Даниэла Стил - Namas

— Dieve mano, — garsiai pasakė moteris ir užsidengė burną rankomis. — Aš tikriausiai išsikrausčiau iš proto. — Bet keisčiausia, kad Sara nesijautė kaip beprotė. Atvirkščiai, ji jautėsi visiškai sveika, visiškai aiškaus proto, ir staiga prapliupo kvatotis, žvelgdama į milžinišką sietyną virš galvos. — Dieve mano! — sušuko dar garsiau. — Stenli, aš taip ir padarysiu! — Tada kaip vaikas pasileido bėgte ratu aplink prieškambarį, išlėkė pro paradines duris, be galo susijaudinusi jas užrakino ir tekina nuskuodė mašinos link. Sėdėdama automobilyje, Sara paskambino Maržorei.

— Nenusimink, Sara. Būtinai ką nors rasime, — iš karto prabilo Maržorė, numanydama, ką Sara ketina pasakyti.

— Atrodo, jau radome, — vos girdimai sušnibždėjo Sara. Ji visa drebėjo. Moteris nė karto gyvenime dar nebuvo tokia išsigandusi ir susijaudinusi. Baigiamasis egzaminas teisės universitete buvo niekis, palyginti su šituo.

— Matei ką nors tinkamo? Jeigu pasakysi man adresą, galiu patikrinti. Gali būti vienas iš mūsiškių.

— Taip ir yra, — atsakė Sara ir sukikeno. Jautėsi apsvaigusi.

— Kur jis? — Maržorė pamanė, kad Sara keistokai kalba, ir pagalvojo, ar tik nebus išgėrusi. Nebūtų didelė staigmena. Vakar ji atrodė labai nusiminusi.

— Atšauk pardavimą.

— Ką?

— Atšauk namo pardavimą.

— Kodėl? Ar kas atsitiko?

— Man atrodo, ką tik išėjau iš proto. Ketinu jį pirkti. Noriu pateikti paveldėtojams pasiūlymą. — Sara jau žinojo, kiek gali jiems pasiūlyti, o patys paveldėtojai jau anksčiau sakė, kad sutiks su pirmu pasitaikiusiu pasiūlymu, nesvarbu, koks jis bus. Ji galėjo pasiūlyti ir mažiau, bet nemanė, kad tai būtų teisinga. — Pasiūlysiu jiems milijoną devynis šimtus tūkstančių dolerių. Tada kiekvienam teks po šimtą tūkstančių.

— Ar tu rimtai? — apstulbusi paklausė Maržorė. Kas galėjo pagalvoti, kad Sara iškrės ką nors panašaus. Vos prieš keletą valandų ji pati tvirtino, kad nori buto, o ne namo. Tai ką gi, po paraliais, ji veiks su trisdešimties tūkstančių kvadratinių pėdų ploto namu, kuriam dar reikės paskirti dvejus metus ir apie milijoną dolerių? — Tu apsisprendei? — Maržorė atrodė priblokšta.

— Visiškai. Vakar sužinojau, kad jį pastatė mano prosenelis. Ta pabėgusi Lili buvo mano prosenelė.

— Viešpatie aukščiausias, tu nieko nesakei apie tokį ryšį.

— Aš ir pati nežinojau. Tik prisiminiau, kad kažkur esu mačiusi tą nuotrauką. Vakar ją pastebėjau ant savo senelės komodos miegamajame. Lili buvo jos motina. Nuo tada, kai ji pabėgo, senelė jos ir nebematė.

— Kokia nepakartojama istorija. Jeigu tu kalbi rimtai, aš tuoj pat pradėsiu tvarkyti dokumentus ir pirmadienį galėsime pateikti pasiūlymą.

— Taip ir padaryk. Atrodo tikra beprotybė, bet žinau, kad elgiuosi teisingai. Šis namas mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. O Stenlis paliko man pinigų, kad galėčiau jį nusipirkti. Jis pats to nežinojo, bet palikimo užteks namui atstatyti, jei elgsiuosi taip, kaip siūlė Džefas Parkeris — dirbsiu pati ir veltui neišleisiu nė cento. — Sara suprato, kad kalba kaip išprotėjusi. Tačiau staiga ėmė rodytis, kad atsivėrė naujos galimybės, o ateitis atrodė graži ir tikra kaip niekada anksčiau. Per tokį trumpą laiką Stenlio namas tapo jos svajone. — Atleisk, kad kalbu kaip nevisprotė. Aš tokia susijaudinusi. Gyvenime nesu dariusi nieko panašaus.

— Ką? Niekada nepirkai devyniasdešimties metų trisdešimties tūkstančių kvadratinių pėdų namo, kurį reikia kapitališkai remontuoti? Nejuokauji? O aš maniau, kad tu kasdien taip darai. — Po šių Maržorės žodžių abi moterys garsiai nusikvatojo. — Ką gi, tuomet džiaugiuosi, kad nesutikome pirkti nė vieno iš tų niekingų butukų, kuriuos rodžiau vakar.

— Aš irgi, — laiminga atsakė Sara. — Aš apsisprendžiau.

— Gerai, drauguže. Rytoj atnešiu pasižiūrėti pasiūlymą. Ar būsi namie?

