Даниэла Стил - Namas

Taigi Džefas kartu nuvažiavo į Saros butą, padėjo nešioti glėbius drabužių ir daugybę dėžių, jie net keturis kartus vežė daiktus abiem automobiliais. Paskui jis padėjo visus daiktus sunešti viršun į miegamąjį. Darbas jį ramino. Sara matė, kad jis išsiblaškęs. Vyras vis dar atrodė kiek pritrenktas.

— Kaip manai, ar ji šį kartą sugrįš? — paklausė Sara, kai abu susėdo užkąsti. Ji buvo alkana kaip vilkas, bet pastebėjo, kad Džefas valgo nedaug.

— Na jau ne, — žaisdamas su sumuštiniu rankose abejingai atsakė jis. Sara savąjį sukimšo per dvi minutes. — Abu nutarėme, kad reikia viską baigti. Jau seniai reikėjo. Buvome per daug užsispyrę ir bailūs, kad vienas kitą paleistume. Džiaugiuosi, kad šį kartą pavyko. Šią savaitę imsiuosi namo pardavimo. — Sara žinojo, kaip Džefas tą namą mylėjo ir kiek daug ten dirbo, ir gailėjo jo. Tačiau už pastatą Džefas gaus nemažą pelną, šiokia tokia paguoda. Jis sakė, kad Mari Luiza nori gauti viską iki paskutinio cento. Už įmonės dalį Džefas jai sumokės nemažą sumelę.

— Kur tu gyvensi? — paklausė Sara.

— Nusipirksiu butą kur nors Pasifik Heitse, arčiau biuro. Taip bus protingiau. — Biuro Potrero Hile nepavyko įkurti, nes ten klientams būdavo per toli važiuoti. — Gal man reikėtų perimti taviškį.

— Liaukis. Tau jis nepatiktų. Baisus. — Nors apstatytas jo baldais atrodytų šiek tiek geriau.

— Rytoj eisiu pasižiūrėti keleto butų. Gal nori prisidėti? — Atrodė, kad Džefas jaučiasi be galo vienišas ir neranda sau vietos. Tai normalu. Mari Luiza retai su juo būdavo, bet dabar, žinant, kad ji nebegrįš, viskas buvo kitaip. Kad ir kaip sunku buvo kartu, dabar liko tuštuma ir jis dar neišmanė, kaip ją užpildyti. Mari Luiza dabar buvo kaip trūkstama galūnė — skaudėjo, bet buvo galima gyventi ir be jos.

— Mielai eičiau kartu. Ar neketini pirkti kito namo?

— Dar ne dabar. Pirma noriu leisti nusėsti senoms dulkėms, parduoti senąjį ir pažiūrėti, ką pavyks gauti. Sumokėjus jai už įmonės dalį, tikriausiai liks dar pakankamai pinigų nusipirkti neblogą naują butą. Bet aš neskubu.

— Protingas sprendimas, — pritarė Sara. Džefas su Mari Luiza elgėsi protingai, buvo praktiškas ir dosnus — kaip jam ir būdinga.

Vėliau Džefas padėjo Sarai perkraustyti daugiau daiktų. Užtruko gana ilgai, taigi vakarienei abu užsisakė kinų maisto į namus, o paskui jis išėjo. Vyras grįžo kitą rytą, jie ruošėsi eiti apžiūrėti butų.

— Kaip praėjo pirmoji naktis? — paklausė Džefas. Šįryt jis šypsojosi ir atrodė kur kas geriau negu vakar, nors ir tada džiaugėsi ją matydamas. Kol Sara buvo Paryžiuje, jis jos labai pasiilgo. Per keletą mėnesių jie tapo tikrai artimais draugais.

— Pasakiškai. Dievinu savo naują lovą, o vonia nenupasakojama. Joje galėtų mirkti dešimt žmonių. — Sara visą naktį jautėsi esanti namie. Toks jausmas lydėjo nuo tada, kai tą namą pamatė pirmą kartą, o dabar jis tapo tikrove. Svajonė pagaliau išsipildė.

Tą popietę jie rado butą Džefui — mažą ir patogų. Ne kažin kas, bet butukas bent jau buvo švarus, geros būklės ir tik už kvartalo nuo biuro. Šalia net buvo nedidelis sodelis. Be to, butas buvo už keturių kvartalų nuo namo Skoto gatvėje. Taigi vieta puikiai tiko. Buvo ir židinys, kuris labai patiko Džefui. Išėjus jis Sarai prisipažino, kad po šitiek metų name bus keista kraustytis į butą.

Paskui parvežė Sarą namo ir grįžo krautis daiktų. Vakare paskambino.

— Kaip laikaisi, Džefai? — paklausė Sara.

