Даниэла Стил - Namas

— Kur vakar buvai? — paklausė susidomėjęs. Jis skambino iš mobiliojo, keltuvu pamažu kildamas į kalną, ir ryšys buvo prastas, vis trūkinėjo.

— Dirbau name. Grįžau namo trečią ir išklausiau tavo žinutę. Ačiū. — Sara pasirąžė ir nusižiovavo.

— Tu ir tas pamišėlių namas. Pasiilgau tavęs, — tarė jis. Tada ryšys dingo, bet netrukus vėl atsirado.

— Ir aš pasiilgau. — Tai buvo tiesa. Tačiau praėjusią naktį ji bučiavo Džefą, ir buvo gera.

— Pasimatysime, kai grįšiu, — pasakė Filas, ir kalno viršūnėje ryšys galutinai dingo. Tada Sara atsikėlė, o jau dešimtą vėl darbavosi name.

Vidurdienį prie jos prisidėjo Džefas. Jis nepapasakojo, kad ryte telefonu susibarė su Mari Luiza. Ji neskambino Naujųjų vidurnaktį, tačiau norėjo žinoti, kur jis buvo. Džefas pasakė tiesą ir pridūrė, kad tai buvo visiškai nekalta, tačiau prancūzė juo nepatikėjo, nes žinojo, kiek laiko ir pastangų jis skiria Sarai ir tam namui. Tada Džefas priminė Mari Luizai, kad Naujųjų metų naktį neturėjo daugiau ką veikti, tik dirbti. Supykusi ji pasiuntė Džefą velniop ir padėjo ragelį. Prancūzė turėjo grįžti vakare. Likusią dienos dalį Džefas praleido su Sara, išėjo tik šeštą. Nė vienas nė žodžiu neužsiminė apie vidurnakčio bučinį, bet mintis apie jį Sarai visą dieną sukosi galvoje. Tą rytą ji dar kartą griežtai priminė sau, kad Džefas nepasiekiamas, tačiau jis juk toks patrauklus. Ji dievino jo protą, širdį, išvaizdą. Ko gero, ir tai, kad jis gyvena su kita moterimi. Sara visada susikurdavo sau sunkumų.

Nors Sara nerimavo, tą dieną juodu, kaip visada, puikiai padirbėjo. Saros nuvaškuotos plokštės atrodė nuostabiai, ji buvo pasiryžusi taip padaryti visame name.

— Panašu, kad ir ateinančiais metais nagų auginti negalėsiu, — nusijuokė Sara ir pažvelgė į savo rankas. — Reikės sugalvoti, ką pasakyti klientams. Jie tikriausiai pamanys, kad naktimis papildomai uždarbiauju plikomis rankomis rausdama griovius. — Dabar Sara niekaip negalėdavo išlaikyti rankų švarių, tačiau jai buvo nė motais.

Tą vakarą Sara dirbo iki devynių, o grįžusi namo sudribo priešais televizorių. Šiais metais atostogos tikrai vykusios. Na, beveik. Būtų buvę daug smagiau praleisti jas su Filu... bet gal ir ne. Su Džefu dirbti juk taip smagu. Jiems abiem smarkiai pasisekė, kad Mari Luiza taip pat buvo išvažiavusi.

Kitą rytą Sara grįžo į darbą, o Filas parskrido dar kitą dieną. Jis paskambino vos parėjęs į savo butą, bet nepasisiūlė užsukti. Sara ir nebeprašė. Žinojo — jis pasakytų, kad yra baisiai užsiėmęs, kad ant stalo laukia kalnai darbų, kad reikia eiti į treniruotę. Sarai jau atsibodo kas kartą nusivilti. Paprasčiau bus palaukti savaitgalio. Filas pasakė, kad užeis penktadienį. Sara tai girdėjo daugybę kartų, bet vis dar jautėsi keistai, žinodama, kad jis jau grįžo į miestą, jau yra savo bute vos už kelių kvartalų, bet ji negali su juo susitikti. Ta mintis ją graužė jau seniai.

Kiekvieną vakarą po darbo Sara vis nuvažiuodavo vaškuoti plokščių, o ketvirtadienį nutarė grįžti prie knygų lentynos. Keletą kartų ji pridarė klaidų ir turėjo ištraukti vinis, tuomet pradėti iš naujo. Galiausiai visai nusikankino ir apie vienuoliktą nutarė pasiduoti. Važiuodama namo, apsižiūrėjo, kad yra vos už kvartalo nuo Filo namų. Rytoj jie ir taip susitiks, bet gal būtų visai gera mintis užsukti ir jį pabučiuoti, o gal įlįsti į jo lovą ir palaukti grįžtančio iš treniruotės. Sara retai taip elgdavosi, bet kartais pasitaikydavo. Be to, turėjo ir raktus. Praėjusiais metais Filas pagaliau davėjai raktus nuo savo buto — praėjus metams nuo tada, kai Sara davė jam raktus nuo savojo. Šitas vyras visada lėtai reaguodavo. Jis žinojo, kad Sara tokia teise nepiktnaudžiauja. Dėl kokios nors kitos priežasties, o ne norėdama jį nustebinti, Sara niekada ten neitų, kol Filo nėra namie. Ji gerbė draugo privatumą, kaip ir jis jos. Jie išvis retai kada užeidavo vienas pas kitą iš anksto neperspėję — taip atrodė geriau. Abipusė pagarba buvo viena iš priežasčių, kodėl jųdviejų santykiai trunka jau ketverius metus.

