Даниэла Стил - Namas

Tiek ir naudos. Ji nieko gero nepasiekdavo, tačiau vis tiek kasmet mėgindavo. Filas užsispyręs laikė ją atskyręs nuo savo vaikų. Jau seniai jis ją atskyrė ir padėjo į atskirą stalčiuką. Tikras šiknius.

Tokia tikrovė Sarai nepatiko. Tą dieną ji paveldėjo beveik milijoną dolerių, jai atsivėrė tūkstančiai naujų galimybių, tačiau to, ko norėjo labiausiai, moteris nesulaukė. Nesvarbu, kokia turtinga ji tapo, asmeniniame gyvenime niekas nepasikeitė. Filas taip ir liko nepasiekiamas — tiek emociškai, tiek fiziškai, išskyrus tuos atvejus, kai užsinorėdavo pats. O per atostogas vyrukas noru nedegė. Jo nuomone, atostogos skirtos jam ir vaikams, Sara turi rūpintis pati savimi. Toks buvo jų susitarimas. Sąlygos, nustatytos pačioje pradžioje, niekada nesikeitė.

— Man labai gaila, kad prarasime šį savaitgalį, — tarė Filas, atsiprašydamas, bet balsas buvo nekantrus.

— Man irgi, — liūdnai atsakė Sara. — Aš suprantu. Pasimatysime po kokių trijų savaičių. — Kaip paprastai, ji suskaičiavo greitai. Visada akimirksniu galėdavo pasakyti, kiek laiko praėjo nuo tada, kai juodu matėsi paskutinį kartą, ir kiek dar liko iki kito susitikimo. Šį kartą tas laikas — dvi savaitės ir penkios dienos. Tačiau Sarai tai atrodė kaip amžinybė. Gal ir nebūtų taip blogai, jei ji būtų galėjusi su draugu susitikti savaitgalį prieš Padėkos dieną. Bet tokia sėkmė nenusišypsojo.

— Aš tau vėliau paskambinsiu. Manęs laukia, — paskubomis išbėrė Filas.

— Žinoma. Gerai. — Sara baigė pokalbį. Toliau važiavo į biurą. Ji bandė save įtikinti, kad dėl to neverta gadintis nuotaikos. Nuostabiausia jau įvyko. Stenlis paliko jai didžiulį turtą. Na ir kas, kad Filas važiuoja į Niujorką ir jie negalės kartu švęsti Padėkos dienos, didelio čia daikto, kad jie nesimatys beveik tris savaites. „Kas, po velnių, yra svarbiausia?“ — paklausė savęs Sara. Ji ką tik paveldėjo tris ketvirčius milijono dolerių ir vis dar jaudinasi, kad negali susitikti su draugužiu? Tačiau Sara nerimavo ne dėl savo prioritetų. Tikrasis klausimas — kokie, po velnių, jo prioritetai?

AŠTUNTAS SKYRIUS

Padėkos diena visada buvo svarbi Sarai ir jos šeimai.

Tai būdavo ypatingas laikas, kurį jie leisdavo kartu su artimaisiais ir geriausiais draugais. Saros senelė kiekvienais metais kviesdavosi į svečius žmones, kuriuos pati vadino „paklydusiomis sielomis“ — tuos, kurie jai patiko ir kurie daugiau neturėjo kur eiti. Draugai, kad ir keli, sukurdavo šventinę nuotaiką ir padėdavo trims moterims nesijausti tokioms vienišoms. O pakviestieji jausdavosi be galo dėkingi. Pastaraisiais metais šventes dar labiau pagyvindavo ir kuris nors iš senelės gerbėjų. Per dešimt metų tokių buvo nemažai.

Mimi, kaip ją visi vadindavo, buvo žmogus, kuriam neįmanoma atsispirti, smulki, maloni, miela, linksma, šilta ir labai meili. Kiekvieno akyse ji buvo tobula senelė, o beveik kiekvieno vyro akyse — tobula moteris. Sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų, ji vis dar buvo gyvybinga, laiminga, turėjo nuostabų požiūrį į gyvenimą ir niekada per daug negalvodavo apie nemalonius dalykus. Senutė visuomet sugebėdavo įžvelgti gera, ji domėjosi naujais žmonėmis ir būdavo draugiška. Ši moterytė tiesiog tryško džiaugsmu. Dėl to žmonės mėgdavo būti su ja. Padėkos dienos popietę, jau važiuodama į senelės namus, Sara galvojo apie ją ir šypsojosi.

Praėjusį vakarą ji kalbėjosi su Filu, kai jis dūmė per miestą pasiimti vaikų. Iš Niujorko jis grįžo vėlai ir neturėjo laiko susitikti. Sara dabar nebepyko ir neliūdėjo — jautėsi abejinga. Tik palinkėjo jam laimingos Padėkos dienos ir padėjo ragelį. Pokalbiai su Filu slėgė, nes tik primindavo, kuo jie niekada nesidalijo ir nesidalys.

