Даниэла Стил - Namas

Gal gražus butas būtų gera pradžia, pagalvojo ji sėdėdama ant sukežusios sofos. O kas tada? Ką daryti paskui? Su kuo leisti laiką, tuo labiau jei ji nutartų, kad Filo nepakanka, ir ryžtųsi nutraukti santykius? Siaubą kėlė vien mintis apie tai. Bet staiga kilo nenumaldomas noras viską išsivalyti, atsikratyti šlamšto, gal net ir Filo. Sara pažvelgė į dvi nudžiūvusias kambarines gėles svetainėje ir susimąstė, kodėl dvejus metus jų nepastebėjo. Argi čia viskas, ko ji nusipelnė? Nutrintų baldų, užsilikusių dar nuo universiteto laikų, nudžiūvusių augalų svetainėje ir vyro, kuris jos nemyli, nesvarbu, ką šneka. Jei mylėtų, argi ji dabar nesiilsėtų su juo prie Tahou? Sara pagalvojo, kokia drąsi turėjo būti Mimi, kaip sunku jai buvo netekus motinos, brolio, tėvo. Bet ji vis tiek išliko saulės spindulys, džiuginantis visus aplinkinius. Tada prisiminė Stenlį, gulintį palėpėje Skoto gatvėje, ir apsisprendė. Ryte ji paskambins Maržorei ir susiras naują butą. Pinigų yra pakankamai. Jie nepadės išspręsti visų problemų, bet padarys gerą pradžią. Sara tvirtai nutarė, kad reikia ką nors daryti. Nes jei nieko nesiims, amžinai liks čia, viena tūnos per šventes šalia nudžiūvusių augalų ir neklotos lovos.

Filas tą vakarą nesivargino paskambinti ir palinkėti laimingos Padėkos dienos. Jam Sara niekada per daug nerūpėjo. Be to, Filui nepatikdavo, jei ji paskambindavo, kai jis būdavo su vaikais. Skambutį tokiu metu vyrukas laikydavo brovimusi į asmeninį gyvenimą, atsiliepęs beveik taip ir pasakydavo. Sara žinojo, kad galiausiai paskambinęs jis pateiks kokį nors sunkiai suprantamą, bet gana įtikimą pasiaiškinimą. Tačiau jei ji ir toliau tik klausys jo prikandusi liežuvį, reikalai nepasitaisys. Pats metas Sarai imtis iniciatyvos ir pačiai keisti savo gyvenimą. Pirmiausia ji nutarė susirasti naują būstą — Stenlio dėka tai padaryti bus nesunku. Tačiau galbūt žengus šį žingsnį visa kita bus paprasčiau. Sara ilgai gulėjo ant sofos tamsoje ir galvojo apie tai. Ji nusipelnė daugiau. Jei Mimi sugebėjo savo sunkų gyvenimą paversti laimingu, Sara irgi gali tai padaryti, kad ir ko tektų griebtis.

DEVINTAS SKYRIUS

Sara paskambino Maržorei penktadienį po Padėkos dienos, devintą valandą ryto. Darbo telefonu agentė neatsiliepė, tačiau Sarai pavyko prisiskambinti į mobilųjį. Maržorė iš karto pamanė, kad ji skambina dėl namo Skoto gatvėje. Valymo tarnyba ten padirbėjo, visos lentos nuo langų ir sudriskusios užuolaidos jau sąvartyne, visą savaitę daugybė žmonių šveitė, valė ir blizgino namą, todėl dabar jis spindi. Antradienį bus paskelbta apie pastato pardavimą. Visi nekilnojamojo turto agentai apie tai žino, kol kas atsiliepimai geri. Maržorė pasakė, kad susirinks kone visi miesto agentai.

— Vis dėlto aš skambinu ne dėl to, — tarė Sara, išklausiusi ataskaitą apie namą ir išgirdusi džiugią naujieną, kad nekilnojamojo turto agentai net sutiko su nustatyta kaina. Atsižvelgdami į tai, kad namo būklę atperka milžiniškas plotas ir neįkainojamos senovinės detalės, jie sutiko, kad pastatas to vertas. — Iš tiesų skambinu dėl naujo būsto sau. Norėčiau gražaus naujo buto kur nors Pasifik Heitso rajone. Motina man jau metų metus dėl to neduoda ramybės. Ar įmanoma rasti ką nors panašaus? — viltingai paklausė ji.

— Žinoma, — nuoširdžiai atsakė Maržorė. — Ieškosime maždaug už pusę milijono Pasifik Heitse, jei sutinki. Kotedžai būtų brangesni, sutvarkyti kainuotų apie milijoną. Už namą jau tektų pakloti apie du, jei neieškosime kituose rajonuose. Kitur greičiausiai atsirastų namas, su kuriuo tektų dar daug vargti. Tokie, kuriuos jau reikėtų griauti, kainuoja milijoną, ir net tokiuose rajonuose, kur nieku gyvu nesinorėtų gyventi. San Franciske nekilnojamasis turtas nėra pigus.

