Даниэла Стил - Namas

Tą savaitę Sara su Džefu buvo susitikę tris kartus. Vieną vakarą jis užsuko nešinas kario troškiniu (aštriu sau, švelniu jai), kai Sara jau buvo pradėjusi dažyti savo kambarį. Kai Džefas pasirodė, jos plaukai buvo aptaškyti rausvais dažais. Jis juokdamasis parodė, kaip reikėtų dirbti, o galiausiai liko padėti. Valgį juodu prisiminė tik vidurnaktį, bet rytą, kai Sara pabudusi nuskubėjo patikrinti spalvos, kambarys atrodė labai gražiai. Matinė rausva spalva, kaip ji ir norėjo, dailūs lygūs potėpiai.

Džefas užėjo ir kitą dieną, tuomet Sara paruošė vakarienę. Abudu užsiplepėjo apie užsienio šalių filmus, namų puošimą, politiką ir kitką, todėl nieko daugiau nenuveikė, užtat smagiai praleido laiką. O penktadienį jis nusivedė naująją draugę pavakarieniauti ir į kiną — kaip pats pasakė, kad „išlaikytų pasimatymų režimą“. Jie skaniai pavalgė prancūzų restorane Klemento gatvėje, o paskui nuėjo į kiną pažiūrėti gero trilerio. Abiem patiko. Filmas buvo ne iš geriausių, tačiau jiems buvo gera leisti laiką kartu, o grįžę namo jie dar ilgai bučiavosi. Nors ir dažnai matydavosi, jųdviejų santykių raida buvo lėta.

Džefas su Sara buvo ir šeštadienį, jie vėl dažė kambarius. Vėliau jis padėjo Sarai padengti stalą pirmajai vakarienei su šeima. Ji paruošė ėriuko koją su bulvių koše ir salotomis. Džefas atnešė sūrio pyragą ir prancūziškų raguolių. O vidury pastačius didelę vazą su gėlėmis stalas atrodė labai dailiai. Viskas buvo kaip reikiant, o virtuvė atrodė nuostabi. Sara jau negalėjo sulaukti, kada gi pasirodys Mimi su motina. Ji tiesiog degė noru papasakoti, ką Prancūzijoje sužinojo apie Lili ir apie pažintį su Pjero senele. