Даниэла Стил - Namas

Tą popietę Sara nuvažiavo į namą Skoto gatvėje, atsirakino duris ir apsidairė. Dabar jau ėmė galvoti, kad gal Filas ir teisus. Gal ji tikrai beprotė. Ji jau beveik ėmė gailėtis savo pirkinio, bet vaikščiodama po kambarius vėl prisiminė gražią jauną moterį, kuri čia gyveno, o paskui pabėgo į Prancūziją palikusi vyrą ir vaikus. O jos mylimas senas draugas gyveno šio namo palėpėje, bet niekada neturėjo tikro gyvenimo. Sara norėjo paversti šią vietą laimingais namais. Namas to vertas, kaip ir ji.

Sara grįžo namo šiek tiek prieš šešias, galvodama, ką pasakys Filui. Ji visą dieną mąstė, kad reikėtų viską baigti. Sara to nenorėjo, tačiau pajuto, kad nebėra kitos išeities. Ji nusipelnė daug daugiau nei tai, ką gaudavo iš jo. Tačiau įėjusi vidun moteris pamatė, kad butas sutvarkytas, indai išplauti, kvepėjo ruošiama vakarienė, o ant jos bjauraus stalo stovėjo vaza su dviem tuzinais rožių. Filas išėjo iš miegamojo ir pažvelgė į ją.

— Maniau, žaidi tenisą, — šaltai tarė Sara. Ji liūdėjo visą dieną — dėl jo, be abejonės, ne dėl namo.

— Apsigalvojau. Grįžau atsiprašyti dėl to, kad esu tikras subingalvis ir gadinu tau džiaugsmą, bet tavęs nebebuvo. Skambinau į mobilųjį, bet jis buvo išjungtas. — Sara buvo išjungusi telefoną, nes nenorėjo kalbėtis. — Atleisk, Sara. Tai, ką darai su tuo namu, yra ne mano reikalas. Aš tik nenoriu, kad prisiimtum daugiau, nei gali pakelti. Bet sprendi tu.

— Ačiū, — liūdnai tarė ji. Paskui pamatė, kad Filas ir lovą paklojo. Jis niekada nebuvo to daręs. Sara nebežinojo, ar jis elgiasi nuoširdžiai, ar tik manipuliuoja ja. Tačiau aišku viena — jis taip pat nenori jos prarasti. Filas negalėjo visko padaryti kaip reikiant, bet nenorėjo ir jos paleisti. Ko gero, abu buvo panašūs, vienintelis skirtumas tas, kad Sara norėjo tikrų santykių, kurie keistųsi, tobulėtų, o Filas ne. Jis norėjo, kad viskas liktų taip, kaip yra, kad jų santykiai būtų tarsi sustingę laike ir pastovūs. Sarai tai nepatiko, bet kaipgi dabar apie tai prabilti, juk jis taip stengėsi.

— Aš pradėjau ruošti vakarienę, — pasakė Filas, tada prisiartino ir ją apkabino. — Myliu tave, Sara.

— Ir aš tave myliu, Filai, — atsakė ji nusukdama veidą į šoną, kas jis nepamatytų ašarų.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Filas nusivedė Sarą vėlyvų pusryčių į „Rožės“ kavinę. Juodu atsisėdo prie staliuko lauke po šildytuvais. Jis skaitė laikraštį, ir Sara nieko nesakė. Abu tylėdami pavalgė. Naktį jie nesimylėjo — tik pažiūrėjo filmą ir anksti užmigo. Diena buvo varginanti, Sara jautėsi visiškai išsekusi.

Ji nebekvietė Filo pasižiūrėti namo, nes nebenorėjo nieko iš jo girdėti. Jis ją tik įskaudintų ir sugadintų visą malonumą. Šįkart Sara net neprieštaravo, kai jis pasakė, kad po pusryčių turės darbo. Ji dar labiau nusiminė supratusi, kad jam išėjus net pajuto palengvėjimą. Jųdviejų santykiai kabojo ant paskutinio siūlo. Sara tai žinojo, tik Filas gal nesuprato arba nenorėjo to pripažinti. Liko mažai gerų dalykų, tik daug nusivylimo ir neigiamų jausmų. Tiek paaiškėjo iš vakarykščio barnio. Sara suprato, kad taip atsitiko ne dėl namo, o dėl jųdviejų. Jis pavargo nuo jos nuolatinių maldavimų duoti daugiau, o ji pavargo prašyti. Jie pateko į aklavietę. O Saros naujasis namas Filą dėl kažkokios priežasties gąsdino — taip, kaip ją gąsdino atstumas tarp jų.

Po pietų, kaip ir buvo žadėjusi, Sara paskambino Džefui. Jis laukė savo kabinete.

— Susitikime prie namo po pusvalandžio, — tyliai pasakė ji, ir Džefas iš balso suprato, kad savaitgalis buvo nekoks. Moteris, kuri jaučiasi mylima ir globojama, kalba ne taip. Ji atrodė vieniša, liūdna ir blogai nusiteikusi.

Sara nudžiugo išvydusi, kai jis atsivežė iškylų krepšelį, kuriame buvo pašteto, sūrio, duonos, šviežių vaisių ir butelis raudonojo vyno.

