Даниэла Стил - Namas

Kiek vėliau Filas paskambino atsiprašyti, bet Sara leido jam kalbėti su atsakikliu. Tą vakarą ji praleido smagiai kalbėdama su Džefu ir nenorėjo visko sugadinti. Filas apkaltino ją neištikimybe — tuo, ko ji niekada nedarė ir nieku gyvu nedarytų. Ji juk ne toks žmogus.

Kitą rytą, kai ji paskubomis rengėsi į darbą, Filas paskambino dar kartą. Buvo penktadienis. Jis vėl atrodė susinervinęs.

— Tai šįvakar susitinkame?

— Kodėl klausi? Ar turi kitų planų? — šaltai paklausė Sara, bet bijojo provokuoti.

— Ne. Galvojau, gal tu turi. — Jis irgi neatrodė draugiškas ir mielas. Laukia puikus savaitgalis.

— Ketinau susitikti su tavimi, nes nesimatėme tris savaites, — kiek kandžiai tarė ji.

— Nepradėkime. Savaitę darbo reikalais turėjau būti Niujorke. O praėjusią savaitę atostogavau su vaikais. Tu gi žinai.

— Mintį supratau, advokate. Kas toliau?

— Užeisiu šįvakar po treniruotės.

— Tai pasimatysime, — atsakė Sara ir padėjo ragelį.

Matyt, abu iš lovos išlipo ne ta koja. Abu buvo aiškiai įsižeidę. Sara dėl to, kad tris savaites nematė jo nė akies krašteliu, nors nebūtų buvę sunku bent trumpam užsukti darbo dieną. Filas dėl to, kad ji eina vakarieniauti be jo ir išjungia telefoną. O juk šį savaitgalį Sara ketino papasakoti apie namą Skoto gatvėje, galbūt net parodyti tą pastatą. Vis dėlto net Filo pavydo priepuolis jos neatgrasė nuo šios minties.

Pakeliui į darbą Sara paskambino Džefui ir padėkojo už puikų vakarą.

— Tikiuosi, nebuvau pernelyg tiesmukas, — lyg atsiprašydamas tarė jis. — Aš neretai taip elgiuosi, kai išgeriu per daug arbatos. — Sara nusijuokė, Džefas taip pat. Paskui jis pasakė, kad turi keletą naujų minčių apie naująją virtuvę, o gal net ir apie sporto salę. — Ar turėsi laiko šį savaitgalį? Gal būsi su juo?

— Jo vardas Filas. Jis visada išeina sekmadienį iki pusiaudienio. Galėtume susitikti po pietų.

— Puiku. Paskambink man, kai jis išeis.

Sara nepapasakojo, kad vakar Filą ištiko pavydo priepuolis. Ji negalėjo atsidžiaugti, kad nuo šiol namas užims jos laisvą laiką. Dabar nebebus taip liūdna darbo dienomis ir sekmadieniais, kai Filas išeis. Norint pertvarkyti tokio dydžio namą, teks nemažai padirbėti. Taigi ji nebeturės laisvalaikio.

Vakare pakeliui iš darbo Sara sustojo prie parduotuvės, nes ketino paruošti vakarienę. Juk juodu šitiek laiko nesimatė. Ji gerokai nustebo, kai po septintos įžengė Filas.

— Negi nebuvai treniruotėje? — Jis niekada neateidavo anksčiau kaip aštuntą.

— Pamaniau, gal norėsi išeiti pavakarieniauti, — tarė jis. Atrodė kiek aprimęs. Jis retai atsiprašydavo žodžiais, bet jeigu jausdavo, kad ją kaip nors įžeidė ar nuliūdino, stengdavosi atsipirkti kitais būdais.

— Būtų smagu, — nudžiugusi atsakė Sara ir pakilo jo pabučiuoti. Moteris net nustebo, kad Filas ją taip stipriai apkabino ir karštai pabučiavo. Gal vyrukas iš tikrųjų ėmė pavydėti. Tuomet reikėtų dažniau išeiti valgyti sušio ir išjungti telefoną.

— Pasiilgau tavęs, — meiliai tarė jis, ir Sara nusišypsojo. Jųdviejų santykiai tokie keisti. Didžiąją dalį laiko jis nenori jos nė matyti, o kai ji galiausiai susiranda savų pramogų, jis pradeda pavydėti, iškelia sceną ir sako, kad jos pasiilgo. Atrodo, bent vienas iš jų nuolat turi jaustis nepatogiai. Lyg sėdėtų ant sūpynių — viena pusė pakilusi, kita nusileidusi, pusiausvyros nebūna. Net gaila darėsi.

