Даниэла Стил - Namas

— Bon voyage! 8 — šūktelėjo Džefas, ir Sara, jau bėgdama laiptais, atsisuko pamojuoti. Paskui moteris pradingo iš akių, o jis nuvažiavo, galvodamas apie ją. Džefas tikėjosi, kad kelionė bus gera.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Lėktuvas nusileido Šarlio de Golio oro uoste aštuntą valandą ryto Paryžiaus laiku. Sara užtruko beveik valandą, kol atsiėmė lagaminus ir perėjo muitinės patikrinimą. Dešimtą valandą ji jau sėdėjo taksi, važiuojančiame pro Eliziejaus laukus, ir dairydamasi aplink plačiai šypsojosi. Per vienuolikos valandų skrydį moteris gerai išsimiegojo. Atrodė, kad kelionė trunka amžinybę, bet dabar ji pagaliau čia. Važiuodama pro Santarvės aikštę su nuostabiais fontanais, per Aleksandro III tiltą link Invalidų rūmų, kur palaidotas Napoleonas, Sara jautėsi kaip kino filmo herojė. Ji ketino apsistoti nedideliame viešbutyje kairiajame Senos krante, Sen Žermeno bulvare, pačioje Lotynų kvartalo širdyje. Tą viešbutį jai Mari Luizos patarimu pasiūlė Džefas. Pasiūlymas pasirodė vykęs.

Sara paliko lagaminus savo kambaryje ir išėjo pasivaikščioti po Paryžių. Pakeliui kavinėje sustojo išgerti puodelio kavos ir viena pavakarieniavo užkandinėje. Kitą dieną ji nuėjo į Luvrą ir kaip tikra turistė paplaukiojo laivu Senos upe. Moteris aplankė Dievo Motinos katedrą ir Šventosios Širdies baziliką, pasigrožėjo Operos rūmais. Sara Paryžiuje lankėsi nebe pirmą kartą, tačiau dabar viskas atrodė daug įdomiau. Ji niekada nesijautė tokia laisva ir nevaržoma, neslegiama jokios naštos. Tris dienas ji džiaugėsi gerai leisdama laiką, o ketvirtąją traukiniu išvyko į Dordonę. Viešbučio šveicorius patarė, kur ten apsistoti. Jis sakė, kad tas viešbutėlis paprastas, švarus ir labai mažas, o Sarai tokio ir reikėjo. Juk ji čia ne pasirodyti atvyko. Be to, Sara net pati nustebo, kaip gera vienai. Ji jautėsi visiškai saugi. Be to, nors atvykėlė prancūziškai kalbėjo prastai, visi sutikti žmonės atrodė pasiruošę padėti.

Išlipusi iš traukinio, Sara įsėdo į taksi. Senas „Renault“ markės automobilis dardėjo vieškeliais, o kraštovaizdis buvo nepakartojamas. Tai arklių kraštas, pamanė Sara, nes pakeliui matė nemažai arklidžių. Be to, automobilis prariedėjo ir pro keletą pilių, tik dauguma jų atrodė apgailėtinai. Kažin ar ir Lili pilis bus tokia pati, o gal kas nors ją restauruoja? Sara labai norėjo ją pamatyti. Stropiai užrašytą pavadinimą ji parodė viešbučio administratoriui. Šis linktelėjo ir pasakė kažką nesuprantama prancūzų kalba, paskui parodė vietą žemėlapyje ir prašneko laužyta anglų kalba. Administratorius paklausė, ar Sara norėtų, kad kas nors ją ten nuvežtų, ir moteris nudžiugo. Jau buvo vėlyva popietė, bet vyras pažadėjo iki ryto surasti automobilį ir vairuotoją.

Tą dieną Sara vakarieniavo viešbutyje. Užsisakė žąsies kepenų pašteto ir jis pasirodė neapsakomai skanus — patiektas su keptais obuoliais, salotomis ir sūriu. Grįžusi į savo kambarį, Sara krito į pūkinius patalus ir kaip kūdikis išmiegojo iki ryto. Ryte ją pažadino pro langus srūvantys saulės spinduliai, bet ji neužtraukė sunkių užuolaidų. Saulė geriau.

Jos viešbučio numeris buvo su atskira milžiniška vonia, taigi Sara išsimaudė ir apsirengusi nulipo žemyn. Pusryčiams buvo patiekta balinta kava ir tą rytą iškepti raguoliai. Sarai trūko tik draugo, su kuriuo būtų galima viskuo pasidalyti. Kol administratoriaus pažadėtas vairuotojas vežė ją iki de Majarų pilies, kurioje kadaise gyveno Saros prosenelė, nebuvo su kuo pasikalbėti apie tai, koks čia skanus maistas ar koks gražus kraštovaizdis.

Iki pilies buvo pusė valandos kelio nuo viešbučio, bet pirmiausia prieš akis iškilo be galo graži bažnyčia. Vairuotojas laužyta anglų kalba paaiškino, kad kitados toji bažnyčia priklausė pilies savininkams, bet dabar jau nebe. Paskui jie lėtai nuriedėjo siauru keliuku, ir Sara ją išvydo. Tai buvo milžiniškas pastatas su bokštais bokšteliais, didžiuliu kiemu ir daugybe priestatų. Pilis buvo pastatyta XVI amžiuje ir atrodė nepaprastai graži, nors ir buvo rekonstruojama. Pagrindinį pastatą juosė pastoliai, buvo matyti stropiai dirbantys žmonės, visai kaip Skoto gatvėje.

