Даниэла Стил - Namas

Banko vadovas iš Sent Luiso, Tomas Harisonas, prie konferencijų stalo atsisėdo šalia Saros. Ji pasijuto taip, lyg jis būtų pasiruošęs vesti visą susirinkimą. Vyras dėvėjo tamsiai mėlyną kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo klasikinį mėlyną kaklaraištį, jo balti plaukai buvo nepriekaištingai apkirpti. Žiūrėdama į jį, Sara negalėjo negalvoti apie savo motiną. Kaip tik tokio amžiaus ir kur kas geresnis už bet kurį iš tų vyrų, su kuriais motina bendravo. Iš jų išeitų graži pora, pagalvojo Sara ir šyptelėjo, tada nužvelgė visus žmones prie stalo. Visos keturios moterys susėdo šalia viena kitos, Sarai iš dešinės, Tomas Harisonas iš kairės, o kiti išsibarstę aplink stalą. Kaubojus, Džeikas Votermanas, nukėlė nuo stalo kojas ir toliau įsismaginęs kimšo pyragaičius, maukdamas jau trečią puodelį kavos.

Visi įdėmiai žvelgė į Sarą, ir ji paskelbė pradedanti susirinkimą. Priešais ji turėjo pasidėjusi visus dokumentus, taip pat ir antspauduotą laišką, kurį Stenlis parašė ir prieš šešis mėnesius atidavė vienai iš Saros kolegių. Sara apie tą laišką nieko nežinojo, išvydo jį tik šįryt — kolegė padavė jį ir liepė neatplėšti iki testamento skaitymo. Stenlis buvo pasakęs, kad tai bus papildoma žinutė paveldėtojams, bet ji jokiu būdu nepakeis to, ką jie su Sara nutarė. Jis žinojo, jog laiške turi įrašyti eilutę, kad tvirtina savo testamentą, ir pasakė Saros kolegei, kad viskas sutvarkyta. Iš pagarbos Stenliui, kaip ir prašyta, Sara laiško neatplėšė, ketino jį perskaityti po testamento.

Paveldėtojai į ją žvelgė su neslepiamu susidomėjimu. Sara džiaugėsi, kad jie į reikalą pažiūrėjo pagarbiai ir atvyko patys, užuot paprašę pervesti jiems pinigus. Moteris jautė, kad Stenliui būtų buvę malonu su jais susipažinti. Ji žinojo, kad dvi iš atvykusių moterų dirba sekretorėmis ir vis dar yra netekėjusios. Kitos dvi jau buvo išsiskyrusios ir turėjo suaugusių vaikų. Dauguma iš atvykusiųjų turėjo vaikų; vieni buvo jaunesni, kiti vyresni. Vienintelis Tomas atrodė taip, lyg jam tų pinigų nereikėtų. Kiti turėjo pasistengti: išsiprašyti iš darbo ir susimokėti už kelionę į San Franciską. Ši netikėta sėkmė stipriai pakeis daugumos jų gyvenimą. Vienintelė Sara žinojo, kokio dydžio ta netikėta sėkmė ir kaip ji visus apstulbins. Jai buvo smagu šią akimirką būti su jais. Moteris norėjo, kad ir Stenlis būtų kartu, tikėjosi, kad jo dvasia čia. Ji peržvelgė aplink stalą susėdusių žmonių veidus. Salėje tvyrojo mirtina tyla, visi laukė, kol Sara pradės kalbėti.

— Norėčiau padėkoti visiems, kad čia susirinkote. Žinau, kad kai kuriems iš jūsų buvo tikrai nelengva atvykti. Taip pat žinau, kad Stenliui būtų be galo malonu sužinoti, jog šiandien visi esate čia. Labai gaila, kad neturėjote progos su juo susipažinti. Stenlis buvo nepaprastas žmogus, ypatinga asmenybė. Per tuos metus, kai teko su juo dirbti, be galo juo žavėjausi ir jaučiau didelę pagarbą. Man malonu, kad galėjau susitikti su jumis ir rūpintis jo turtu. — Tada ji gurkštelėjo vandens ir atsikosėjo. Atvertusi segtuvą, paėmė testamentą.

Didžiąją dalį Sara perskaitė paskubomis, vis paaiškindama, kas ką reiškia. Beveik viskas buvo apie mokesčius ir kaip tie mokesčiai susiję su Stenlio turtu. Mokesčiams, susijusiems su testamento tvirtinimu, jis buvo atidėjęs daugiau nei pakankamai. Paliktos akcijos liks nepaveiktos mokesčių, kuriuos už turtą valstybei buvo skolingas jo savininkas. Visi atrodė įtikinti. Tomas Harisonas geriau nei bet kuris kitas šiame kambaryje suprato, ką Sara skaito. Toliau buvo skyrius, kuriame paskirstomas palikimas — į devyniolika lygių dalių.

Sara perskaitė pavardes abėcėlės tvarka, nepraleisdama ir tų, kurie neatvyko. Kiekvienam ji buvo padariusi po testamento kopiją, vėliau jie galės tas kopijas peržiūrėti atidžiau arba atiduoti savo teisininkams. Viskas buvo parengta. Sara kruopščiai atliko savo darbą.

