Даниэла Стил - Namas

Sara ir Džefas kartu lėtai nužingsniavo Sąjungos gatve, link savo automobilių. Visos parduotuvės buvo išpuoštos kalėdinėmis dekoracijomis, net dieną ant medžių mirksėjo lemputės. Visas miestas atrodė labai šventiškai.

— Kai mūsų biurai jau bus uždaryti, paskambinsiu tau, — pažadėjo vyriškis. — Ateisiu ir padėsiu, kada tik panorėsi.

— Ar Mari Luiza neprieštaraus? — atsargiai paklausė Sara. Ji nenorėjo pakliūti tai moteriai į akis. Iš visko, ką teko girdėti, Sara susidarė įspūdį, kad toji prancūzė — tikra ragana. Bet Sara gerbė Džefo jausmus jai, nors jis neretai skųsdavosi dėl jos elgesio.

— Ji nė nepastebės, — nuramino Džefas. Be to, jis nė neketino pasakoti Mari Luizai, ką veiks, nors Sarai apie tai neprasitarė. Jis žinojo, kokia ši moteris garbinga, ir jautė, kad sprendimas, kaip elgtis su Mari Luiza, priklauso tik nuo jo paties. Juk Džefas ją pažįsta ir žino ribas. Dabar, kaip ir Sara, jis buvo nusiteikęs neleisti šiam potraukiui tapti nevaldomam. Juodu susitarė būti tik draugai.

Abu padėkojo vienas kitam už dovanas ir išsiskyrė, Sara parvažiavo namo. Po kurio laiko nešina Džefo dovanota knyga ji jau buvo prie namo Skoto gatvėje. Tą vakarą moteris dirbo dar ilgai po vidurnakčio.

Kūčių vakarą Sara įsisegė auksinę namuko pavidalo segę. Motina papuošalą pagyrė beveik tą pačią akimirką, kai visi susėdo prie stalo. Filo dovanota apyrankė liko pamiršta gulėti ant komodos. Jau trečia diena iš jo nieko negirdėti. Taip visada būdavo, kai jis ilsėdavosi Aspene. Vyrukas per daug smagiai leido laiką, kad prisimintų paskambinti.

— Graži segė, — pasakė Odrė. — Iš kur tokią gavai?

— Draugas padovanojo, — paslaptingai atsakė Sara. Tą vakarą ji ketino papasakoti namiškiams apie namą ir labai nekantravo.

— Filas? — nustebo motina. — Nemaniau, kad jo toks skonis.

— Tiesa, jo ne toks, — atsakė Sara ir pasisuko į Džordžą, senelės draugą. Jis ką tik nusipirko namą Palm Springse ir labai juo džiaugėsi. Senukas kvietė visus atvažiuoti į svečius. Mimi tą namą jau matė ir jai labai patiko. Džordžas ten mokė ją žaisti golfą.

Kūčių vakarienė buvo maloni ir jauki. Odrė iškepė jautienos kepsnį ir Jorkšyro pudingą — savo ypatinguosius patiekalus. Mimi paruošė daržoves ir iškepė du pyragus, pastarieji sulaukė daug pagyrų. Saros atneštas vynas irgi visiems pasirodė puikus. O Džordžas Kalėdų proga padovanojo Mimi apyrankę su safyrais — jos akys tiesiog žibėjo, kai svečiai apžiūrinėjo papuošalą ir aikčiojo, o Džordžas liko be galo patenkintas.

Sara palaukė, kol visi aprims, baigs valgyti. Odrei pilstant kavą, Sara nužvelgė visus susėdusius.

— Atrodai laiminga kaip katė, prarijusi kanarėlę, — susiraukė motina, mintyse melsdamasi, kad tik Sara nepraneštų susižadėjusi su Filu. Bet jeigu taip, pamanė Odrė, jis bent jau būtų pasirodęs. Ir, ačiū Dievui, ant dukters piršto nėra žiedo. Viską kaipmat įvertinusi, ji nutarė, kad sužadėtuvių nebuvo.

— Ne visai kanarėlę, — vos tvardydamasi atsakė Sara. — Pagaliau paklausiau mamos patarimo.

Odrė pavartė akis ir atsisėdo.

— Tai būtų pirmas kartas, — įsiterpė ji.

Sara geranoriškai nusišypsojo. Visa atleista.

— Tikrai paklausiau, mama. Aš nusipirkau namą. — Tuos žodžius ji ištarė lyg moteris, pranešanti, kad laukiasi kūdikio, — susijaudinusi, laiminga ir išdidi.

— Tikrai? — Odrė atrodė patenkinta. — Kada spėjai tai padaryti? Man nieko nepasakojai!

— Pasakoju dabar. Nusipirkau jį prieš keletą savaičių. Netikėtai ir neplanuotai. Pradėjau ieškotis naujo buto, ir man prieš nosį išdygo nepaprasta galimybė. Tarsi kokia svajonė išsipildė — kol ji neišsipildė, nė nežinojau, kad tokią svajonę turiu.

— Kaip nuostabu, brangioji! — suskubo pasidžiaugti Mimi. Jai pritarė ir Džordžas, kuris pats buvo susijaudinęs dėl savo naujojo namo. Tik Odrė, kaip paprastai, buvo kiek įtaresnė.

— Jis nėra kokiame baisiame rajone, tiesa? Ten persikrausčiusi tu nepakeisi pasaulio? — Odrė žinojo, kad jos duktė tai sugebėtų.

Sara purtydama galvą atsakė:

— Ne, man regis, tu pritarsi. Jis vos už kelių kvartalų nuo mano dabartinio buto, Pasifik Heitse. Rajonas tikrai padorus ir saugus.

— Tai koks gi tas laimikis? — neatlyžo Odrė. Sara norėjo, kad motina pagaliau susirastų kokį draugą, kuris galėtų ją prablaškyti. Bet ir tuomet tektų ją raminti ir tildyti. Ši moteris sugebėdavo išgąsdinti bet kokį vyrą, o jei tai nepavykdavo, tiesiog jį mesdavo. Ji nesistengdavo būti maloni, tuo labiau su Sara. Dukterį dažnai įskaudindavo aštrus kaip skustuvas motinos liežuvis.

— Nėra jokio laimikio, mama. Dar reikės įdėti daug darbo, labai daug. Bet aš tuo nuoširdžiai džiaugiuosi, be to, gavau jį už puikią kainą.

— Dieve, bus kokia landynė. Taip ir žinojau.

Sara smarkiai papurtė galvą ir paprieštaravo:

— Ne, jis nuostabus. Užtruksiu kokius šešis mėnesius, gal net metus, kol jį sutvarkysiu, bet paskui visi išvirsite iš koto. — Taip kalbėdama Sara žiūrėjo į senelę. Mimi linksėjo galva tikėdama kiekvienu anūkės žodžiu. Senelė visada tikėdavo, tik Odrė nuolat ja abejodavo.

— O kas tau padės? — galvodama praktiškai paklausė motina.

— Pasisamdžiau architektą, bet daug darbo stengsiuosi daryti pati.

— Tikriausiai neapsiriksime nesitikėdami išvysti Filą savaitgaliais mojuojantį plaktuku. Tau darbe, matyt, puikiai sekasi, jei gali pasisamdyti architektą. — Odrė kietai sučiaupė lūpas, o Sara linktelėjo. Stenlio palikimas buvo ne jų reikalas. — Kada jį turėsi?

— Namas jau priklauso man, — išdidžiai šypsodamasi tarė Sara.

— Kaip greitai, — įtariai žvelgdama pasakė Odrė.

— Labai, — pripažino Sara. — Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, aš iš karto apsisprendžiau. Apie tą namą žinojau jau seniai, bet tik dabar buvo paskelbta apie jo pardavimą. Niekada nemaniau, kad toks pastatas galėtų priklausyti man.

— Kokio jis dydžio? — dalykiškai paklausė Odrė, o Sara garsiai nusikvatojo.

— Trisdešimt tūkstančių kvadratinių pėdų, — tarė ji tokiu balsu, lyg sakytų „vienas“ arba „du“. Visi netikėdami savo ausimis įsmeigė į ją akis.

— Juokauji, — aiktelėjo Odrė.

— Nejuokauju. Todėl ir gavau jį už tokią gerą kainą. Niekas nebenori tokio dydžio namo. — Tada Sara pasisuko į senelę ir švelniai prabilo: — Mimi, tu pažįsti tą namą. Tu ten gimei. Tai tavo tėvų namas, Skoto gatvė, dvidešimt ketvirtas numeris. Tai turbūt svarbiausia priežastis, kodėl jį pirkau. Man jis labai daug reiškia, tikiuosi, kad didžiulę reikšmę turės ir tau, kai tik jį pamatysi.

— O varge... — tarstelėjo Mimi, jai iš akių pabiro ašaros. Ji nė nežinojo, ar nori dar kartą pamatyti tą namą. Tiesą sakant, senutė beveik neabejojo, kad nenori. Ta vieta kėlė širdį draskančius prisiminimus apie tėvą, kai jo dar nebuvo pakirtusi depresija, apie paskutines dienas, kai matė savo motiną... — Ar tu įsitikinusi?.. Turiu galvoje... Juk namas toks didelis, nepajėgsi viena tvarkytis. Niekas taip nebegyvena... Mano tėvai samdė gal trisdešimt žmonių, o gal ir daugiau. — Mimi atrodė sunerimusi, beveik išsigandusi — lyg būtų prisikėlęs praeities vaiduoklis. Motinos vaiduoklis. Lili.

— Ką gi, aš trisdešimties žmonių nesamdysiu, galiu šitai pažadėti, — vis dar šypsodamasi atsakė Sara, nepaisydama motinos raukymosi ir senelės išgąsčio. Net Džordžas atrodė priblokštas. Jo naujasis namas Palm Springse buvo penkių tūkstančių kvadratinių pėdų, ir senukas baiminosi, kad jau tiek bus per daug. Trisdešimt tūkstančių sunku ir įsivaizduoti. — Gal pasisamdysiu valytoją, kuri ateitų kartą per savaitę. O visi kiti darbuotojai — tai aš. Bet tas namas toks gražus. Kai padarysiu jį tokį, koks buvo anksčiau, visi jį pamėgsite. Aš jį jau pamilau.