Даниэла Стил - Namas

Paskutinė tą dieną paskambino Maržorė, nekilnojamojo turto agentė. Ji pasiteiravo, ar Sara galėtų rytoj susitikti su ja ir dviem architektais restauratoriais. Tai buvo vienintelė jiems tinkama diena, nes savaitgalį juodu vyks į restauratorių konferenciją Venecijoje. Sarai toks laikas puikiai tiko. Susitikusi su tais žmonėmis ji turės dar daugiau informacijos ir kitą pirmadienį galės dar šį tą pasakyti paveldėtojams. Taigi moterys sutarė susitikti penktadienį trečią valandą. Sara nusprendė, kad tądien tai bus paskutinis jos susitikimas, paskui ji iš karto galės važiuoti namo ir prasidės savaitgalis. Atsipūs ir pailsės, kol pasirodys Filas — jis, kaip visada, užsuks po treniruotės. Visą savaitę juodu mažai kalbėjosi. Abu buvo be galo užsiėmę. O jei ji paskambindavo, jis būdavo surūgęs. Ieškovo advokatai jį ir klientą sumaišė su žemėmis. Sara vylėsi, kad Filo nuotaika iki penktadienio vakaro gerokai pasitaisys, kitaip savaitgalis bus labai nemalonus. Ji žinojo, koks šis vyras būna, kai pralaimi — nesvarbu kur. Tikras vargas. Sara tik norėjo gerai praleisti savaitgalį, bet kol kas prognozės neatrodė optimistinės.

Kai Sara penktadienį trečią valandą pasirodė prie Stenlio namo, Maržorė ir abu architektai jos jau laukė. Agentė nuramino, kad jie patys atvyko per anksti, nereikia jaudintis. Ji pristatė Sarą su ja atėjusiems žmonėms. Vyras buvo aukštas, malonios išvaizdos, jo plaukai buvo tamsūs, beveik kaip Saros, šiek tiek pabalę smilkiniuose. Architekto akys buvo šiltai rudos, o pristatytas jis nusišypsojo ir tvirtai paspaudė ranką. Jis dėvėjo laisvas žalsvai rudas kelnes, marškinius su kaklaraiščiu ir trumpą sportinę striukę. Atrodė keturiasdešimties su trupučiu. Nieko ypatingo — gal ir ne gražuolis, bet pasitikintis savimi, besidomintis aplinka ir lengvai bendraujantis. Sarai patiko, kad šypsena tarsi nušviesdavo vyro veidą ir padarydavo jį gražesnį. Vos pažvelgus į šį žmogų buvo galima suprasti, kad jis tikrai geras ir malonus — gana akivaizdu, kodėl Maržorei patiko su juo dirbti. Iš kelių žodžių pasidarė aišku, kad vyrukas turi humoro jausmą ir nėra pasipūtęs. Jis buvo vardu Džefas Parkeris.

Partnerė buvo visiška jo priešingybė. Sara atkreipė dėmesį, kad vyras aukštas — beveik tokio ūgio kaip Filas, gal dar aukštesnis, o moteris mažytė. Jo plaukai buvo tamsūs ir nekrintantys į akis, jos — ryškiai raudoni, veide spindėjo žalios akys, šviesi oda buvo strazdanota. Sarai priėjus, vyras nusišypsojo, o moteris susiraukė. Atrodė, kad ji irzli, sunkaus charakterio ir pikta. Jis buvo malonus, ji — ne. Moteris vilkėjo ryškiai žalią kašmyro švarkelį, mėlynus džinsus ir avėjo aukštakulnius. Vyro išvaizda buvo kukli, jos — rėžianti akį, lyg seksualios nerūpestingos pupytės. Jis, vilkintis sportinį švarkelį ir žalsvai rudas kelnes, atrodė kaip klasikinis amerikietis, o moteris buvo labai panaši į prancūzę — jai prabilus Sara tuo įsitikino. Ši architektė turėjo savo stilių ir savas manieras. Be to, akivaizdžiai demonstravo susierzinimą, lyg čia būti jai atrodytų tikra kančia. Moters vardas buvo Mari Luiza Furnė. Ji kalbėjo su ryškiu akcentu, bet anglų kalba buvo nepriekaištingai sklandi. Ši moteris iš karto privertė Sarą pasijusti nejaukiai, atrodė, lyg ji kažkur baisiai skuba. Džefas buvo ramus ir labai domėjosi namu, lyg norėtų čia praleisti visą dieną. Kol Sara rakino duris, Mari Luiza keletą kartų žvilgtelėjo į savo laikrodėlį ir kažką pasakė Džefui prancūziškai. Jis jai tyliai atsakė angliškai ir, atrodo, prancūzę šiek tiek nuramino, tačiau ji vis tiek atrodė supykusi, kad turi čia būti.