Paskui ji perskaitė nekilnojamojo turto sąrašą, jei tik buvo įmanoma, nurodydavo ir neseniai nustatytą objektų vertę. Dėl tų, kuriuos Stenlis ilgai laikė, tokių kaip prekybos centrai šalies pietuose ar vidurio vakaruose, galėjo kilti neaiškumų, tačiau ir apie juos kalbėdama Sara paminėjo bent apytiksles sumas, leidžiančias suvokti turto vertę. Kai ką paveldėtojai galėjo išsidalyti, o dėl kitų objektų reikėjo nuspręsti, ar valdyti juos kartu, ar parduoti, o gal išpirkti vienam iš kito. Kiekvieną atvejį Sara išaiškino atskirai ir pasakė, kad mielai jiems patartų arba pasikalbėtų su jų advokatais ir pasiūlytų savo sprendimus. Buvo aišku, kad kai kurie nė iš tolo nenutuokia, apie ką kalbama.

Palikimą sudarė akcijos, obligacijos, nekilnojamasis turtas, prekybos centrai, biurai, gyvenamųjų namų kompleksai ir naftos gręžiniai. Pastarieji jau buvo tapę didžiausiu Stenlio turtu, bet, Saros nuomone, ateityje jų vertė turėtų dar didėti, ypač turint galvoje politinę situaciją. Be to, dar liko ir namas. Apie jį Sara pasiūlė plačiau pasikalbėti po testamento skaitymo, ji pati turėsianti keletą pasiūlymų. Žmonės toliau tylėdami spoksojo į ją bandydami suprasti, kas jiems sakoma, ir įsivaizduoti visą tą turtą, išmėtytą po visą šalį nuo vieno krašto iki kito. Viską suvokti per tokį trumpą laiką buvo sunku, nė vienas nebuvo tikras, kad supranta, ką tai reiškia. Visi atrodė taip, lyg su jais kalbėtų svetima, nesuprantama kalba. Tik Tomas dėmesingai žiūrėjo į Sarą negalėdamas patikėti savo ausimis. Nors ir nežinojo smulkmenų, jis suprato kalbos esmę ir toliau atidžiai klausėsi.

— Netrukus gausime tikslų kiekvieno objekto vertinimą. Tačiau, remiantis tuo, ką jau turime, ir kitais gana tiksliais vertinimais, jūsų giminaičio turtas — atskaičius mokesčius, kurie buvo sumokėti atskirai — šiuo metu yra vertas daugiau nei keturių šimtų milijonų dolerių. Mūsų skaičiavimais, kiekvienas iš jūsų paveldės po dvidešimt milijonų dolerių — apytiksliai tiek. Atskaičius paveldėjimo mokesčius, kiekvienas gausite maždaug po dešimt milijonų. Paklaida galėtų būti keli šimtai tūkstančių, priklausys nuo rinkos kainų kitimo. Tačiau, mano nuomone, galima tvirtai pasakyti, kad sumokėję mokesčius kiekvienas iš jūsų paveldėsite po dešimt milijonų.

Tai pasakiusi, Sara atsisėdo ir giliai įkvėpė. Kurį laiką visi netekę žado spoksojo į ją, tačiau netrukus salėje kilo triukšmas, nes žmonės gyvai ir su didžiule nuostaba ėmė kalbėtis tarpusavyje. Dvi moterys pravirko, o kaubojus taip džiugiai šūktelėjo, kad visi ėmė kvatotis. Visi jautėsi taip pat. Negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Dauguma iš jų visą gyvenimą gyveno iš juokingai mažų atlyginimų, dažnas vos sudurdamas galą su galu — taip, kaip iš pradžių gyveno ir Stenlis.

— Kaip, po perkūnais, jis užsidirbo šitiek pinigų? — paklausė vienas vyras. Jis dirbo policininku Naujajame Džersyje, buvo ką tik išėjęs į pensiją. Vyras norėjo įkurti nedidelę apsaugos firmą. Kaip ir Stenlis, jis niekada nebuvo vedęs.

— Jis buvo nuostabus žmogus, — šypsodamasi tyliai atsakė Sara.

Nepakartojamas jausmas stebėti, kaip vienas įvykis pakeičia tiek daug žmonių gyvenimų. Tomas Harisonas šypsojosi. Kai kurie atrodė susigėdę, ypač tie, kurie anksčiau Stenlio vardo nebuvo nė girdėję. Visi jautėsi tarsi laimėję loterijoje, tik tam tikra prasme dar geriau, nes žmogus, kurio jie net nepažinojo, prisiminė juos ir panoro atiduoti jiems savo turtą. Stenlis pats nebuvo sukūręs šeimos, bet šie giminaičiai jam reiškė viską — nesvarbu, kad jų nebuvo matęs. Jam šie žmonės buvo vaikai, kurių jis niekada neturėjo. Šią akimirką, jau po mirties, jis tapo mylinčiu juos geradariu. Sara jautėsi nepaprastai pagerbta, kad čia dalyvauja, ir be galo troško, kad ir Stenlis būtų tai išvydęs.