Kai Sara atvažiavo, pas Mimi jau buvo dvi draugės — abi vyresnės už senelę ir abi našlės. Jos atrodė kaip mažutės senučiukės, tik Mimi ne. Jos plaukai buvo balti, akys didelės ir mėlynos, o oda nuostabi — vos kelios įžiūrimos raukšlelės. Senelė taip pat buvo pavydėtinai liekna. Ji kasdien žiūrėdavo mankštos laidą per televiziją ir darydavo pratimus. Negana to, senutė vaikščiodavo bent po valandą per dieną, kartais žaisdavo tenisą ir be galo mėgo su draugais eiti į šokius.

Mimi vilkėjo dailią šilkinę turkio spalvos suknelę ir avėjo juodus zomšinius aukštakulnius batelius, buvo pasipuošusi priderintais auskarais ir žiedu. Kai Saros senelis dar buvo gyvas, juodu su močiute nebuvo labai turtingi, tačiau gyveno patogiai, o senelė visada rengėsi gražiai ir stilingai. Daugiau kaip penkiasdešimt metų jie buvo labai graži pora. Mimi retai kalbėdavo apie savo vaikystę — ji mėgo kartoti, kad gimė Lelande savo vestuvių dieną. Jos gyvenimas prasidėjo tada. Sara žinojo, kad senelė užaugo kažkur San Franciske, bet daugiau nieko. Ji nebuvo girdėjusi, kokią mokyklą močiutė lankė arba kokia buvo jos mergautinė pavardė. Apie kai kuriuos dalykus Mimi tiesiog nekalbėjo. Ji niekada per daug nesirūpino praeitimi, gyveno dabartimi ir ateitimi, todėl visiems taip patiko. Ji niekada neliūdėjo ir buvo laiminga moteris.

Kai Sara įėjo, dabartinis senelės gerbėjas buvo svetainėje. Keleriais metais vyresnis už Mimi, buvęs biržos makleris, kasdien žaidžiantis golfą. Vyras turėjo vaikų, su jais gerai sutarė, kaip ir Mimi, mėgo šokti. Stovėdamas prie baro mažoje jaukioje svetainėje jis pasiūlė įpilti Sarai atsigerti.

— Ne, ačiū, Džordžai, — nusišypsojo Sara. — Geriau prisistatysiu į tarnybą virtuvėje.

Ji žinojo, kad ten vadovauja motina, stebi kepantį kalakutą ir bamba dėl jo dydžio, kaip ir kasmet. Paukštis visada būdavo per didelis arba per mažas, per senas ar per jaunas, o iškepęs visada pasirodydavo per daug sultingas arba per sausas ir nė iš tolo ne toks geras kaip praėjusiais metais. Mimi, priešingai, visada sakydavo, kad jis nepriekaištingas. Tai ir buvo esminis skirtumas tarp šių dviejų moterų. Mimi visada pasitenkindavo tuo, ką duoda gyvenimas, ir tuo džiaugdavosi. Jos duktė nuolat būdavo viskuo nepatenkinta, pikta, nusiminusi ar susirūpinusi. Įėjusi Sara išvydo abi moteris, įdėmiai žvelgiančias į orkaitę. Ji vilkėjo rudą aksominį švarką, kurį nusipirko kaip dovaną, švęsdama netikėtą sėkmę. Prie švarko ji pritaikė naujus zomšinius batus ir atrodė labai stilingai. Mimi iš karto pagyrė anūkės aprangą. Ji be galo didžiavosi savo vienintele vaikaite ir gyrėsi ja kiekvienam pažįstamam. Odrė taip pat didžiavosi dukterimi, tik niekada jai to nepripažino.

— Ar šįvakar valgysime dešrainius? — paklausė Sara, ant kėdės dėdama savo naują zomšinę rankinę. Motina atsigręžė į ją ir pakėlė antakius.

— Vargu, — atsakė. — Ar kur nors susiruošei? Į kokį nors pobūvį po vakarienės?

— Ne. Susiruošiau čia. Geriausias pobūvis visame mieste — pas Mimi.

— Niekada taip nesakai, kai ateini pas mane, — kiek įsižeidusi sumurmėjo Odrė. Ji vilkėjo gražiai pasiūtą juodą kostiumėlį, ant kaklo buvo pasikabinusi perlų vėrinį, o į atlapą įsisegusi auksinę segę. Motina atrodė nepriekaištingai, bet griežtai. Po vyro mirties prieš dvidešimt dvejus metus ji retai kada vilkėdavo spalvotus drabužius, nors buvo patraukli moteris. Odrės akys buvo tokios pat mėlynos kaip jos motinos ir Saros, o plaukus ji dažė šviesiai ir nešiodavo susukusi į kuodą ar supynusi į kasą. Nors ir vyresnė, motina atrodė graži kaip Greisė Keli. Jos oda taip pat buvo puiki, beveik be raukšlių, o figūra nuostabi. Odrė buvo beveik tokio ūgio kaip Sara, tik Mimi buvo mažulytė. Odrės tėvas buvo aukštas.

— Mama, man patinka eiti į svečius ir pas tave, — tarė Sara, pabučiavo jas abi, ir motina nepatenkintu veidu grįžo prie viryklės saugoti kalakuto, greičiausiai vėl murmėdama dėl jo dydžio.