Даниэла Стил - Namas

— Gerai.

Džefas nusivežė Sarą į sušio restoraną netoli Sąjungos gatvės. Ten jie toliau entuziastingai kalbėjosi apie namą. Kartu dirbti bus smagu. Vyrukas akivaizdžiai dievino savo profesiją, o Saros perkamas namas jau tapo jo aistra. Tokius darbus jis darė Europoje.

Jis parvežė Sarą namo pusę devynių vakaro ir pažadėjo paskambinti ryte. Jai žengiant pro duris, bute sučirškė telefonas.

— Kur buvai? — Skambino Filas, atrodė susirūpinęs.

— Valgiau sušį, — ramiai atsakė Sara.

— Visą dieną? Skambinau nuo antros. Parvežiau vaikus anksčiau, o tu visą dieną buvai kažkur išėjusi. Nusiunčiau žinučių į mobilųjį. — Sara nuo pusiaudienio nė nepažvelgė į telefoną. Buvo pernelyg užsiėmusi.

— Atsiprašau. Nesitikėjau, kad paskambinsi, — nuoširdžiai tarė ji.

— Norėjau pakviesti tave vakarienės. — Vyrukas atrodė smarkiai įsižeidęs, ir Sara nutarė jį paerzinti.

— Sekmadienį? Čia tai naujiena.

— Suvalgiau picą. Septintą valandą netekau vilties prisiskambinti. Gal man atvažiuoti?

— Dabar? — nustebusi paklausė Sara. Ji buvo išsitepusi iki ausų. Visą dieną su Džefu keliais šliaužiojo po namą, buvo net rūsyje. Valytojų tarnyba gerai pasidarbavo, tačiau jie vis tiek išsitepė. Tolimesniuose kampuose ir užkaboriuose dulkių ir nešvarumų buvo likę.

— Gal tu užsiėmusi? — paklausė Filas.

— Ne. Tik aš baisiai atrodau. Gali užvažiuoti, jei nori. Einu į dušą.

Jis turėjo raktus, buvo gavęs jau prieš dvejus metus. Sara neturėjo ko nuo jo slėpti. Nors jų santykiai buvo nevisaverčiai, ji visada buvo ištikima jam, kaip ir Filas jai. Sara vis galvojo, kodėl Filas nutarė užeiti. Jai besidžiovinant plaukus, jis atsirakino duris, įėjo ir susiraukė.

— Kas tau pasidarė? — susirūpinęs paklausė jis. — Vis būni kažkur išėjusi, kad ir kada skambinu. Išėjai valgyti sušio. Tu niekada nevaikštai vakarieniauti viena. Penktadienį viena ėjai žiūrėti filmo. Ir dar ieškai naujo buto. — Išgirdusi šiuos žodžius, Sara paslaptingai nusišypsojo. Ji galvojo apie namą Skoto gatvėje. — Ir atrodai kaip nenormali.

— Vaje, ačiū, — nusijuokė ji. O ko jis tikėjosi? Pats išvažiavo atostogauti su vaikais ir jos nepasikvietė. Gal manė, kad ji užsirakins viena namuose ir lauks kito savaitgalio, kol jis pasirodys. Tik ne šį kartą, nors taip yra buvę.

— Na, norėjau bent ką veikti. Ir nusprendžiau buto nepirkti.

— Bent jau dėl šito atėjai į protą. Jau pradėjau manyti, kad susitikinėji su kitu. Sąra nusišypsojo ir rankomis apsivijo jo kaklą.

— Šiuo metu ne, — atvirai pasakė ji, — bet vieną dieną tikrai pamėginsiu, jei toliau taip retai matysimės.

— Jėzau, Sara, tik nepradėk. — Filas atrodė susinervinęs.

— Aš ir nepradedu. Tu paklausei.

— Tu elgeisi keistai. — Keisčiau, negu jis galėtų sapnuoti. O jeigu pavyks nusipirkti tą namą, bus dar keisčiau. Dabar Sara troško jam pasakyti. Tačiau pirmiausia norėjo pasišnekėti su banko atstovais ir sužinoti, ką mano paveldėtojai.

Filas atsigulė ant sofos ir įjungė televizorių, paskui apkabino ją. Vos per kelias akimirkas pasidarė toks meilus, o po pusvalandžio jie jau persikraustė į miegamąjį. Lova buvo neklota, patalynė nekeista, tačiau jam tai atrodė nė motais. Jis ir taip niekada to nepastebėdavo. Tą pirmadienio naktį jis praleido su ja, prisiglaudęs prie šono ir apkabinęs. O ryte jie dar kartą pasimylėjo. Jau važiuodama į darbą miesto centre, Sara pagalvojo, kaip keista, kad žmonės iš karto pajunta, jei kas pasikeitė. O jos gyvenimas turės smarkiai keistis. Jeigu pavyks nusipirkti namą, pasikeis iš esmės.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Pirmadienio rytą Sara parašė laišką Stenlio paveldėta tojams. Tiems, kurie turėjo fakso aparatus, ji išsiuntė laišką faksu, kitiems — pasiuntinių paštu, ir prie kiekvieno pridėjo oficialų Maržorės parengtą pasiūlymą. Viskas atlikta oficialiai, laiškai išsiųsti iki dešimtos valandos ryto.

Vienuoliktą valandą Sarai paskambino Tomas Harisonas iš Sent Luiso. Kai ji pakėlė ragelį, jis juokėsi.

— Sara, aš vis galvojau, ar tu taip ir padarysi. Kai įėjai į tą namą, tavo akys tiesiog užsidegė. Na ir gerai. Manau, darai kaip tik tai, ką Stenlis turėjo galvoje sakydamas dairytis naujų galimybių. Turiu pasakyti, pats sumokėčiau dvigubai tiek, kad tik nereikėtų užsikrauti tokios naštos, bet jei tau taip patinka, būtinai taip ir daryk. Gausi mano pritarimą. Aš pasiūlymą priimu.

— Ačiū, Tomai. — Sara beklausydama labai susijaudino.

Tą dieną atsiliepė dar keturi paveldėtojai, o antradienį — devyni. Liko dar penki. Du iš jų sutikimą atsiuntė trečiadienį. Tuo metu Sara gavo atsakymą iš banko. Nėra jokių kliūčių imti paskolą namui pirkti arba tiesiog trumpalaikę paskolą, kol ji gaus palikimą. Maržorė pasiūlė dėl visa ko pasirūpinti ataskaita apie termitų padarytą žalą. Kilo keletas menkų nesklandumų — nieko keista, turint galvoje, koks namas senas. Viskas pataisoma. Stenlis jau buvo patikrinęs pastato atsparumą žemės drebėjimams, norėdamas įsitikinti, kad tas neužgrius jam ant galvos. Problemos buvo aiškios ir žinomos.

Paskutiniai trys paveldėtojų sutikimai Sarą pasiekė ketvirtadienį. Tuomet ji iškart paskambino į banką, Maržorei ir Džefui. Tik jie žinojo apie beprotišką sumanymą. Džefas išgirdęs naujieną net švilptelėjo iš džiaugsmo. Jis jau antradienį skambino jai paklausti, tačiau tuomet dar trūko penkių paveldėtojų sutikimo. Visi paveldėtojai džiaugėsi galėdami parduoti namą ir liko patenkinti siūloma kaina. Sara prisiėmė jų galvos skausmą. Be to, visi sutiko pateikti raštišką sutikimą per tris dienas, o šitai sutvarkyti taip greitai retai pasitaiko. Vadinasi, jau sekmadienį namas priklausys Sarai.

— Reikia kaip nors atšvęsti, — sužinojęs naujienas nutarė Džefas. — Gal dar kartą pavakarieniaukime sušio restorane?

Tokia išeitis buvo paprasta ir greita, todėl abu sutarė pusę aštuonių susitikti jau kitame restorane Filmoro gatvėje. Sara pajuto, kaip smagu ką nors nuveikti po darbo, susitikti su žmogumi paprastą darbo dienos vakarą. Daug smagiau nei sukramsnoti sumuštinį prie darbo stalo arba grįžti namo, paspoksoti į televizorių ir išvis nevalgyti vakarienės.

Juodu su Džefu beveik dvi valandas be paliovos kalbėjosi apie namą. Po paskutinio pokalbio antradienį jam kilo milijonai naujų idėjų. Vyras tikėjosi sugalvoti, kaip užpakalinius laiptus padaryti elegantiškesnius, ir nupiešė visą virtuvę, kuri turėtų būti antrame aukšte. Žinoma, eskizas buvo tik apytikslis, bet Sarai labai patiko. Be to, Džefas pasiūlė rūsyje, vietoj senosios virtuvės, įrengti sporto salę su sauna ir pirtimi.

— Ar tai nekainuos beprotiškų pinigų? — susirūpinusi paklausė Sara, nors Filui tokia mintis būtų be galo patikusi. Jam apie namą moteris dar nepapasakojo, bet ketino tai padaryti savaitgalį.

— Neturėtų. Galima pirkti surenkamą pirtį. Arba pastatyti kubilą su karštu vandeniu.

Sara nusikvatojo išgirdusi tokį pasiūlymą.

— Dabar jau tikrai duodame vaizduotei valią.

Sarai labai patiko Džefo sukurta virtuvė — graži ir funkcionali. Tiesiai prieš langus į sodą net liko vietos dideliam ir patogiam valgomojo stalui. Džefas šiam darbui skyrė daug laiko, nuolat apie jį galvojo. Kartais Sara susimąstydavo, kiek jam reikės sumokėti. Tačiau akivaizdu, kad vyras namui Skoto gatvėje puoselėja tokius pat jausmus kaip ir ji. Jis buvo atsidavęs darbui.

— Dieve, Džefai, aš tiesiog įsimylėjau šitą namą. O tu? — Sara tiesiog švytėjo.

— Ir aš. — Džefas patenkintas nusišypsojo. Abu ką tik baigė valgyti ir dabar gurkšnojo žaliąją arbatą. — Jau daugelį metų nesu taip mėgavęsis darbu. Netveriu kailyje, kada gi galėsiu suleisti nagus ir pradėti.