Даниэла Стил - Namas

— Aš tikrai jo ilgiuosi, — pasakė ji, ir visiems buvo aišku, kad tai tiesa. Keletas norėjo prieiti ir ją apkabinti, bet nesiryžo. Juk ji buvo advokatė ir jie jos nepažinojo, nors visų emocijos liejosi per kraštus... Stenlis visus smarkiai paveikė ir iki gelmių supurtė jų pasaulius.

— Iš laiško aišku, kad jūs praskaidrinote paskutines jo dienas, — maloniai pasakė viena moteris.

— Velniai griebtų, tikrai, be to, dabar esate beveik milijonierė, — pridūrė Džeikas, ir Sara nusijuokė.

— Ir nė nenumanau, ką dabar su tais pinigais daryti. — Būdama kompanijos partnerė, Sara nemažai uždirbdavo, gaudavo dalį įmonės pelno ir niekada per daug neišlaidaudavo. Iš tiesų nebuvo nieko, ko ji norėtų. Nors Stenlis prašė taip nesielgti, Sara ketino investuoti. Negi ji dabar mes darbą, ims pirktis audinių kailinius ir prabangiai atostogauti, nors jam tai tikriausiai būtų patikę. Ne, Sara savęs nelepins — net dabar, kai gali sau tai leisti. Didelę dalį uždarbio ji taupydavo.

— Ir mes nežinome, — atsakė keli balsai.

— Visi turėsime sukti galvą, ką su tais pinigais daryti. Tačiau akivaizdu, kad jis norėjo, jog mes laimingai gyventume, — pritarė vyras, sėdintis tarp kaubojaus iš Teksaso ir policininko iš Naujojo Džersio. Sara dar neprisiminė visų vardų. — Jūs taip pat, Sara, — pridūrė jis. — Girdėjote, ką jis sakė. Panaudokite. Netaupykite. Įgyvendinkite savo svajones.

Sara neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką ji svajoja. Ji niekada neturėjo laiko užduoti sau tokį klausimą.

— Deja, esu labiau linkusi taupyti, o ne leisti pinigus, — prisipažino Sara, paskui šypsodamasi atsistojo. Žmonės kambaryje spaudė vienas kitam rankas, apsikabindavo. Kai kurie apkabino ir ją. Išeidami visi atrodė šiek tiek sukrėsti. Rytas buvo nepakartojamas. Registratorė visiems iškvietė taksi, kad nuvežtų į oro uostą. Saros sekretorė kiekvienam įdavė po voką su testamento kopija ir papildomais dokumentais, susijusiais su jų investicijomis. Paskutinis žodis dėl namo buvo jį parduoti. Jie nurodė Sarai kuo greičiau paskelbti, kad pastatas parduodamas, ir gauti už jį kuo daugiau. Tomas iš mandagumo sutiko prieš tai jį apžiūrėti, tačiau buvo gana aišku, kad ir jam tas namas nėra įdomus. Kaip ir visiems kitiems. Nereikalingas daiktas kitame mieste, kurio niekas nenorėjo ir kurio niekam nereikėjo. Be to, jiems vargu ar reikėjo už jį gautų pinigų. Namas Skoto gatvėje jiems nieko nereiškė.

Sarai tas pastatas turėjo reikšmę todėl, kad buvo gražus, ir todėl, kad jos brangus draugas, o dabar ir didelis jos geradarys Stenlis gyveno to namo palėpėje. Bet net ji, ką tik paveldėjusi didelį turtą, nematė, kaip tą namą būtų galima panaudoti, be to, neturėjo balso sprendžiant, ką su juo daryti. Sprendimas parduoti buvo jų.

Sara paliko Tomą konferencijų salėje ir iš savo kabineto paskambino Maržorei. Pranešė paveldėtojų sprendimą ir paprašė susitikti po pusvalandžio, kad galėtų aprodyti namą vienam iš paveldėtojų. Sara pasakė, kad tai tik formalus apsilankymas. Visi paveldėtojai pasirašė oficialų dokumentą, kuriame nurodo parduoti namą esamos būklės ir už tokią kainą, dėl kokios susitars Sara ir Maržorė. Jie viską paliko jos valiai.

— Ar mes jį kiek pagražinsime? — viltingai paklausė Maržorė.

— Matyt, ne. Jie liepė viską išvalyti, atsikratyti šlamšto, tokio kaip lentos ant langų ir nudriskusios užuolaidos, ir parduoti namą tokį, kokį radome. — Sara vis dar negalėjo apsiprasti su Stenlio sprendimu, ausyse vis skambėjo meilūs žodžiai iš laiško, kurie įstrigo giliai į širdį. Pirmą kartą ji kalbėjo ne taip dalykiškai, atrodė šiek tiek sukrėsta ir išsiblaškiusi. Po tokių žodžių ir stulbinančios dovanos Sara jo ilgėjosi labiau nei bet kada.

— Dėl to kaina bus smarkiai numušta, — liūdnai tarė Maržorė. — Nenorėčiau tokio namo pigiai parduoti. Šitas tikrai vertas daugiau. Atiduoti jį už apgailėtiną sumą būtų tolygu vagystei.

