Даниэла Стил - Namas

Tomas paprašė parodyti tą namo dalį, kurioje gyveno Stenlis, ir Sara skaudama širdimi nuvedė jį laiptais į palėpę. Tai buvo pirmas kartas, kai ji matė šį kambarį be Stenlio. Ligoninės lova vis dar stovėjo, tačiau senuko joje nebebuvo. Patalpa dabar atrodė tik kaip tuščias kiautas. Moteris nusisuko su ašaromis akyse ir nužingsniavo atgal į prieškambarį, o Tomas priėjęs patapšnojo jai per petį. Jis buvo geras vyras, matyt, ir geras tėvas. Dar prieš paveldėtojų susirinkimą Sara sužinojo, kad jo duktė yra akla ir protiškai neįgali — taip nutiko dėl deguonies trūkumo per gimdymą pirma laiko. Dabar ji jau trisdešimties metų ir gyvena tėvo namuose prižiūrima slaugių. Kai mirė žmona, skyrusi dukrai beveik visą laiką, Tomui buvo be galo sunku ja rūpintis. Tačiau vyras nenorėjo dukters atiduoti į prieglaudą. Kaip ir daugelis dalykų jo gyvenime, tai buvo didelis iššūkis. Tačiau Tomas, atrodo, įstengė susitvarkyti.

— Negaliu patikėti, kad Stenlis visą gyvenimą praleido tarnų kambaryje palėpėje, — visiems leidžiantis laiptais purtydamas galvą pasakė Tomas. — Koks nepaprastas žmogus jis turėjo būti. Ir koks keistuolis.

— Jis tikrai toks buvo, — švelniai atsakė Sara, vėl galvodama apie palikimą. Ji vis dar nesuvokė to, kas atsitiko. Kiti, matyt, jautėsi taip pat. Tomas vis dar atrodė apstulbintas netikėtos sėkmės. Dešimt milijonų...

— Džiaugiuosi, kad testamente jis paminėjo ir tave, — atėjus į prieškambarį nuoširdžiai pasakė Tomas. Saros iškviestas taksi jau laukė priešais pagrindines duris. — Paskambink, jei kada būsi netoli Sent Luiso. Aš turiu maždaug tavo amžiaus sūnų. Jis neseniai išsiskyrė ir augina tris nuostabius vaikus. — Sara nusijuokė išgirdusi tokį pasiūlymą, ir Tomas staiga susigėdo. — Iš to, ką rašė Stenlis, supratau, kad vis dar esi netekėjusi.

— Tiesa.

— Gerai. Tada atvažiuok į Sent Luisą. Fredui reikia susipažinti su gera moterimi.

— Atsiųsk jį į San Franciską. Ir būtinai paskambink man, jei kada teks užsukti verslo reikalais, — šyptelėjo Sara.

— Būtinai, Sara, — atsakė jis ir tėviškai apkabino. Per vieną rytą juodu susidraugavo ir jautėsi beveik kaip giminės. Stenlio dėka jie ir buvo beveik giminės. Juos, kaip ir visus kitus, susiejo senolio dosnumas ir kilnumas. — Rūpinkis savimi, — švelniai tarė Tomas.

— Tu taip pat, — atsakė Sara, jam jau žengus žingsnį taksi link, ir nusišypsojo apšviesta blausios lapkričio saulės. — Mielai supažindinčiau tave su savo motina, — šelmiškai tarė ji, ir abu nusijuokė.

Tik pokštas, nors mintis ir nebloga. Tačiau Sara laikėsi nuomonės, kad tokia moteris kaip jos motina bet kuriam vyrui įvarytų auglį. O Tomas jai atrodė per daug normalus, jokių sutrikimų. Prasidėjusi su tokiu vyru, Odrė nebeturėtų reikalo vaikščioti į anoniminių alkoholikų susirinkimus, o ką tada beliktų veikti? Be girtuoklio savo gyvenime ji mirtų iš nuobodulio.

— Puiku. Atsivešiu Fredą ir papietausime su tavo motina.

Taksi nuvažiuojant, Sara pamojavo Tomui ir grįžo į namą su Maržore aptarti smulkmenų. Moteris džiaugėsi, kad į Stenlio kambarį užėjo ne viena. Taip lyg nusimetė naštą. Nebeliko nuo ko slėptis, ko gedėti — dabar ten buvo tik tuščias kambarys, kiautas, kuriame jis gyveno ir kurio pagaliau atsikratė. Stenlis mirė, tačiau amžiams liks jos širdyje. Vis dar buvo sunku suvokti, kad aplinkybės pasikeitė, ir net labai smarkiai. Sarai reikėjo apsiprasti su ne tokiu dideliu pasikeitimu kaip kitiems, tačiau ir ji jautėsi kaip vandeniu perlieta. Moteris nusprendė kol kas niekam apie tai nepasakoti — net motinai ar Filui. Pirmiausia su ta mintimi reikėjo susitaikyti pačiai.

