Даниэла Стил - Namas

Mimi nuėjo į svetainę pas drauges ir Džordžą. Gana keista, kad senelė pasikvietė net tris draugus, o Sara su Odre neturėjo ko atsivesti kartu. Odrė kvietė Merę Aną, draugę iš knygų klubo, tačiau ji paskutinę akimirką susirgo. Moterys susipažino anoniminių alkoholikų susibūrime prieš daugelį metų, kai abiejų vyrai siaubingai gėrė. Sarai Merė Ana patiko, tačiau jos draugija visada truputį slėgė. Ji niekada nebūdavo visiškai laiminga ir, atrodo, kartu žemyn tempėsi ir Saros motiną — o tai padaryti nebuvo sunku. Paprastai Odrė nieko gero iš gyvenimo nesitikėdavo.

— Kalakutas šiemet per mažas, — pranešė Odrė, o Sara nusikvatojo, tikrindama puodus ant viryklės. Juose buvo bulvių košės, žirnelių, morkų, batatų ir padažo. O ant virtuvės stalo jau buvo padėta bandelių, spanguolių padažo ir salotų. Įprastas Padėkos dienos maistas. Ant bufeto vėso trys pyragai — trupininis, su moliūgais ir obuoliais.

— Mama, tu visada taip sakai.

— Netiesa, — numykė Odrė rišdamasi prijuostę. — Iš kur gavai šitą švarką?

— Iš „Neiman‘s“ parduotuvės. Nusipirkau šią savaitę, specialiai Padėkos dienai.

— Labai gražus, — pagyrė Odrė, ir Sara nusišypsojo.

— Ačiū, mama. — Sara priėjo prie jos ir apkabino. Bet tada motina ją suerzino paklausdama:

— Kur Filas?

— Prie Tahou ežero, prisimeni? Kaip ir kiekvienais metais. — Tai pasakiusi, Sara nusigręžė ir pakėlė bulvių košės puodo dangtį, kad motina akyse nepamatytų nusivylimo. Kartais būdavo nelengva tai nuslėpti. O per šventes be Filo būdavo labai sunku.

— Nežinau, kodėl tu su tuo taikstaisi. Jau numanau, kad tavęs į svečius šį savaitgalį nepasikvietė? — negailestingai rėžė Odrė. Ji nekentė Filo.

— Nepasikvietė. Bet nieko tokio. Kitą savaitę turėsiu daug darbo. Tikras beprotnamis prieš šventes. Vis tiek neturėčiau laiko susitikti. — Tai buvo melas, ir abi tai žinojo, tik šį kartą Odrė nebesiraukė. Jai labiau rūpėjo kalakutas, kuris, galimas daiktas, išėjo per sausas.

Po pusvalandžio visi sėdėjo prie stalo mažame elegantiškame valgomajame, kurį įrengė Odrė. Ant stalo stovėjo salotų dubenys, o Džordžas supjaustė kalakutą. Viskas atrodė tobula. Mimi, kaip įprasta, prieš valgį sukalbėjo maldą, o paskui visi suklego. Senelės draugės ruošėsi keliauti laivu į Meksiką, Džordžas pardavė namą mieste ir kraustėsi į butą, Odrė pasakojo apie namą Hilsboruge, kurio įrengimu rūpinosi, o Mimi planavo Kalėdų pobūvį. Sara klausydamasi kalbų šypsojosi. Ji pati vargu ar būtų galėjusi įsiterpti, tačiau buvo smagu matyti visus laimingus. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas.

— Sara, o kuo tu užsiimi? — paklausė Mimi įpusėjus vakarienei. — Tu kažkodėl labai tyli. — Senelei visada patikdavo žinoti, kaip anūkei sekasi.

— Daliju didelį turtą. Devyniolika paveldėtojų iš visos šalies, kuriems tolimas dėdė paliko milžinišką palikimą. Tuo ir rūpinuosi. Turiu parduoti jų paveldėtą namą — labai gražus senas pastatas. Tačiau jis milžiniškas, todėl bus nelengva.

— Manęs neįkalbėtum kraustytis į didelį namą, už jokius pinigus, — užjaučiamai tarė Mimi.

Odrė įbedė žvilgsnį į Sarą.

— Turėtum susirūpinti savo butu. — Vėl tas pats. — Bent jau nusipirk kotedžą, būtų gera investicija.

— Nenoriu galvos skausmo dėl nuomininkų. Tai būtų tiesus kelias į teismą, — lyg niekur nieko atsakė Sara, nors, turėdama šitiek pinigų, kaip tik apie tai šią savaitę pagalvojo. Tačiau ji nenorėjo suteikti motinai pasitenkinimo tai prisipažindama. Sara jau beveik nusprendė nusipirkti naują būstą — tik ne kotedžą, o butą sau vienai.

