Даниэла Стил - Namas

— Tikriausiai nuskambės kvailai, bet labai norėčiau, kad susipažintum su mano motina. Sakiau tau apie ją, kai pirmą kartą susitikome, bet tada laikas buvo ne visai tinkamas. Kaip motina ji tikra rakštis, bet šiaip yra miela moteris. Tiesiog jaučiu, kad tau ji patiktų, o tu tikriausiai patiktum jai.

— Vaje vaje, — juokdamasis palingavo galva jis, bet neatrodė įsižeidęs. — Kalbi visai kaip mano duktė. Ji vis organizuoja man pasimatymus su savo draugių motinomis. Turiu pripažinti, kelios iš jų buvo tikrai nepaprastos, bet, ko gero, sulaukęs mano amžiaus turi gyventi linksmai ir vienas.

Sara žinojo, kad jam šešiasdešimt treji. Jos motinai buvo šešiasdešimt vieni ir moteris dar puikiai atrodė. Sara nudžiugo išgirdusi, kad Tomas vaikšto į pasimatymus su motinomis, o ne su dukromis. Dauguma tokio amžiaus vyrų domisi merginomis, kurios pagal amžių tiktų jiems į dukras arba dar blogiau — į anūkes. Sara ir pati kartais jausdavosi per sena, o tokio amžiaus moterims kaip mama susirasti draugą dar sunkiau. Ji žinojo, kad dauguma Odrės draugių išbandė pažintis internetu, ir kai kurioms net visai neblogai sekėsi. Bet dauguma Odrės amžiaus vyrų vis dėlto rinkosi Saros amžiaus moteris. Ji pamanė, kad Tomas jai puikiai tiktų, jei tik motina nebus pernelyg pikta ar net agresyvi ir jo neišgąsdins.

Juodu sutarė susitikti kitą dieną „Ritz-Carlton“ viešbučio restorane, o Sara vos grįžusi namo paskambino motinai.

— Sara, aš negaliu, — susigėdusi gynėsi Odrė. Pastarąjį mėnesį ji buvo nepaprastai gera, nuo pat tos dienos, kai pirmą kartą apžiūrėjo namą. Moterys kažkodėl suartėjo. — Juk aš to vyro nė nepažįstu. Jis greičiausiai norėtų susitikinėti su tavimi, tik elgiasi mandagiai.

— Ne, nenorėtų, — neatlyžo Sara. — Prisiekiu, jis normalus. Tiesiog mielas, padorus, protingas, patrauklus, elegantiškas našlys iš Sent Luiso. Ten žmonės tikriausiai pagarbesni nei čia. Jis su manimi elgiasi kaip su vaiku.

— Tu ir esi vaikas. — Motina nusijuokė nebūdingu mergaitišku juoku. Akivaizdu, kad jai toks kvietimas bent jau pasirodė malonus. Odrė jau senokai nėjo į pasimatymą. Kai paskutinį kartą ėjo į aklą pasimatymą, vyriokas pasirodė tikras nevykėlis. Jis buvo septyniasdešimt penkerių metų senis su netikrais dantimis, kurie vis iškrisdavo, kurčias kaip tetervinas, visiškai trenktas, atsisakė po vakarienės padavėjui palikti arbatpinigių ir nekentė visko, kuo Odrė tikėjo. Po pasimatymo ji norėjo nugalabyti draugę, kuri juos suvedė, o ta nusiminė, kad Odrė nepalaikė jo mielu. Tas senis nė iš tolo nebuvo mielas. Atvirkščiai, šykštus pikčiurna. Neskaitant Saros įkalbinėjimų, moteris neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Tomas Harisonas bus geresnis. Galiausiai Odrė nusileido, kai duktė pareiškė, kad čia ne šnipų misija, širdies operacija ar vedybos, o tik pietūs.

— Gerai jau, gerai. O ką man apsirengti? Kokį įprastą ar gundantį drabužį?

— Kuklų, bet ne slegiantį. Nesivilk savo juodo kostiumo. — Sara nenorėjo sakyti, kad tas rūbas ją sendina. — Apsirenk ką nors linksmo, kad jaustumeisi patogiai.

— Gal tiktų leopardo kailio raštas? Turiu pasakišką naują zomšinį švarką. Mačiau tokį žurnale, su auksiniais batais puikiai tiko.

— Ne! — net riktelėjo Sara. — Atrodysi kaip paleistuvė... atleisk, mama. — Sara net atsitraukė nuo telefono, pajutusi, kaip motina įsitempė.

— Aš gyvenime neatrodžiau kaip paleistuvė!

— Žinau, mama... Atsiprašau, — švelniai tarė Sara. — Man tik pasirodė, kad būtų kiek per daug einant į pasimatymą su bankininku iš Sent Luiso.

— Gal jis ir iš Sent Luiso, bet aš ne, — išdidžiai atkirto Odrė, bet paskui sušvelnėjo. — Nesijaudink. Aš ką nors sugalvosiu.

— Žinau, kad atrodysi nepakartojamai ir išversi jį iš kojų.

— Vargiai, — šyptelėjo motina.

Kitos dienos pusiaudienį skubėdama į „Ritz-Carlton“ viešbutį Sara nervinosi labiau už juos abu. Ji vėlavo, bet jie abu atėjo laiku ir jau smagiai šnekučiavosi, kai įlėkė Sara. Tomas iš karto suprato, kuri moteris yra Odrė. O Sara ja didžiavosi. Motina atrodė kaip reikiant. Ji vilkėjo raudoną vilnonę suknelę, kuri išryškino figūrą, bet neatrodė vulgariai, nes buvo ilgomis rankovėmis ir aukštu kaklu. Be to, ji avėjo aukštakulnius batelius ir buvo užsisegusi perlų vėrinį, o plaukus susisukusi į tvarkingą kuodelį. Ant suknelės moteris buvo užsimetusi dailų juodą švarką, kurį turėjo jau metų metus, bet tas vis dar puikiai jai tiko. Tomas vilkėjo tamsiai mėlyną dryžuotą kostiumą, baltus marškinius ir gražiai derantį mėlyną kaklaraištį. Kartu jie labai gražiai atrodo, pamanė sau Sara, o pokalbis liejasi kaip upė. Ji pati beveik nerasdavo progų įsiterpti, nes vyresnieji vis plepėjo apie vaikus, keliones, mirusius sutuoktinius, sodininkystę, simfonijas, baletą, filmus ir muziejus. Atrodė, kad nuomonės sutampa visais klausimais. Sara tyliai kramsnodama savo sumuštinį su vištiena iš džiaugsmo norėjo ploti rankomis. Jie valgė sriubą ir krabų salotas. Tomas kalbėjo apie tai, kaip jam patinka San Franciskas, Odrė prisipažino, kad niekada nėra buvusi Sent Luise, bet dievina Čikagą. Abu taip ilgai kalbėjosi, kad Sara galiausiai turėjo atsiprašyti ir grįžti į biurą. Ji jau vėlavo į susirinkimą, o jie vis dar plepėjo. „Nuostabu!“ — išeidama iš viešbučio patenkinta tarė sau Sara. Pavyko!

Išėjusi iš susirinkimo ji paskambino motinai ir Odrė pritarė dukters nuomonei — Tomas tikrai malonus vyras.

— Gal tik šiek tiek sunkokai pasiekiamas, — priminė Sara. Juk Sent Luisas ne visai už kampo, kaip tuomet matytis? Bet jie bent jau turi po naują draugą. — Beje, mama, jis turi neįgalią dukterį. Man atrodo, ji akla ir protiškai atsilikusi, gyvena kartu su juo. — Ji pamiršo apie tai užsiminti dar prieš pietus. Nutarė, kad turėtų pasakyti bent jau dabar.

— Žinau, Debė, — atsakė motina tokiu balsu, lyg apie Tomą žinotų viską ir jis būtų jos, o ne Saros draugas. — Mes apie ją pasikalbėjome, kai tu išėjai. Kokia tragedija. Ji gimė neišnešiota ir buvo sužalota per gimdymą. Šiandien taip nenutiktų. Bet Tomas sakė, kad ja rūpinasi nuostabūs žmonės. Dabar, kai liko vienas, jam turbūt labai sunku.

Sarai liko tik stebėtis.

— Džiaugiuosi, kad jis tau patiko, mama, — pasakė ji jausdamasi taip, lyg pati ką tik būtų laimėjusi loterijoje. Jai buvo smagu stebėti juodu per pietus.

— Jis labai gražus vyras, ir toks malonus, — pridūrė Odrė.

— Esu tikra, kad dar apie jį išgirsi, kai kitą kartą svečiuosis San Franciske. Man pasirodė, kad tu jam irgi patikai. — Jei panorėdavo, Odrė galėdavo būti tikrai žavinga, ypač su vyrais. Tik savo dukteriai ji kartais būdavo griežta ir negailestinga. Sara iki šiol prisiminė, kokia gera mama būdavo tėvui, nesvarbu, kiek jis išgerdavo. O Tomas juk ne girtuoklis, be jokios abejonės.

— Šiandien kartu vakarieniausime, — prisipažino Odrė.

— Tikrai? — nustebo Sara.

— Jis buvo numatęs susitikti su verslo partneriais, bet viską atšaukė. Gaila, kad rytoj jam jau reikia išvažiuoti, — ilgesingai pasakė motina.

— Panašu, kad jis dar grįš.

— Galbūt, — dar neįtikinta atsakė Odrė, tačiau dabar ji buvo patenkinta. Kaip ir jos duktė. Kaip gerai viskas klostosi. Sara pagalvojo, kad norėtų taip pat lengvai susirasti porą ir sau. Tačiau kol kas ji nenorėjo naujų santykių. Reikėjo, kad praeitų nors kiek laiko po išsiskyrimo su Filu, nes tai buvo per daug skaudu ir liūdna. Be to, dar tiek darbo name. Sara dar nenorėjo vyro. O Odrė tikro vyro jau seniai neturėjo.

— Pasilinksmink šįvakar. Per pietus atrodei labai gražiai.