Даниэла Стил - Namas

Taip joms besėdint ir Sarai tebemąstant apie nepakartojamą Lili istoriją, Pjero senelė suraukė kaktą ir kažką pasakė. Vyras išklausęs linktelėjo ir pasisuko į Sarą.

— Mano senelė prisiminė dar šį tą apie Lili vaikus. Sako, kad dažnai matydavo ją rašant laiškus. Ji nežino, bet gali būti, kad tie laiškai buvo skirti jos vaikams. Berniukas, kuris nešiodavo paštą, sakė, kad jos laiškai iš Amerikos visada grįždavo. Laiškus jis atiduodavo pačiai madame la marquise į rankas, ji visada labai nusimindavo. Jis mano senelei papasakojo, kad šeimininkė juos perrišdavo kaspinais ir dėdavo į mažą dėžutę. Senelė sako tuos laiškus pamačiusi tik po markizės mirties. Ji rado tą dėžutę, kai padėjo tvarkyti jos daiktus, ir iš karto parodė markizui. Jis liepė laiškus išmesti, senelė taip ir padarė. Ji tiksliai nežino, bet mano, kad tai buvo jūsų prosenelės laiškai vaikams, visi grąžinti. Lili tikriausiai vylėsi su jais susisiekti, bet kažkas juos net neatplėštus išsiųsdavo atgal. Gal pirmasis vyras, vaikų tėvas. Jis tikriausiai ant jos labai pyko. Aš jo vietoje irgi pykčiau.

Visiems buvo sunku suvokti, kaip Lili iš aistros kitam žmogui galėjo palikti savo vyrą ir vaikus. Tačiau iš Pjero senelės pasakojimo buvo galima suprasti, kad moteris markizą labai mylėjo. Senolė sakė, kad daugiau niekada nematė taip stipriai vienas kitą mylinčių žmonių — iki pat mirties. Taip stipriai, kad dėl to būtų galima apleisti savo vaikus. Sara susimąstė, ar Lili kada nors to gailėjosi. Jei jau liejo ašaras žiūrėdama į nuotraukas ir saugojo grąžintus laiškus... Tačiau kad ir kaip sunku suprasti, meilė markizui tikriausiai buvo galingesnė ir nugalėjo. Ko gero, ją apėmusi aistra vertė nepaisyti sveiko proto. Lili dėl jo paliko visą savo gyvenimą, visus žmones, net vaikus. Ji iškeliavo į aną pasaulį taip jų ir nebepamačiusi. Sarai tai atrodė baisu. Turbūt ir Mimi, jos mylimai senelei.

Pjeras kurį laiką dar pakalbėjo su močiute, o paskui juodu išvažiavo. Sara dar kartą nuoširdžiai padėkojo. Diena buvo nepakartojama. Pakeliui atgal, kaip ir žadėjo, Pjeras užsuko į kapines. Majarų mauzoliejų rasti nebuvo sunku. Štai ir jie — Armanas, markizas de Majaras, ir Lili, markizė de Majar. Kai mirė, jam buvo keturiasdešimt ketveri, jai — trisdešimt devyneri. Markizas žuvo praėjus aštuoniasdešimčiai dienų po žmonos mirties — nepraėjo nė trys mėnesiai. Eidama iš kapinių Sara vis galvojo apie išgirstą pasakojimą ir jai buvo liūdna. Kažin kiek kartų Lili verkė dėl paliktų vaikų ir kodėl nebesusilaukė kūdikio su markizu. Gal vaikas būtų ją paguodęs, o gal, praradus du jau turėtus vaikus, jai būtų buvę pernelyg skaudu auginti dar vieną. Net tiek sužinojus, Lili visiems liks mįslė. Kas ją vedė, kas ji buvo, ką ji iš tikrųjų jautė ar ko nejautė, kuo rūpinosi ir ko ilgėjosi — paslaptys, nusineštos į kapą. Aišku kaip dieną, kad meilė markizui buvo galinga jėga. Sara žinojo, kad juodu susipažino diplomatų pobūvyje San Franciske prieš pat ekonomikos krizę. Kaip Lili nutarė su juo pabėgti, kada ir kodėl — niekas nežinojo ir niekada nesužinos. Gal ji buvo nelaiminga su Aleksandru, tačiau jis žmoną akivaizdžiai dievino. Bent jau vėliau jos širdis priklausė markizui, ir tik jam. Sara žinojo, kad turi ką papasakoti senelei ir motinai, nors Lili ir toliau liks mįslė. Iki pat dienų galo ji buvo aistringa ir be galo paslaptinga moteris. Grįžusi Sara ketino papasakoti Mimi apie jos mamos laiškus.

— Man atrodo, aš įsimylėjau jūsų prosenelę, — pakeliui į viešbutį šyptelėjęs pasakė Pjeras. — Ji tikriausiai buvo nepaprasta moteris, be galo aistringa, traukianti kaip magnetas ir, sakyčiau, net pavojinga. Vyrai ją taip mylėjo, kad dėl meilės pražuvo. Jie nebegalėjo gyventi, kai jos nebuvo šalia, — pasakė jis žvilgtelėjęs į Sarą. — Ar jūs irgi tokia pavojinga? — erzindamas paklausė.