Sara pastatė automobilį šalikelėje prie jo namo ir išlipo. Vis dar avėjo nutrintus batus ir vilkėjo darbo drabužius. Visi rūbai buvo išteplioti vašku, kuriuo ji tepė plokštes, o plaukai sukelti į kuodą, kad netrukdytų dirbant.

Eidama namo link, Sara matė, kad Filo bute šviesos nedega. Staiga mintis įsmukti į lovą ir palaukti jo grįžtančio pasirodė labai patraukli. Rakindama laukujės duris, o paskui ir jo buto duris antrame aukšte, Sara tyliai kikeno. Viduje buvo visiškai tamsu, bet Sara nejungė šviesos. Ji nenorėjo išsiduoti, jeigu Filas kaip tik dabar eitų namo iš sporto salės ir žvilgtelėtų į langus.

Sara patraukė tiesiai per koridorių į tamsų miegamąjį, atidarė duris ir įėjo. Prieblandoje matėsi neklota lova, ir moteris ėmė greitai nusirenginėti. Nusivilkusi marškinėlius, ji staiga išgirdo kažką aimanuojant ir pašoko. Garsas buvo toks, lyg kažkas gulėtų čia sužeistas, ir Sara su siaubu pasisuko į tą pusę. Staiga iš po antklodės išniro dvi žmonių figūros ir vyriškas balsas nusikeikė. Paskui Filas įjungė šviesą ir pamatė priešais stovinčią Sarą vienais apatiniais, vis dar avinčią nutrintus batus, o ji išvydo jį visiškai nuogą su lygiai tokia pat nuoga blondine šalia. Sara suglumusi žvelgė į juos gana ilgai, spėjo pastebėti, kad merginai maždaug aštuoniolika metų ir kad ji puikiai atrodo.

— Viešpatie, — pratarė Sara, spoksodama į jį ir drebančiose rankose laikydama savo drabužius. Akimirką pagalvojo, kad nualps.

— Kokį velnią tu čia darai? — atrodydamas išsigandęs, bet piktu balsu paklausė Filas. Paskui Sara pagalvojo, kad galėjo būti ir blogiau — bet tik šiek tiek. Vos įžengusi į kambarį ji galėjo išvysti nuogą Filo užpakalį tai žavingai blondinei tarp kojų. Dabar bent jau nematė, ką jie veikė pasislėpę po patalais. Laimė, naktis pasitaikė šalta, o Filo bute niekada nebūdavo šilta, todėl balandėliai liko po antklode.

— Atėjau tavęs nustebinti, — drebančiu balsu atsakė Sara, rydama skausmo, įniršio ir gėdos ašaras.

— Tai jau tikrai nustebinai, — sėsdamasis ir ranka braukdamas per plaukus atkirto jis. Mergina gulėjo nejudėdama nuo to laiko, kai įsijungė šviesos, nes nežinojo, ką daryti. Ji žinojo, kad Filas nėra vedęs, bet jis niekada nesakė, kad turi draugę. Moteris, stovinti lovos kojūgalyje, atrodė baisiai. — Kaip tau atrodo, kas čia? — Jis nesugalvojo, ką daugiau pasakyti, o žavingoji blondinė tylėjo lyg žuvis, įbedusi žvilgsnį į lubas ir laukdama, kol viskas baigsis.

— Man panašu į neištikimybę, — žiūrėdama jam tiesiai į akis tarė Sara. — Man regis, dėl to mes kaip kvailiai susitinkame tik savaitgaliais. Sumautas mėšlo gabalas, — rėžė ji, vis dar nežinodama, ar kalba apie jųdviejų santykius, ar apie jį patį. Virpančiomis rankomis užsitempė marškinėlius, pasirodo, įšvirkščius. Sara norėjo lėkti pro duris tiesiai lauk, tik negalėjo pasirodyti gatvėje vienais apatiniais. Paskui apsirengė kombinezoną, bet užsisegė tik vieną pusę. Kita pusė liko karoti.

— Klausyk, eik namo. Aš tau paskambinsiu. Nėra taip, kaip atrodo. — Filo žvilgsnis nuo Saros nuslydo prie blondinės, paskui vėl grįžo prie jos. Bet iš lovos jis nelipo — dėl akivaizdžių priežasčių. Juk buvo nuogas ir greičiausiai vis dar kaip reikiant susijaudinęs.

— Gal juokauji? Nėra taip, kaip atrodo? Kokia kvaile mane laikai? Gal ji ir Aspene su tavimi buvo? Gal jau ketverius metus man šitą mėšlą pasakoji?

— Ne... aš... klausyk... Sara...