— Pamaniau, galėtume paiškylauti, — nusišypsojo jis. Džefui nereikėjo nė klausti, kaip praėjo savaitgalis. Jis pats tai matė. Jie nusinešė krepšelį į sodą ir prisėdo ant akmeninės tvorelės. Gėlės buvo jau seniai išnykusios, dabar vešėjo tik piktžolės. Tačiau pavalgiusi Sara atrodė geriau. Paskui jis išdėstė naujus sumanymus, kaip įrengti virtuvę.

— Nuostabu, — tarė Sąra, o jos akys sužibo. Ji jau atrodė kaip kitas žmogus, buvo visai nepanaši į tą Sarą, kuri atvažiavo čia prieš valandą. Visą savaitgalį moteris jautėsi kaip apmirusi. Dabar, žiūrinėdama į namą kartu su Džefu, vėl pasijuto gyva. Sara nelabai suprato, ar taip atsitiko dėl namo, ar dėl Džefo, o gal dėl abiejų. Kad ir kaip būtų, šitaip sėdėti buvo kur kas geriau nei klausytis Filo užgauliojimų. Visi jo žodžiai žeidė. Tai buvo karas, kurio nė vienas negalėjo laimėti.

Sara su Džefu vėl apžiūrėjo viršutinius aukštus. Kol abu stengėsi sugalvoti, ką daryti su visomis spintomis, jis netyčia prie jos prisilietė. Sara pasakė, kad neturi tiek drabužių.

— Tai gal turėtum nusipirkti daugiau, — paerzino Džefas. Mari Luiza buvo užėmusi beveik visas jų spintas. Iš Paryžiaus ji grįždavo su pilnais lagaminais naujų daiktų daiktelių, parsiveždavo ir tuziną naujų batų porų. Jau nebeliko vietos kur juos dėti.

— Atleisk, kad buvau tokia paniurusi, — žingsniuojant per buvusį senelės kambarį atsiprašė Sara. — Sumautas savaitgalis.

— Jau supratau. Ar jis pasirodė?

— Taip. Savaitgaliais jis visada pasirodo. Aprėkė mane, kai papasakojau apie namą. Jis mano, kad aš kuoktelėjusi.

— Tu ir esi kuoktelėjusi, — švelniai nusišypsojo jis. Sara jam labai patiko. — Bet gerąja prasme. Nieko blogo turėti svajonę, Sara. Mums visiems to reikia. Tai ne nuodėmė.

— Tiesa. — Ji liūdnai nusišypsojo. Nors ir menkai jį pažinojo, šis vyras jau dabar atrodė kaip geras draugas. Sara jautėsi taip, lyg jau metų metus su juo bendrautų. Džefui atrodė lygiai taip pat. — Bet turi pripažinti, kad ši svajonė gana didelė.

— Tai nėra blogai. Dideli žmonės turi dideles svajones. Menki neturi jokių. — Džefas neapkentė Filo vien dėl išraiškos Saros veide. Matė, kad ji įžeista ir įskaudinta. Jau iš to, ką Sara papasakojo ketvirtadienio vakarą, Džefui buvo aišku, kad Filas yra tikras stuobrys. Sarai Mari Luiza taip pat nepatiko, tačiau ji nieko apie ją nesakė.

— Bet sekasi nekaip, — atsiduso Sara, kai jie lipo laiptais žemyn.

Tą dieną Sara su Džefu nuveikė nedaug, bet abu pailsėjo ir geriau susipažino su namu. Išlandžiojo kiekvieną kampelį. Džefui patiko tai daryti su ja. Tą rytą jam skambino Mari Luiza. Vyras jai pasakė, kad pietaus su kliente, bet neužsiminė su kokia. Anksčiau jis niekada taip nesielgdavo ir dabar nežinojo, kodėl taip padarė. Gal dėl to, kad Mari Luizai Sara nepatiko nuo pirmo susitikimo. Kai jie važiavo iš namo, ji pasakė keletą nelabai gražių replikų, paskui tą patį pakartojo Venecijoje. Prancūzės nuomone, Sara pernelyg jau amerikietė. Be to, jai ir namas baisiai nepatiko. Todėl Džefas neketino prašyti jos pagalbos vykdant šį projektą — tai būtų nesąžininga Saros atžvilgiu. Mari Luiza manė, kad tai neįmanomas darbas, net pasakė, kad tą namą iš viso reikia nugriauti. Džefui tai atrodė šventvagystė.

— Kai tik atvažiavai, pamačiau, kad kažkas negerai, — tarė Džefas dėdamas maisto likučius į iškylų krepšį. Tą krepšį jis pirko Paryžiuje, sendaikčių turguje. Jis tikrai buvo labai senas.

— Nežinau, kodėl aš vis dar su juo. Vakar jis taip bjauriai su manimi kalbėjo, kad ketinau viską nutraukti. Bet paskui, kai grįžau namo, jis virė vakarienę, buvo sutvarkęs namus, padovanojo man puokštę rožių ir atsiprašė. Anksčiau niekada taip nesielgdavo. Sunku jį palikti, kai jis toks.