Pokalbis nukrypo kita tema. Pyragai su plakta grietinėle ir ledais ant viršaus greitai pradingo, o po vakarienės Sara padėjo motinai nukraustyti stalą ir išplauti indus. Kai jos baigė tvarkytis, Sara užėjo į Mimi miegamąjį ketindama pasinaudoti jos vonia, nes svečių vonia buvo užimta. Ji turėjo praeiti pro komodą, ant kurios senelė laikė įrėmintas nuotraukas — jų buvo tiek daug, kad vienos užstojo kitas. Sustojusi moteris apžiūrėjo savo nuotrauką, darytą, kai jai buvo gal penkeri ar šešeri, paplūdimyje su motina. Dar buvo Odrės fotografija jos vestuvių dieną. O kita už jos — Mimi per savo vestuves karo metu, vilkinti baltą atlasinę suknelę suveržtu liemeniu ir plačiais pečiais. Ji sugebėjo atrodyti ir kukliai, ir stilingai. Tada Saros akį patraukė kita nuotrauka, kitos moters vakarine suknele. Toji buvo paslėpta už Mimi ir jos vyro atvaizdo. Kol Sara stovėjo ir išpūtusi akis žvelgė į tą nuotrauką, į kambarį įėjo senelė. Sara atsisuko laikydama nuotrauką rankoje, su nuostaba veide. Štai kur ją matė. Tokią pat nuotrauką ji rado spintoje Stenlio name Skoto gatvėje. Sara žinojo, kas toji moteris, bet turėjo paklausti. Norėjo žinoti. Staiga pajuto, kad jai būtinas patvirtinimas.

— Kas čia? — paklausė Sara žvelgdama senelei į akis. Mimi akimirką atrodė rūsti, paskui paėmė nuotrauką ir pažvelgė į ją liūdnai susimąsčiusi.

— Juk esi ją mačiusi. — Mimi turėjo vienintelę nuotrauką, nes visos kitos dingo kartu su ta moterimi. Ši priklausė Mimi tėvui, ir ji šią fotografiją tarp senų popierių atrado tik po jo mirties. — Čia mano motina. Tai vienintelė jos nuotrauka, kurią turiu. Ji mirė, kai man buvo šešeri.

— Ar ji tikrai mirė, Mimi? — švelniai paklausė Sara. Dabar ji žinojo tiesą, ir pirmą kartą aiškiai suvokė, kad senelė jai niekada nepasakojo apie savo motiną. O mama Sarai pasakė, kad prosenelė mirė, kai močiutei buvo šešeri, taigi ir Odrė jos nepažinojo.

— Kodėl to klausi? — liūdnai paklausė Mimi nenuleisdama akių nuo Saros.

— Šitokią nuotrauką mačiau praėjusią savaitę name Skoto gatvėje, kurį padedu klientui parduoti. Na, tiesą sakant, jo įpėdiniams. Tą namą minėjau per pietus. Dvidešimt ketvirtas numeris, Skoto gatvė.

— Prisimenu adresą, — tarė Mimi statydama nuotrauką atgal ant komodos. Tada atsisukusi nusišypsojo Sarai. — Gyvenau ten iki septynerių. Mano motina išėjo, kai man buvo šešeri, o broliui penkeri. Buvo 1930-ieji, metai po krizės. Po kelių mėnesių persikėlėme į butą Ežero gatvėje. Ten ir gyvenau, kol ištekėjau už tavo senelio. Neilgai trukus mirė tėvas. Jis taip ir nesugebėjo atsitiesti po ekonomikos krizės, ir motina jį paliko.

Nepaprasta istorija — Sara jau buvo girdėjusi iš Maržorės tą pačią istoriją apie šeimą, pastačiusią namą Skoto gatvėje. Tačiau dar labiau nustebino tai, kad Mimi motina ne mirė, o juos paliko. Senelė apie tai prabilo pirmą kartą. Sara pagalvojo, ar gali būti, kad jos pačios mama žinojo tiesą ir niekada jai to nesakė. O gal Mimi ir jai melavo?

— Tik neseniai supratau, kad nežinau tavo mergautinės pavardės. Tu niekada nekalbi apie savo vaikystę, — švelniai tarė Sara, jausdamasi dėkinga senelei už tai, kad dabar ji atvira. Mimi atsakydama atrodė neįprastai liūdna.

— Mano pavardė buvo de Bomon. Tačiau mano vaikystė nebuvo laiminga, — pirmą kartą nuoširdžiai prisipažino ji. — Mano motina pabėgo, o tėvas prarado visus pinigus. Mylima guvernantė buvo išsiųsta namo. Mano vaikystė buvo vieni praradimai, nes netekau visų žmonių, kuriuos mylėjau.

Sara žinojo, kad močiutės brolis žuvo per karą — taip ji ir susipažino su būsimuoju vyru. Saros senelis buvo Mimi brolio geriausias draugas ir po jo mirties atėjo susitikti su jo šeima, atnešė grąžinti keletą asmeninių daiktų. Juodu su Mimi įsimylėjo vienas kitą ir neilgai trukus susituokė. Tiek Sara žinojo, tačiau ji niekada nebuvo girdėjusi istorijos pradžios.