Даниэла Стил - Namas

— Puikiai, — atsakė ji, bet taip neatrodė. Nutiko kažkas negera, bet jis negalėjo suprasti kas. Tik matė tai iš jos akių.

— Sunki savaitė darbe?

— Taip. Panašiai.

Džefas nusekė paskui ją laiptais aukštyn apžiūrėti knygų lentynos. Kaip sukaltas mėgėjo, baldas atrodė stebėtinai gerai. Sara darbus atlikdavo kruopščiai. Paskui jų akys susitiko, ir Džefas nusišypsojo.

— Kas yra, Sara? Neprivalai man pasakoti, jei nenori, bet kažkas tikrai atsitiko. — Ji linktelėjo, bet nepravirko.

— Prieš dvi dienas išsiskyriau su Filu. Seniai buvo laikas. — Sara atidėjo į šalį plaktuką ir nusibraukė nuo veido plaukus.

— Kas nutiko? Susibarėte, kai jis grįžo iš Aspeno?

— Ne visai, — tyliai atsakė ji. — Užklupau jį su kita moterimi. Tai jau naujas patyrimas. Neįprasta. — Sara viską išbėrė vienodu balsu, ir Džefas pamanė, kad ji visai gerai valdosi.

— Vaje, — švilptelėjo jis. — Turbūt buvo baisiai nemalonu.

— Dar ir kaip. Atrodžiau kaip kokia kvaiša. Ji atrodė kaip kekšė. O jis — kaip visiškas šunsnukis. Gal jis visą laiką taip elgėsi. Aš tiesiog numečiau raktus ant grindų ir išėjau. Šį rytą išsiunčiau jo daiktus. Dabar skambina man kaip pasiutęs.

— Tu iš tikrųjų manai, kad viskas baigta, ar vėliau priimsi jį atgal? — Mari Luiza Džefui taip pat buvo neištikima, bet jis nusileido, kai ji grįžo ir paprašė atleidimo. Paskui jis to pasigailėjo, nes prancūzė vėl taip pasielgė. Bet daugiau jau niekada. Per keturiolika metų jie abu daug patyrė.

— Ne, aš jo nebepriimsiu, — liūdnai atsakė Sara. Didesnį liūdesį kėlė ne tai, kad ji neteko Filo, o tai, kad šitiek laiko buvo tokia kvaila. — Viskas baigta. Seniai turėjau jį palikti. Jis tikras pašlemėkas. Melagis ir apgavikas. Visi šie mieli apibūdinimai jam tinka.

— Jis tavęs taip lengvai nepaleis, — nutarė Džefas.

— Gal ir ne. Bet aš jį jau mečiau. Niekada negalėsiu jam atleisti. Tas vaizdas buvo šlykštus. Buvau belipanti į lovą, tikėjausi jį nustebinti, bet supratau, kad kažkas mane jau aplenkė. Gyvenime taip kvailai nesijaučiau ir dar niekada nebuvau taip sukrėsta. Maniau, ištiks infarktas. Na, bet viskas baigta, o aš grįžau dirbti čia. Naujas puikus pasaulis. Negaliu sulaukti, kada kraustysiuosi, — keisdama temą tarė Sara, ir Džefas linktelėjo. Jis suprato. Bet jam buvo smalsu sužinoti, ar ji tikrai nebegrįš pas Filą. Dabar ji kalbėjo labai tvirtai, tačiau praėjo vos dvi dienos.

— Kaip manai, kada galėsi įsikelti?

— Nežinau. O kaip tau atrodo? — Tvarkyti elektros sistemą pasamdyta įmonė pradės kitą savaitę, santechnikai ateis po savaitės. Name dar ilgai sukinėsis būriai darbininkų. Pradėti įrengti virtuvę bus galima gal tik vasarį ar kovą, kai visa kita jau bus baigta arba bent jau arti pabaigos.

— Gal balandį, — susimąstęs pasakė Džefas. — Viskas priklausys nuo to, kaip vyks darbai. Jei gerai, gal galėsi įsikurti kovą, tik turėsi iškentėti dulkes ir triukšmą.

— Būtų gerai, — šyptelėjo ji. — Mirštu, kaip noriu dingti iš savo buto. — Tą butą Sara jau išaugo, ypač dabar, kai nebėra Filo. Ji norėjo judėti pirmyn. Žūtbūt. Jau laikas.

Džefas kurį laiką pasisukiojo aplink ir palaikė Sarai draugiją, kol ji dirbo. Pats padirbėti jis neturėjo kada, nes reikėjo imtis kitų dalykų, bet negalėjo palikti jos vienos, tuo labiau dėl to, kas atsitiko. Galiausiai po dviejų valandų jis pažadėjo užeiti kitą dieną ir paliko ją toliau kalti knygų lentyną. Sara užsibuvo iki vidurnakčio, o paskui grįžo į savo tuščią butą. Atsakiklis vis dar buvo išjungtas, kaip ir mobilusis telefonas. Nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo ji norėtų pasikalbėti, taigi skambučiai beprasmiai. Guldama į savo neklotą lovą, Sara pagalvojo apie Filą ir moterį, su kuria užklupo jį besimylintį. Kažin ar jis dabar su ja, o gal su kuo nors kitu. Dar pagalvojo, su kiek moterų jis ją apgaudinėjo per tiek metų, kai nenorėdavo susitikti ir ateidavo tik savaitgaliais. Skaudu suvokti, kokia kvaila ji buvo. Bet dabar nebeliko nieko kita, kaip tik pasirūpinti, kad Filas niekada nebegrįžtų. Sara nebenorėjo jo akyse matyti.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Sausio pabaigoje Sara jautėsi geriau. Biure buvo daug darbo, o kiekvieną savaitgalį ji plušėdavo name.