— Būsiu. Mesiu savo daiktus į šiukšlyną.

— Nenoriu tavęs skubinti. — Maržorė nusišypsojo purtydama galvą. — Bet jeigu neturėsi priekaištų, galėsi jau rytoj pasirašyti.

— Pati galėčiau paskambinti jiems pirmadienį. Arba nusiųsti pasiūlymą faksu. — Iš to, kas buvo pasakyta praėjusią savaitę per susirinkimą, Sara nusprendė, kad sunkumų nekils, bet ką gali žinoti. Kol paveldėtojai nesutiko, nėra ko pasikliauti savo sėkme. — Gerai būtų paskambinti ir į banką. — Gal pasiseks ir jie leis pasiimti pinigų anksčiau, nei Stenlio palikimas bus pervestas į jos sąskaitą. Banke Sara turėjo gerą reputaciją ir buvo sena jų klientė.

— Ar atsimeni, ką sakiau? — tarė Maržorė visažinės balsu. — Namai — kaip meilės romanai. Kai randi tinkamą, supranti. Nereikia prašyti, maldauti, spausti ar prievartauti. Viskas susitvarko savaime. Tau taip ir nutiko.

— Tikiu, kad taip ir yra. — Sara jautė, kad taip turi būti.

— Žinai ką? — džiaugdamasi tarė Maržorė. Sara buvo geras žmogus, ji nusipelnė to, ko nori. — Man atrodo, šitas namas kaip tik tau.

— Ačiū, — padėkojo Sara jausdamasi daug ramesnė nei prieš keletą minučių. Tai, ko ji imasi, ko gero, yra vienas labiausiai jaudinančių dalykų jos gyvenime. Ir vienas pačių baisiausių.

Maržorė pažadėjo kitos dienos rytą užeiti ir atnešti visus reikalingus dokumentus. Atsisveikinusi Sara nuvažiavo namo. Ji dar niekada nesijautė tokia rami, tokia įsitikinusi, kad gerai daro, ir tokia laiminga. Pastačiusi automobilį aikštelėje, užlipo laiptais iki savo buto ir įėjo vidun plačiai šypsodamasi. Dvidešimt ketvirtas namas Skoto gatvėje tiesiog kvieste kvietė, ir Sara netvėrė kailyje.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Sekmadienio rytą Maržorė atnešė dokumentus. Sarai jie pasirodė tinkami, ji pasirašė ir juos grąžino. Maržorė padavė Sarai jų kopijas, kad ji pirmadienį galėtų faksu nusiųsti jas Stenlio paveldėtojams. Visa atrodė kiek keistai, nes Sara buvo teisininkė, atsakinga už paveldėtą turtą, tačiau dokumentai buvo tvarkomi sąžiningai.

— Kai Džefas ir Mari Luiza grįš iš Europos, paskambink jiems, — priminė Maržorė.

Sara ir pati jau buvo apie tai pagalvojusi. Tačiau Filui ji vis dar nieko nepapasakojo, nors jis vakar skambino. Vyras buvo priblokštas dar penktadienį, kai sužinojo, kad draugė žvalgosi naujo buto. Jis greičiausiai pamanytų, kad Sara visiškai neteko proto, jei ji pasakytų, kad jau kitą dieną nutarė pirkti trisdešimties tūkstančių kvadratinių pėdų namą.

Po pokalbio su Maržorė Sara išėjo papusryčiauti, perskaitė visą „The New York Times“, išsprendė kryžiažodį ir grįžo namo. Parėjusi nutarė susirasti Džefo Parkerio ir Mari Luizos Furnė vizitinę kortelę ir palikti jiems žinutę. Ji žinojo, kad pora greičiausiai vis dar Europoje, tačiau grįžę galės paskambinti. Sara norėjo dar kartą su jais apžiūrėti namą, šį kartą labai nuodugniai. Kai tik pasiūlymas bus priimtas, — jei taip nutiks, — reikės imtis darbų sąrašo. Elektros sistemai ir vamzdynui pakeisti reikės samdyti įmonę, tačiau paprastesnius darbus Sara stengsis daryti pati. Todėl jai tikrai prireiks restauratorių pagalbos ir patarimų. Moteris tikėjosi, kad pora už darbą nepaprašys milžiniškos sumos, nes kitos išeities nebuvo. Kol kas Sara dirbo užrištomis akimis.

Ji paskambino į architektų biurą ir palaukė, kol įsijungs atsakiklis. Džefas buvo davęs savo mobiliojo telefono numerį tiek Amerikoje, tiek Europoje, tačiau per tokį atstumą jie vis tiek nieko negalės padaryti. Be to, reikalai galėjo palaukti, kol pasiūlymas bus priimtas, o jie grįš į San Franciską ir galės susitikti. Sara išgirdo, kaip įsijungė atsakiklis, o paskui pasigirdo ir vyriškas balsas. Abu kurį laiką mėgino susikalbėti perrėkdami atsakiklį, galiausiai vyras paprašė palaukti, kol tą aparatą išjungs. Po keleto akimirkų jis vėl prašneko. Sara balso nepažino.