— Oho, jei kainos tokios, gal reikėtų prašyti daugiau už namą Skoto gatvėje, — nusistebėjo Sara, tačiau abi moterys žinojo, kad tas namas ypatingas, nusipirkus reikės išleisti dar nežinia kiek.

— Rasime tau ką nors gražaus, nesijaudink, — nuramino Maržorė. — Sąrašuose turiu keletą visai tinkamų. Patikrinsiu jų būklę ir pažiūrėsiu, kad nebūtų kokių įsipareigojimų. Kada norėtum važiuoti pasižiūrėti?

— Ar turi laiko šiandien? Man nereikės grįžti į darbą iki pirmadienio, bet turiu daug nebaigtų darbų, todėl kitą savaitę dirbsiu išsijuosusi.

— Paskambinsiu po valandos, — pažadėjo Maržorė.

Belaukdama Sara išsiskalbė drabužius ir išmetė nudžiūvusias gėles. Niekaip negalėjo patikėti, kad tos gėlės stovėjo kambaryje tiek laiko, o jos akis niekada už jų neužkliuvo. Nieko sau šeimininkė, papriekaištavo sau Sara.

Paskambinusi Maržorė pranešė, kad turi keturis pasiūlymus. Du butai tikrai gražūs, vienas šiaip sau ir dar vienas gana įdomus — gal kiek per mažas, bet vertas dėmesio. Pastarasis ant Rusų kalvos, ne Saros pasirinktame rajone, tačiau ji buvo nusiteikusi pasidomėti. Kiti trys, kaip ji ir norėjo, buvo Pasifik Heitso rajone, vos už trijų kvartalų nuo dabartinio Saros buto. Moterys sutarė vidurdienį susitikti. Staiga Sara pajuto, kad susijaudino, nors ir suprato, kad rasti tinkamą būstą užtruks. Galbūt mama padės įsikurti. Tvarkytis namuose Sarai sekėsi prastai.

Sara jau buvo apskaičiavusi, kad jeigu atidėtų dešimt procentų buto kainos jam įsirengti, jai vis dar liktų pakankamai pinigų investicijoms. Išleidus pusę milijono, dešimt procentų būtų tik penkiasdešimt tūkstančių. Vadinasi, investuoti dar liktų septyni šimtai tūkstančių dolerių. Jeigu visiškai pasimaišytų protas ir ji nusipirktų namą už du milijonus, reikėtų atidėti du šimtus tūkstančių, ir vis tiek dar liktų pusė milijono Stenlio paliktų pinigų. Pakankamai uždirbdama, moteris galėjo imti paskolą. Tačiau ji nenorėjo namo. Sarai tiek vietos nereikėjo — butas atrodė daug geresnė išeitis.

Pusę dvyliktos Sara nubildėjo laiptais žemyn, pakeliui dar sustojo „Starbucks“ kavinėje ir lygiai dvyliktą prie pirmojo namo susitiko su Maržore. Moterys pradėjo nuo Rusų kalvos. Ten Sarai nepatiko. Maržorė buvo teisi. Sara išvydo garažą, perdarytą į namą, visiškai netinkamą jai. Neką geresni buvo pasiūlymai Pasifik Heitso rajone: nė vienas iš trijų butų neatrodė šiltas ir jaukus. Atvirkščiai, visi buvo šalti, maži ir užgrūsti. Už pusę milijono dolerių Sara tikėjosi rasti turintį dvasią, širdžiai mielą butą. Pamačiusi šiuos, ji nusivylė, tačiau Maržorė patarė nenuleisti rankų. Metų pabaigoje pasiūlymų tikrai atsiras. O po Kalėdų — ir dar daugiau. Žmonės nesivargina pardavinėti turtą per atostogas, paaiškino ji. Sarai ši sritis buvo visiškai nauja, ji palengva ėmė atrasti galimybes, apie kurias Stenlis rašė laiške. Dabar ji darė tai, ką jis ragino daryti. Stenlis atvėrė svarbias duris.

Apžiūrėjusios paskutinį butą ir eidamos atgal prie automobilių moterys dar pasikalbėjo apie galimybę pirkti namą. Tačiau Sara vis dar manė, kad to būtų per daug. Gal turint per daug vietos ir neturint nieko, su kuo būtų galima ja pasidalyti, po kurio laiko apimtų depresija. Maržorė tik nusišypsojo.

— Sara, juk visą laiką nebūsi viena. Tu dar tokia jauna. — Palyginti su Maržore, Sara tikrai atrodė jauna, beveik vaikas. Tačiau ji tik papurtė galvą.

— Man trisdešimt aštuoneri. Jau nemažai. Noriu vietos, kur galėčiau jaustis gerai būdama viena. — Šiaip ar taip, toks jos gyvenimas.

— Pasistengsime, — pažadėjo Maržorė. — Būtinai rasime tinkamą. Namai ir butai — kaip meilės romanai. Kai randi tinkamą, iškart pajunti, o visa kita susitvarko savaime. Nereikia prašyti, maldauti, spausti ar prievartauti.