Džefas buvo teisus. Filas lengvai nepasidavė. Daug kartų skambino, rašė laiškus, siuntė rožes, net mėgino užeiti į namą Skoto gatvėje. Sara jį pamatė pro langą ir neįsileido. Neatsakė į nė vieną skambutį ar žinutę, nepadėkojo už rožes ir išmetė visus laiškus. Ji neapsimetinėjo. Nebeliko ką aptarti. Viskas baigta. Sara nutarė, kad Filas jau seniai buvo jai neištikimas. Kai jųdviejų gyvenimas buvo taip sutvarkytas, progų jam netrūkdavo. O dabar Sara žinojo, kad nebegali juo pasitikėti, ir to užteko. Praėjo beveik mėnuo, kol Filas nustojo skambinti. O kai taip atsitiko, Sara suprato, kad jis gyvena toliau. Kartą Filas prisipažino, kad buvo neištikimas savo žmonai, bet dėl to apkaltino ją, sakydamas, kad ji pati jį pastūmėjo. Gal dabar, pagalvojo Sara, jis kaltina mane.

Reikalai dėl Stenlio palikimo buvo beveik sutvarkyti. Paveldėtojams jau buvo išmokėtos nemažos sumos. Sara taip pat gavo savo palikimo dalį. Jau atsargiai dalijo ją Džefo samdomiems darbininkams ir rangovams. Vienas iš jų areštavo namą, sakydamas, kad tai tik įprasta procedūra, bet Sara privertė jį panaikinti areštą. Kol kas pinigų užteko visiems darbams, o Džefas prižiūrėjo darbininkus už Sarą. Ji daugybę darbų darydavo pati ir mėgavosi kiekviena minute name. Po varginančio protinio darbo biure fizinis krūvis buvo tikra palaima. Sara net nustebo supratusi, kad nesiilgi Filo taip stipriai, kaip tikėjosi. Gal taip yra todėl, kad savaitgalius praleidžia dirbdama.

Sara labai nudžiugo, kai sausio pabaigoje paskambino Tomas Harisonas. Jis pasakė, kad kitą savaitę verslo reikalais atvyksta į San Franciską, ir pakvietė kartu pavakarieniauti. Sara savo ruožtu pasiūlė užsukti pasižiūrėti, kaip vyksta darbai name, ir jis mielai priėmė kvietimą. Juodu susitarė, kad Sara nuvažiuos pasiimti jo iš viešbučio.

Tą dieną, kai Tomas atvažiavo, kaip iš kibiro pylė lietus — įprastas oras tokiu metų laiku. Bet jis pasakė, kad lietus kur kas geriau nei sniegas Sent Luise. Prieš vakarienę Sara nusivežė jį į namą Skoto gatvėje, ir vyras liko sužavėtas, kad per tokį trumpą laiką pavyko atlikti šitiek darbo. Sara jau pati nebežinojo, kaip smarkiai pasistūmėjo, nes name būdavo beveik kasdien.

— Tiesiog nuostabu, ką čia padarei, Sara, — plačiai šypsodamasis tarė jis. — Atvirai kalbant, pamaniau, kad esi išprotėjusi, jei nusprendei pirkti šitą namą. Bet dabar matau, kodėl taip padarei. Kai baigsi, ši vieta bus neapsakoma. — Nors, be abejonės, ir pernelyg didelė vienam žmogui. Tačiau Sara negalėjo atsispirti norui išgelbėti istorijos dalelę — savo pačios istorijos, ir dar tokią žavingą.

— Tą namą pastatė mano prosenelis, — vakarieniaujant paaiškino Sara ir papasakojo visą istoriją apie Lili. Juodu sėdėjo naujame restorane, kuriame ruošė puikius prancūzų ir Azijos šalių patiekalus. Abiem buvo smagu, ir Sara tuo nesistebėjo. Tomas Harisonas jai patiko nuo pat pirmo susitikimo. Į San Franciską jis atvyko dviem dienoms. Sara prisiminė ankstesnį jųdviejų pokalbį.

— Ar turi laiko rytoj papietauti? — atsargiai paklausė moteris. Ji nenorėjo pasirodyti įkyri, bet Tomas tik nusišypsojo.

— Gal ir turėčiau. O kodėl klausi? — Tas vyras, kad ir ką darytų, atrodė protingas ir geras. Su Sara jis elgėsi kaip su dukterimi, ir ji šalia jautėsi patogiai.