— Žinau. Man irgi taip nepatinka. Bet jie nenori galvos skausmo. Jiems tas namas nieko nereiškia, o pinigai už jį, padalyti į devyniolika dalių, palyginti su viskuo kitu, taip pat atrodys gana menki.

— Kaip gaila. Na, lauksiu jūsų ten po pusvalandžio. Antrą valandą netoliese susitinku su klientais. Juk neturėtume užtrukti, tuo labiau jei tai tik simboliškas apsilankymas be jokių rimtų ketinimų.

— Susitiksime ten, — tarė Sara ir grįžo į konferencijų salę pas Tomą. Jis mobiliuoju telefonu kalbėjosi su kažkuo iš darbo, bet pokalbį greitai baigė.

— Na ir rytas buvo, — tarė jis, vis dar negalėdamas atsigauti. Kaip ir visi kiti, jis buvo sukrėstas. Pirma jis manė važiuojantis į kuklaus turtelio dalybas, atvyko tik iš pagarbos giminaičiui, kuris jam nutarė perduoti palikimą. Atrodė, kad tai mažiausia, ką galima padaryti.

— Taip, man irgi, — pripažino Sara, vis dar apsvaigusi nuo to, ką sužinojo iš Stenlio laiško. Septyni šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Tai buvo neapsakomai nuostabu. Žadą atimantis įvykis. Pribloškiantis. Pridėjus santaupas, sukauptas per darbo metus, dabar ji turėjo gerokai daugiau nei milijoną dolerių ir jautėsi velniškai turtinga. Tačiau nepaisydama Stenlio perspėjimų ji buvo pasiryžusi neleisti, kad pinigai pakeistų jos požiūrį į gyvenimą. — Gal norėtumėte sumuštinio ar šiaip ko užkąsti prieš važiuojant? — mandagiai pasiūlė Sara.

— Kažin ar įstengčiau kąsnį praryti. Man reikia kiek laiko suvokti, kas ką tik nutiko. Tačiau turiu pripažinti, kad man smalsu pamatyti tą namą. — Kitiems smalsu nebuvo.

Sara pati jį ten nuvežė. Maržorė jau laukė. Tomą namas sužavėjo kaip ir jas. Tačiau vos išvydęs pastatą jis nudžiugo, kad visi išvien nutarė jį parduoti. Nepakartojamas ir vertas pagarbos istorinis paminklas, bet, bankininko nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje jame neįmanoma apsigyventi.

— Niekas šitaip nebegyvena. Aš pats turiu keturių tūkstančių kvadratinių pėdų4 namą netoli Sent Luiso, ir tai negaliu rasti, kas jį tvarkytų ir valytų. Toks milžinas kaip šis būtų tikra bėda. Jeigu šiame rajone nepavyks jo parduoti kaip viešbučio, matyt, būsime ilgam įstrigę. — O rajonas nebuvo labai palankus viešbučio veiklai.

— Gali nutikti ir taip, — pripažino Maržorė. Tačiau ji žinojo, kad nekilnojamojo turto rinkoje neretos staigmenos. Kartais namai, kurių ji manydavo niekada neparduosianti, būdavo nuperkami per penkias minutes, o tie, dėl kurių greito pardavimo už didžiausią kainą buvo galima galvą guldyti, užsistovėdavo. Nekilnojamojo turto rinkoje neįmanoma numatyti skonio, o kartais net vertės. Čia viskas priklauso nuo sėkmės.

Maržorė apgailestaudama pasakė, kad, turint galvoje būklę, už namą galima prašyti vos dviejų milijonų dolerių. Sara žinojo, kad paveldėtojams nelabai rūpi, už kiek jis bus parduotas, jie tik norėjo kuo greičiau jo atsikratyti, o Tomas tam pritarė.

— Nustatysime dviejų milijonų kainą ir žiūrėsime, kas bus, — pasakė Maržorė. — Vėliau galėsime atsižvelgti į pasiūlymus. Paskambinsiu agentūrai, kad jį išvalytų, ir paskelbsiu apie pardavimą. Tik nežinau, ar pavyks tai padaryti iki Padėkos dienos. — Toji turėjo būti ateinančią savaitę. — Tačiau pažadu paskelbti apie pardavimą dar kitą savaitę. Įkelsiu skelbimą antradienį po Padėkos dienos. Oficialiai pardavimas prasidės diena vėliau. Greičiausiai kas nors jį nusipirks tikėdamasis laimėti karą su miesto valdžia ir pakeisti miesto plėtros planus. Iš šito namo išeitų dailus viešbutukas, jeigu tik kaimynai neprieštarautų, nors vargu. — Abi moterys suprato, kad toks karas truktų metų metus, o jį pradėjęs žmogus turėtų tik labai menką galimybę laimėti. San Francisko gyventojai smarkiai priešinosi komercinei veiklai gyvenamuosiuose rajonuose, bet kas gi galėtų juos kaltinti.