Sara svarstė, ar moteris taip elgiasi dėl to, kad jiems vargu ar kas pasiūlys imtis šio darbo. Jie čia buvo pakviesti tik pasakyti savo nuomonės. Maržorė juos įspėjo, kad namas greičiausiai bus parduodamas esamos būklės, vadinasi, Mari Luiza tik švaisto brangų laiką. Tačiau Džefas vis tiek norėjo atvykti. Maržorės pasakojimas apie namą jį sužavėjo. Tokius senus pastatus kaip šis jis dievino. O Mari Luizai nepatiko gaišti laiko. Jai laikas reiškė pinigus. Džefas paaiškino Sarai, kad juodu kartu ir darbe, ir asmeniniame gyvenime jau keturiolika metų. Jie susipažino Meno akademijoje Paryžiuje, kur jis mokėsi, ir nuo to laiko buvo kartu. Su šypsena pasakė, kad Mari Luiza San Franciske jaučiasi kaip įkaitė ir kasmet trims mėnesiams grįžta į Prancūziją. Vyras pusiau juokais pasakė, kad jai apskritai baisiai nepatinka gyventi Amerikoje, bet ji liko čia tik dėl jo. Sulig tais žodžiais prancūzės akys blykstelėjo, tačiau ji nieko neatsakė. Moteris atrodė maždaug Saros amžiaus ir turėjo nuostabią figūrą. Tačiau visa savo esybe ji atrodė esanti dygi ir nedraugiška. Vis dėlto ji kiek sušvelnėjo, kai Sara visus įleido vidun ir kartu su Maržore aprodė tai, ką pačios buvo anksčiau atradusios. Džefas apstulbęs sustojo prie didžiųjų laiptų ir atlošęs galvą stebeilijosi į skliautuotas lubas bei nuostabų sietyną. Atrodo, ir Mari Luiza nustebo. Ji prislopintu balsu kažką pasakė Džefui.

Jie vaikščiojo po namą apie dvi valandas viską kruopščiai apžiūrinėdami. Džefas nesustodamas rašė pastabas į geltoną bloknotą, o Mari Luiza tik pasakydavo žodį kitą. Sara nenorėjo sau to pripažinti, bet ta moteris jai nepatiko. Tokia partnerė vargina kaip įkyrus kaklo skausmas. Ir atrodė ji kaip kalė, be jokių išlygų. Maržorė ją irgi ne itin mėgo, kaip pusbalsiu prisipažino Sarai pasiekus šeimininkų apartamentus. Tačiau jie abu sudarė puikią komandą ir tikrai gerai dirbo. Mari Luiza tiesiog esanti sunkaus charakterio ir neatrodanti kaip laimingas žmogus. Sara ir pati tai matė. Tačiau Džefas tai atsvėrė su kaupu — jis elgėsi šiltai, laisvai ir daug aiškino. Jis pasakė, kad medžio raižiniai yra nepaprastai vertingi, greičiausiai aštuoniolikto amžiaus, atvežti iš kokios nors pilies Prancūzijoje. Po šių žodžių prabilo Mari Luiza, šįkart angliškai:

— Net keista, kad amerikiečiai taip apiplėšė mūsų šalį ir išvežė iš jos šitiek brangenybių, kurių nieku gyvu nebuvo galima išleisti. Šiandien su tuo nebūtų taikstomasi. — Ir pažvelgė į Sarą tokiu žvilgsniu, lyg ji asmeniškai būtų atsakinga už šį pasityčiojimą iš prancūzų kultūros. Sarai neliko nieko kita, kaip tik linktelėti ir apsimesti, kad sutinka. Tą patį Džefas galėjo pasakyti ir apie parketo grindis, kurios aiškiai buvo senesnės už namą Skoto gatvėje, vadinasi, taip pat išimtos iš kokios nors pilies Prancūzijoje ir atsiųstos į Ameriką. Džefas išreiškė viltį, kad paveldėtojai nesumanys parketo ir raižinių išlupti ir parduoti „Christies“ ar „Sothebys“ aukcionuose. Ten, be abejo, už juos nemažai sumokėtų, bet jis tikėjosi, kad viskas liks šiame name — to norėjo ir Sara. Jai atrodė, kad taip pastatas būtų išniekintas, tuo labiau kad jis šitiek laiko išstovėjo nepaliestas.

Baigę ekskursiją, visi susėdo didžiųjų laiptų apačioje, ir Džefas išdėstė Sarai savo vertinimą. Jo nuomone, šiuolaikiškai atnaujinti namą — sutvarkyti elektros sistemą, vamzdynus ir kita — naujajam šeimininkui atsieitų apie milijoną dolerių. Taupant laiką ir per daug nenorint, šį tą būtų galima padaryti ir už pusę milijono, bet toks darbas būtų tikras iššūkis. Jis per daug nesirūpino dėl sausojo puvinio languose ir duryse, nes to ir buvo galima tikėtis. Vyras net nusistebėjo, kad būklė nebuvo prastesnė. Žinoma, neaišku, kas slypi po grindimis ir už sienų, tačiau juodu su Mari Luiza Europoje restauravo dar ne tokius namus. Darbas didžiulis, bet įvykdomas. Džefas pridūrė, kad dievina tokius iššūkius. Mari Luiza tylėjo.

Architektas pritarė Saros ir Maržorės idėjai virtuvę įrengti antrame aukšte ir pasakė, kad tai nėra toks jau sudėtingas uždavinys. Jo nuomone, visą rūsį reikėtų išvalyti ir paskirti sandėliams. Liftas galėtų būti įrengtas modernus, bet jo senovinę išvaizdą reikia išsaugoti. O visa kita, Džefo manymu, galima palikti taip, kaip yra. Dar pravartu būtų pasamdyti darbininkus, kad nuvalytų ir atnaujintų medines detales. Su raižiniais būtina elgtis be galo atsargiai ir tiksliai. Visa kita dažyti, valyti ar poliruoti. Sietynai išsilaikė puikiai, juos galima sutaisyti ir vėl naudoti. Dar yra nemažai detalių, kurias galima išryškinti, galima įmontuoti paslėptą netiesioginį apšvietimą. Viskas priklauso nuo to, kiek pinigų ir darbo naujasis savininkas norės įdėti. Namo išorės būklė tikrai gera, jis visas buvo puikiai pastatytas. Na, dar trūksta modernios šildymo sistemos. Naujasis savininkas galėtų daug ko imtis, svarbu, kiek pinigų jis bus linkęs investuoti ir kaip stipriai norės pasipuikuoti. Džefui labai patiko senieji vonios kambariai. Jie tokie nuostabūs — neatskiriama pastato dalis, kaip pats pasakė. Juose santechniką būtų galima pakeisti išsaugant dabartinį interjerą.