— Ne, ne tokia, — Sara nusišypsojo savo geradariui. Dėl jo šita kelionė įgavo prasmę. Sara jautėsi taip, lyg pats likimas būtų juos suvedęs. Pažintis su Pjeru buvo neįkainojama dovana.

— O gal ir tokia, — pasakė jis sukdamas į keliuką viešbučio link. Sara padėkojo už gerumą ir kartu praleistą dieną.

— Niekada nebūčiau tiek sužinojusi, jei nebūčiau susipažinusi su jūsų senele. Labai ačiū jums, Pjerai. — Moteris jautė nuoširdų dėkingumą.

— Man taip pat buvo smagu. Tai bent istorija, — tyliai atsakė jis. — Senelė man to niekada nebuvo pasakojusi. Visa tai nutiko dar prieš man gimstant. — O tada, Sarai jau lipant iš automobilio, vyras staiga ištiesė ranką ir palietė jos riešą. — Rytoj grįžtu į Paryžių. Gal sutiktumėte su manimi pavakarieniauti? Čia yra tik maža užkandinė, bet ji visai nebloga. Labai džiaugčiausi jūsų draugija, Sara. Šiandien puikiai praleidau laiką.

— Aš taip pat. Ar jūs nuo manęs dar nepavargote? — Sarai atrodė, kad ji jau ir taip piktnaudžiauja Pjero svetingumu.

— Dar ne. Jeigu pavargsiu, parvešiu į viešbutį, — nusijuokė jis.

— Tada mielai.

— Nuostabu. Atvažiuosiu jūsų aštuntą.

Atsisveikinusi Sara užlipo laiptais į savo kambarį ir atsigulė ant lovos. Dabar reikėjo daug ką apmąstyti. Ji niekaip negalėjo išmesti iš galvos Lili. Jautėsi taip, lyg būtų jos apsėsta, ypač išklausiusi Pjero senelės pasakojimą. Vakare atvažiavęs jos paimti, Pjeras pasakė, kad irgi jaučiasi panašiai.

Jie nuvažiavo į nedidelę užkandinę, kur maistas buvo paprastas, bet skanus. Pjeras atsivežė butelį savo vyno. Visą vakarą jis linksmino Sarą pasakojimais apie savo keliones ir nuotykius, kuriuos patyrė jachta plaukiodamas po pasaulį. Šis vyras buvo įdomus pašnekovas, su kuriuo laikas neprailgsta. Kalbėdama su juo, juokdamasi Sara jautėsi kaip kitame pasaulyje. Abu gerai praleido vakarą. Pjeras buvo penkiolika metų vyresnis už ją, tačiau į gyvenimą žvelgė labai jaunatviškai — gal todėl, kad nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų. Sakė, pats dar tebėra vaikas.

— O tu, brangioji mano, kaip matau, esi per daug rimta, — gerdamas paskutinę dar vienos nepaprastos rūšies vyno taurę, ėmė bartis jis. — Tau reikia daugiau linksmintis ir į gyvenimą žiūrėti paprasčiau. Sunkiai dirbi, o dabar dar žudaisi tame name. Tai kada tu žaidi?

Sara kurį laiką pagalvojo, o paskui patraukė pečiais:

— Nežaidžiu. Dabar mano žaidimas yra namas. Bet tu teisus. Aš tikriausiai per mažai linksminuosi. — Sara neklydo manydama, kad Pjero tuo niekas negalėtų apkaltinti.

— Gyvenimas trumpas. Tuoj pat pradėk linksmintis.

— Todėl ir esu čia, Prancūzijoje. Grįžusi kraustysiuos į Lili namą, — džiugiai tarė ji.

— Sara, tai ne Lili namas, o tavo. Saros namas. Ji jau nugyveno savo gyvenimą, darė tai, ką norėjo daryti, nesvarbu, ką įskaudino ar paliko. Toji moteris žinojo, ko nori, ir tai gaudavo. Iš visos šios istorijos galima taip spręsti. Neabejoju, kad ji buvo be galo graži, bet greičiausiai ir labai savanaudiška. Panašu, kad vyrai beprotiškai įsimyli savanaudės moteris, o ne tas, kurios yra malonios, geros ir gražiai su jais elgiasi. Nebūk per gera, Sara... Kitaip liksi įskaudinta.

Sara pagalvojo, ar Pjeras kada buvo įskaudintas, o gal pats skaudino kitus. Bet, matyt, dėl Lili jis neklysta. Juk ji paliko savo vaikus ir vyrą. Sarai iki šiol buvo sunku tai suprasti. O Mimi tikriausiai visai negalėjo to suvokti. Juk Lili buvo jos motina.

— Kas laukia tavęs namuose? — paklausė Pjeras, ir Sara susimąstė.

— Mano senelė, mama, draugai. — Tai sakydama ji pagalvojo apie Džefą. — Apgailėtina? — Buvo šiek tiek gėda pasakyti tai garsiai, bet Pjeras tą popietę tikriausiai ir pats suprato, kad Saros gyvenime vyro nėra, bet ji dėl to per daug nesirūpina. Turint galvoje jos išvaizdą ir amžių, jam tai atrodė neatleistina.