Tą vakarą Filas nusivedė Sarą į jos mėgstamą restoraną, atrodė, jis tikrai stengiasi. Kai pavalgę abu grįžo į Saros butą, jis pareiškė, kad yra pavargęs ir norėtų eiti į lovą. Ji suprato, apie ką kalbama, ir neprieštaravo. Nuo tada, kai jie paskutinį kartą mylėjosi, praėjo jau trys savaitės. Iš to, kaip jis elgėsi tą naktį, buvo aišku, kad labai jos norėjo. Sara taip pat pasiilgo draugo, bet ne taip stipriai, nes turėjo tokią galybę rūpesčių dėl namo. Apie naująjį pirkinį per vakarienę ji neužsiminė — norėjo palaukti iki šeštadienio pusryčių. Kažkodėl atrodė, kad tuomet Filas bus geresnės nuotaikos. Sara pati nežinojo kodėl, bet jautė, kad jis nepritars. Filas nepakęsdavo pokyčių, o šitas pokytis bus milžiniškas.

Šeštadienio rytą Sara iškepė kiaušinienės su šonine ir padėjo ant stalo bandelių su mėlynėmis, kurių buvo nupirkusi iš vakaro. Ji net paruošė jam kokteilį iš šampano ir apelsinų sulčių, atnešė laikraštį į lovą.

— Vaje, — vylingai šypsodamasis tarė jis, kai Sara įdavė jam į rankas kapucino puodelį su šokolado drožlėmis ant viršaus. — Kodėl man taip meilikauji?

— Kodėl manai, kad meilikauju? — gudriai nusišypsojusi paklausė ji.

— Pusryčiai buvo net per daug geri. Kapucino kava. Paprastai tu neatneši laikraščio man į lovą. O šampanas su apelsinų sultimis... — Tada Filas pažvelgė į ją kiek sunerimęs. — Tu arba ketini mane mesti, arba ką negero padarei.

— Nei viena, nei kita, — pergalingai atsakė Sara sėsdamasi ant lovos krašto. Ji nebegalėjo tramdyti susijaudinimo. Sara tiesiog mirė iš noro pasidalyti naujiena ir sužinoti, ką jis apie tai mano. Net tikėjosi popiet nusivesti jį pasižiūrėti. — Noriu tau kai ką pasakyti. — Ji nusišypsojo.

— Nejuokauk, — susinervinęs atsakė Filas. — Šitai jau galėjau suprasti. Ką padarei?

— Aš kraustausi, — paprastai tarė Sara, o jį, atrodo, ištiko panika.

— Iš San Francisko?

Sara patenkinta nusijuokė. Filas iš tiesų atrodė išsigandęs — geras ženklas.

— Ne. Vos už kelių kvartalų. — Atrodo, jis aprimo.

— Nusipirkai butą? — nustebęs paklausė. — Juk sakei, kad nutarei nepirkti.

— Tiesa. Nepirkau buto. Aš nusipirkau namą.

— Namą? Sau vienai?

— Sau vienai. Ir tau savaitgaliais, jei norėsi.

— Tai kur jis yra? — skeptiškai paklausė Filas. Sara matė, kad jis šią mintį laiko labai prasta. Jis jau turėjo namą, kai buvo vedęs, o dabar nenorėjo nieko daugiau už savo mažą butą. Jis teturėjo didelį miegamąjį ir mažą kambariuką su trigule lova vaikams. Jie retai ten nakvodavo, ir nesunku suprasti kodėl. Norėdami ten tilpti, jie turėtų būti be kaulų. Kai Filas norėdavo pabūti su vaikais, jis juos kur nors veždavosi, o visą kitą laiką jie gyvendavo senajame name su motina. Jam visiškai užtekdavo susitikti su jais kartą ar du per savaitę pavakarieniauti.

— Namas Skoto gatvėje, visai netoli nuo čia. Jei norėtum, galėtume po pietų nueiti pasižiūrėti.

— Kada perimsi nuosavybės teisę? — Jis gurkštelėjo kapucino.

— Rytoj.

— Juokauji? Tai kada sudarei sutartį?

— Ketvirtadienį. Savininkai priėmė mano pasiūlymą. Pirkau viską, kaip yra, todėl dar reikės įdėti daug darbo, — nuoširdžiai prisipažino ji.

— Jėzau, Sara, tokios bėdos tau tikrai nereikia. Ką tu išmanai apie remontą?

— Nieko. Bet išmoksiu, nes noriu daug ką padaryti pati.

Filas užvertė akis.

— Tu kliedi. Ko buvai prisirūkiusi, kai nutarei taip pasielgti?

— Nieko. Pripažįstu, tai kiek beprotiška. Bet ne per daug. Apie tai visada svajojau.

— Nuo kada? Juk ieškoti pradėjai tik praėjusią savaitę.

— Tas namas buvo mano prosenelių. Mano močiutė ten gimė.

— Tai ne priežastis jį pirkti. — Filas jau dabar galvojo, kad kvailiau pasielgti nebegalima, nors dar negirdėjo viso pasakojimo. Sara pasakojo po truputį. O jis kas akimirką rodės vis skeptiškiau nusiteikęs. — Kada jis pastatytas?

— Prosenelis pastatė jį 1923-iaisiais.

— O kada paskutinį kartą buvo pertvarkytas? — paklausė Filas, lyg tardytų liudytoją.