. — Tai sakydamas Džefas ištiesė Sarai savo vizitinę kortelę. — Būsimam pirkėjui galite nurodyti mūsų pavardes. Mielai su juo susitiksime pasikalbėti, nesvarbu, norės jis mus samdyti ar ne. Dievinu tokius namus kaip šis. Būtų nuostabu rasti žmogų, kuriam rūpėtų jį tinkamai atstatyti. Aš mielai padėsiu, kuo tik galėsiu. O Mari Luiza yra tikras genijus, kai kalbama apie detales. Ji perfekcionistė. Kartu mes puikiai dirbame. — Tai išgirdusi Mari Luiza pagaliau nusišypsojo. Tada Sara pamanė, kad galbūt ji malonesnė, nei atrodo. Taip, įdomi pora. Mari Luiza atrodė protinga ir išmananti savo darbą, tik nenuoširdi, atžari ir tikra prancūzė. Džefas buvo malonus, paprastas ir draugiškas, tad Sara jau dabar gerai su juo jautėsi. Kita vertus, dirbti su Mari Luiza būtų tikras vargas.

— Maržorė sakė, kad jūs su žmona rytoj išvykstate į Veneciją, — tarė Sara, visiems kartu lėtai žingsniuojant išėjimo link. Name jie praleido daugiau nei dvi valandas — jau buvo po penkių.

— Tiesa, — nusišypsojo Džefas. Jam patiko, kad Sara taip atsidavusi savo darbui ir kad rodo nuoširdžią pagarbą mirusio kliento namui.

Sara norėjo sužinoti kuo daugiau, kad galėtų perduoti gana tikslią informaciją paveldėtojams, nors ir abejojo, kad kuris nors iš jų norės imtis šio darbo. Už namą jie galėtų gauti daug daugiau, jeigu prieš parduodami jį patvarkytų, tačiau greičiausiai jie nenorės vargintis. Sara galėjo tik papasakoti jiems apie galimybes, o ką daryti toliau — pačių paveldėtojų valia. Ji negalėjo priimti jokių sprendimų. Įsakymus turės duoti jie.

— Dvi savaites būsime Italijoje, — paaiškino Džefas. — Jei prireiks, galite skambinti į mūsų mobiliojo telefono numerį Europoje. Aš jums jį užrašysiu. Venecijoje savaitę dalyvausime konferencijoje, paskui keletą dienų pailsėsime Portofine, o paskutines dienas praleisime su Mari Luizos šeima Paryžiuje. Beje, — nerūpestingai pridūrė, — mes nesusituokę. Esame partneriai visomis to žodžio prasmėmis. — Tai sakydamas, Džefas nusišypsojo Mari Luizai, o ji staiga pasirodė labai išdykusi ir seksuali. — Mano draugė vedybomis netiki. Ji mano, kad tai puritoniškas paprotys, gadinantis gerus santykius. Ko gero, ji teisi — juk mes jau šitiek laiko kartu. — Tada jie abu vienas kitam vėl nusišypsojo.

— Daug ilgiau, nei tikėjausi, — pasakė Mari Luiza. — Tikėjausi, kad tai bus tik vasaros romanas, o tada jis prieš mano valią atsitempė mane čia. Šitame mieste aš kaip kalinė, — pasiskundė ir užvertė akis aukštyn, o Džefas smagiai nusijuokė. Jis to klausėsi metų metus. Ir nepanašu, kad jį tai erzino. Atrodė, kad jiems patinka dirbti kartu, nors Sara nusprendė, kad Džefui daug lengviau bendrauti su klientais nei jo draugei. Ji buvo gana atžari, beveik šiurkšti.

— Vos tik čia apsigyveno, ji vis bandė įkalbėti mane kraustytis į Paryžių. Bet aš šiame mieste užaugau ir man čia patinka. Paryžius man per didelis, kaip ir Niujorkas. Esu Kalifornijos vaikas, o Mari Luizai čia taip pat visai neblogai, nors ji to niekada nepripažins. Žiemą Paryžiuje taip šalta ir pilka.

— Nebūk toks tikras! — tuoj pat atkirto ji. — Vieną dieną aš tave nustebinsiu ir grįšiu į Paryžių. — Sarai tai pasirodė daugiau grasinimas, o ne pokštas. Bet Džefas šiuos žodžius nuleido negirdomis.