— Naujasis šeimininkas, — kryptelėjęs galvą, pasakė jaunasis vairuotojas. — Hremontas! — Sara linktelėjo. Ko gero, pilį naujasis šeimininkas nusipirko visai neseniai. — Tuhrtingas! Vynas! Labai gehrai! — Abudu vienas kitam nusišypsojo. Naujasis šeimininkas susikrovė turtus iš vyno.

Sara išlipo ir apsidairė. Čia buvo vaismedžių sodai ir vynuogynai, didžiulės arklidės, tik jokių žirgų pėdsakų. Lili laikais čia turbūt buvo labai gražu. Sara su šypsena pagalvojo, kad prosenelė sugebėdavo rasti nuostabius namus ir ją lepinančius vyrus. Žvalgydamasi moteris svarstė, ar Lili čia buvo laiminga, ar ilgėjosi savo paliktų vaikų, Aleksandro ir namų San Franciske. Čia viskas buvo kitaip, ir taip toli nuo namų. Nors Sara pati neturėjo vaikų, negalėjo suprasti, kaip galima palikti savo atžalas. Apie tai pagalvojus, vėl suskaudo širdį dėl Mimi.

Nė vienas iš darbininkų nekreipė į Sarą jokio dėmesio, tad ji vaikštinėjo aplinkui beveik valandą. Moteriai buvo labai smalsu užeiti vidun, tačiau ji nedrįso, todėl tik stovėjo lauke ir dairėsi. Staiga pamatė, kad lange stovi kažkoks vyras ir žvelgia žemyn į ją. Sara pamanė, kad dabar jau bus išprašyta. Po keleto minučių tas pats vyras pasirodė ant pagrindinių laiptų ir priėjo su klausiama išraiška veide. Tai buvo aukštas žmogus sidabriniais plaukais, apsivilkęs megztinį, džinsus ir apsiavęs darbinius batus. Tačiau jis neatrodė panašus į vieną iš darbininkų. Matyt, jis čia svarbus. Kai vyras priėjo arčiau, Sara pastebėjo brangų auksinį laikrodį ant riešo.

— Puis-jevous aider, mademoiselle? 9 — mandagiai paklausė jis. Vyras Sarą kurį laiką stebėjo. Moteris neatrodė pavojinga, bet jis pamanė, gal ji kokia žurnalistė. Keliautojai čia retai užsukdavo, tačiau kartais pasirodydavo žiniasklaidos atstovai.

— Atleiskite. — Sara skėstelėjo rankomis ir susigėdusi nusišypsojo. — Je ne parle pas franqais. — Tai buvo vienintelė žinoma frazė — kad nesupranta prancūziškai. — Amerikietė, — pridūrė ji, ir vyras linktelėjo.

— Gal galiu kuo padėti? — paklausė jis dar kartą, jau angliškai. Jam labai parūpo, kas šioji moteris. — Ar ko nors ieškote? — Angliškai jis kalbėjo su akcentu, bet kitais atžvilgiais nepriekaištingai.

— Ne, — papurtė galvą Sara. — Aš tik norėjau pamatyti pilį. Ji labai graži. Prieš daug metų čia gyveno mano prosenelė.

— Ar ji buvo prancūzė? — susidomėjo jis. Tai buvo nepaprastai gerai atrodantis vyras, jau pradėjęs šeštą dešimtį. Jo veidas buvo raukšlėtas, bet gražus, ir atrodė protingas. Vyras įdėmiu žvilgsniu tyrinėjo Sarą.

— Ne. Ji buvo amerikietė ir ištekėjo už markizo. Markizo de Majaro. Jos vardas buvo Lili. — Sara tai pasakė lyg pateikdama savo įgaliojimus, o vyras nusišypsojo lyg leisdamas įeiti.

— Mano prosenelė taip pat čia gyveno, — šypsodamasis atsakė jis. — Taip pat mano senelė ir motina. Jos čia dirbo. Mano senelė greičiausiai dirbo jūsiškei.

— Prosenelei, tiesą sakant, — pataisė Sara, ir vyras linktelėjo. — Labai atsiprašau už tokį įsibrovimą. Aš tik norėjau pamatyti, kur ji gyveno.

— Nedaug žmonių čia užsuka, — vis dar tyrinėdamas Sarą pasakė vyras. Mūvėdama džinsus, avėdama sportinius batelius, per pečius persimetusi megztuką ir ilgus plaukus susirišusi kaspinu ji atrodė kaip jauna mergina. — Pilis buvo apleista daugiau kaip šešiasdešimt metų, — pasakė jis. — Nusipirkau ją praėjusiais metais, apgailėtinos būklės. Niekas pastatų nelietė nuo pat karo. Mes čia dirbame milžinišką darbą. Aš pats neseniai įsikrausčiau.