Maržorė su Sara aptarė planus dėl valymo tarnybos bei namo pardavimo ir paveldėtojų vardu pasirašė oficialų raštą, patvirtinantį pardavimo kainą. Įgaliojimą paveldėtojai pasirašė dar Saros kabinete. Taip jie suteikė jai teisę parduoti namą ir derėtis jų vardu. Lygiai toks pat dokumentas faksu buvo išsiųstas ir tiems, kurie susirinkime nedalyvavo, nes pasirašyti turėjo visi. Moterys suprato, kad reikalai iš vietos greitai nepajudės, jei neatsiras pirkėjas, turintis lakią vaizduotę arba besidomintis istorija. Greičiausiai parduoti namą nebus lengva. Tokio dydžio ir būklės namas daugumą pirkėjų iš karto atgrasys.

— Linksmos Padėkos dienos, — palinkėjo Maržorė, — jeigu nepasimatysime iki tol. Pranešiu, kaip seksis.

— Ačiū. Gerų švenčių, — nusišypsojo Sara ir įlipo į automobilį. Padėkos diena dar tik kitą savaitę, liko dešimt dienų. Filas, kaip paprastai, kur nors išvažiuos su vaikais. Savaitgalis po Padėkos dienos visada praeidavo ramiai. Tačiau dar bus savaitgalis prieš šventes.

Filas paskambino, kai Sara buvo pakeliui atgal į biurą, ir paklausė, kaip praėjo susitikimas su Stenlio paveldėtojais.

— Pritrenkei juos? — susidomėjęs paklausė. Sara nustebo, kad jis prisiminė tą susitikimą ir net paskambino apie jį pasiteirauti. Vyrukas dažniausiai pamiršdavo, ką ji dirba, bet šį kartą prisiminė.

— Žinoma. — Ji niekada nepasakojo Filui, apie kokias sumas kalbama, bet jis ir pats suprato, kad jos ne menkutės.

— Laimingi šunsnukiai. Štai kaip kraunami turtai. — Sara nutylėjo, kad jai irgi nusišypsojo sėkmė. Šią naujieną norėjo pasilikti sau. Tačiau po tokių žodžių Sara šyptelėjo ir pagalvojo, ką jis sakytų sužinojęs, kad ir ji yra viena tų „laimingų šunsnukių“. Velniai griebtų, ne tik laiminga — staiga ji tapo tikrai pasiturinčia mergina. Sara jautėsi kaip kokia turtinga nuotaka. O tada jis ją nugąsdino, kaip kartais darydavo: — Turiu blogų naujienų, mažute. — Sara pajuto, kaip širdis dunkstelėjo. Dažniausiai iš Filo išgirstamos blogos naujienos būdavo tokios, kad juodu kartu praleis mažiau laiko. Sara neapsiriko. — Šią savaitę turiu važiuoti į Niujorką. Išvykstu ketvirtadienį ir būsiu ten iki kitos savaitės antradienio ar trečiadienio, reikia susitikti su nauju klientu. Taigi pasimatysime tik kitą savaitgalį po Padėkos dienos. Kai grįšiu iš Niujorko, turėsiu pasiimti vaikus ir lėksime tiesiai prie Tahou. Žinai, kaip visada.

— Žinau, — atsakė Sara, stengdamasi naujieną priimti kuo švelniau. Po velnių, ji ką tik paveldėjo beveik milijoną dolerių! Argi gyvenimas dar gali būti blogas? Moteris tik nusivylė, kad vėl jo nepamatys. Nuo praėjusio susitikimo praeis trys savaitės, o jiems tai — ilgas laikas. — Kaip gaila.

— Tu vis tiek per Padėkos dieną būsi su mama ir senele, — tarė Filas, lyg bandydamas įtikinti Sarą, kad ji pati neturės kada su juo susitikti. Bet taip nebuvo. Pas senelę, kaip ir anksčiau, ji pabus gal kelias valandas, o paskui tris dienas gyvens vieniša. Be abejo, vyrukas visą savaitę po Padėkos dienos nė nemėgins to atpirkti pasimatymais. Liks laukti iki kito penktadienio, kol jie vėl susitiks. Neduok Dieve, jis vieną vakarą praleis treniruotę ar galimybę su draugais pažaisti sieninį.

— Turiu pasiūlymą, — tarė Sara kiek galėdama gyvesniu balsu, lyg tokio dalyko dar niekada nebūtų siūliusi. Iš tiesų ji to prašydavo kiekvienais metais, ir dar nė karto nepasisekė. — Gal penktadienį man atvažiuoti pas jus prie Tahou? Vaikai jau pakankamai dideli, manęs neišsigąstų. Kas žino, gal bus visai smagu? Galėčiau viešbutyje išsinuomoti atskirą kambarį, kad vaikai nepyktų, — linksmai tarė ji, neišsiduodama, kaip iš tiesų jaučiasi, stengdamasi kalbėti įtikinamai.

Bet Filas ryžtingai atsakė:

— Žinai, kad nieko iš to nebus, pupa. Man reikia pabūti su vaikais vienam. Be to, mano asmeninis gyvenimas yra ne jų reikalas. Žinai, kad mėgstu tokius dalykus atskirti. O jų motinai visai nebūtina sulaukti ataskaitos apie mano gyvenimą iš pirmų lūpų. Pasimatysime, kai grįšiu.