— Mes turime nuostabų namą Potrero Hile, kurį aš pats restauravau, kai ten gyventi dar nebuvo madinga. Ilgą laiką mūsiškis buvo vienintelis padoriai atrodantis pastatas rajone. Dabar tas rajonas labai madingas ir aplink stovi daug gražių namų. Bet savajame aš viską dariau pats, savo rankomis. Myliu tą namą, — su pasididžiavimu pasakė jis.

— Jis ne toks gražus kaip tas, kurį turime Paryžiuje, — rimtu veidu atkirto Mari Luiza. — Pati jį sutvarkiau. Gyvenu ten kiekvieną vasarą, kai Džefas užsispyręs šąla šitame rūke. Nekenčiu vasarų San Franciske. — Tenka pripažinti, San Franciske vasaros išties šaltos ir ūkanotos. Mari Luiza per visą laiką taip ir neapsisprendė gyventi čia, ji elgėsi taip, lyg vis dar planuotų kraustytis į Prancūziją. Džefas neatrodė susirūpinęs. Jis, ko gero, žinojo, kad tie grasinimai tušti. Sarai buvo keista, bet po keturiolikos metų gyvenimo kartu jie vis dar buvo nesusituokę. Mari Luiza atrodė be galo nepriklausoma. Tačiau nepriklausomas buvo ir Džefas, tik savaip. Ji dažnai skųsdavosi, tačiau niekada neišmušė jo iš vėžių.

Sara padėkojo abiem architektams už patarimus bei sąžiningą namo būklės ir numatomų išlaidų įvertinimą. Skirtumas tarp mažiausios ir didžiausios pasakytos sumos buvo gana didelis, o tikroji suma priklausys nuo naujojo savininko — ką jis norės padaryti iš šio namo ir ar pats bus pasirengęs pasiraitojęs rankoves stoti prie darbo. Sara dabar tegalėjo perduoti paveldėtojams architektų žodžius.

Sara palinkėjo architektams geros kelionės į Veneciją, Portofiną ir Paryžių, o po kelių minučių juodu nuvažiavo senoviniu „Peugeot“ automobiliu, kurį Mari Luiza, kaip sakė, atsivežė iš Prancūzijos. Lipdama vidun, ji pasakė, kad nepasitiki amerikietiškomis mašinomis.

— Ir nieku kitu! — pridūrė Džefas. Visi nusijuokė.

— Ji kietas riešutėlis, tiesa? — pasakė Sara, kai jiedvi su Maržore ėjo prie savo automobilių.

— Su ja sunku dirbti, tačiau ji nepriekaištingai atlieka savo užduotis. Tos moters puikus skonis ir geras stilius. Su vyru ji elgiasi kaip su šiukšle, o jam, atrodo, tai patinka. Taip visada būna, tiesa? Kalės visada gauna geriausius vyrus.

Sara nusijuokė išgirdusi tokį apibendrinimą. Kad ir kaip sunku pripažinti, jis dažnai pasirodydavo esąs teisingas.

— Gražuoliukas, ar ne? — susižavėjusi tarė Maržorė, o Sara nusišypsojo.

— Nežinau, ar galima jį taip pavadinti. — Jos nuomone, Filas buvo gražuoliukas. Džefas — ne. Tačiau jis atrodė malonus vyras. — Jis labai mielas vyrukas ir, atrodo, išmano, ką daro. — Akivaizdu, kad Džefas jautė potraukį seniems namams ir dievino savo darbą.

— Jie abu išmano. Papildo vienas kitą. Kaip rūgštus ir saldus. Panašu, kad taip ir gerai — tiek namie, tiek darbe. Nors ir jiems tikriausiai buvo gerų ir blogų laikų. Iki šiol jai kartais atsibosta, ji vis grįžta į Prancūziją, Kartą buvo palikusi Džefą metams, tuo metu jis vykdė mano pavestą didelį projektą. Bet ji visada grįžta. Manyčiau, Džefas dėl jos pametęs galvą, o ji žino, kad turi gerą vyrą. Jis tvirtas kaip uola. Gaila, kad jie taip ir nesusituokė. Jis būtų puikus tėvas, nors Mari Luiza ir neatrodo labai motiniška.