— Gerai. Liūdnoka krauti daiktus. Ką galėsiu, parduosiu su namu, bet man atrodo, kad vis tiek turėsiu daug ką padėti į sandėliuką. — Naujasis išsinuomotas butas buvo mažas, bet kol kas jis tokio ir norėjo. Džefas sakė, kad kada nors nusipirks kitą namą, bet ne dabar. Per greitai. Sara taip pat jautėsi keistai. Jie penkis mėnesius flirtavo, keletą kartų aistringai pasibučiavo ir ji nebežinojo, kokie yra dabartiniai jųdviejų santykiai. Nežinojo ir jis. Po tų penkių mėnesių jie jau buvo geri draugai, ir staiga Džefas tapo laisvas. Dabar abu lėtai ir be galo atsargiai artėjo vienas prie kito. Sara nenorėjo gadinti draugystės dėl romano, kuris galbūt ilgai netruks, ar apsunkinti tokio nuoširdaus bendravimo.

Po to vakaro jie nebesikalbėjo iki antradienio. Tą dieną Sara jau buvo grįžusi į darbą biure. Džefas paskambinęs pasakė, kad netoliese turės susitikti su klientu, ir pakvietė kartu papietauti. Pirmą valandą Džefas jau laukė „Big Four“ restorane. Jis vilkėjo trumpą sportinį švarką ir laisvas kelnes, atrodė labai patraukliai. Sara, kaip visada, švarko atlape segėjo jo dovanotą segę.

— Norėjau tavęs kai ko paklausti, — įpusėjus pietums atsargiai pradėjo jis. Šis klausimas buvo susitikimo esmė, bet Sara nieko neįtarė. — Ką manytum apie pasimatymus? — Ji nesuprato klausimo.

— Apskritai, konkrečiai ar kaip apie visuomeninį reiškinį? Dabar net nežinau, ar pamenu, kaip tai daroma. — Sara nebuvo pasimatyme jau keturis mėnesius, nuo tada, kai išsiskyrė su Filu, ar visus ketverius metus. — Kiek primiršau.

— Ir aš. Turėjau galvoje konkrečiai mus.

— Kaip mus? Dabar?

— Na, gerai. Jeigu norėtum, galėtum šį susitikimą laikyti pasimatymu. Pavadintume jį pirmuoju. Bet aš daugiau galvojau apie vakarienes, kiną, bučinius... — Na, apie tai, ką žmonės daro per pasimatymus. — Sara nusišypsojo. Džefas atrodė nervingas. Sara paėmė jo ranką.

— Man patinka ta dalis, kai bučiuojamasi. Bet vakarienės ir kinas irgi būtų visai nieko.

— Tai gerai, — lengviau atsikvėpdamas atsakė jis. — Tuomet šį susitikimą laikysime pirmuoju pasimatymu ar tik bandymu?

— Nė nežinau. O ką tu manai?

— Sakyčiau, bandymas. Reikėtų pradėti nuo vakarienės. Gal rytoj?

— Puiku, — šypsodamasi atsakė ji. — O ar esi užsiėmęs šį vakarą?

— Nenorėjau pasirodyti įžūlus ar pernelyg degantis noru.

— Tau gerai sekasi.

— Džiaugiuosi. Atvirai sakant, nedariau to jau keturiolika metų. Kai pagalvoji, jau pats laikas būtų. — Džefas plačiai nusišypsojo priešais sėdinčiai Sarai, o išeidami iš restorano jie susikibo rankomis. Jis palydėjo ją iki darbo, o aštuntą vakare pasitiko prie namų. Juodu nuėjo į nedidelį itališką restoranėlį Filmoro gatvėje, kuris buvo vos už kelių minučių kelio. Šitas rajonas ir Džefui taps savas, kai tik jis persikraustys.

Po vakarienės vyras vėl palydėjo Sarą namo, o sustojęs prie įėjimo pabučiavo.

— Tai bus pirmasis oficialus mūsų pasimatymas. Sutinki?

— Visiškai, — sušnibždėjo Sara, ir Džefas dar kartą ją pabučiavo. Paskui ji atsirakino duris, jis pabučiavo ją paskutinį kartą ir įsėdęs į automobilį šypsodamas nuvažiavo namo. Dabar galvojo, kad Mari Luiza grįždama į Paryžių padarė jam didžiausią paslaugą pasaulyje.

Lėtai lipdama laiptais į savo miegamąjį, Sara vėl prisiminė Pjero žodžius. „Susirask sau gerą vyrą. Tu to nusipelnei.“ Be jokios abejonės, širdyje ji žinojo, kad tokį jau rado.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Pirmąją vakarienę Skoto gatvėje Sara surengė kitą savaitgalį. Ji pakvietė Mimi su Džordžu, motiną, Džefą ir padengė stalą savo naujojoje virtuvėje. Sara ketino jį pristatyti kaip architektą, kuris padėjo darbuotis name, bet kol kas neužsiminti, kad juos sieja artimesni santykiai. Viskas dar atrodė labai nauja, ir moteris nebuvo pasiruošusi tuo dalytis. Tačiau tai buvo gera proga visiems šeimos nariams su juo susipažinti. Išvakarėse Džefas telefonu prisipažino, kad jaudinasi. Sara tegalėjo nuraminti sakydama, kad motina turėtų gerai elgtis, senelė apskritai yra nuostabi, o su Džordžu lengva bendrauti. Džefą tai tik šiek tiek nuramino. Pirmasis susitikimas jam buvo labai svarbus ir jis nenorėjo visko sugadinti.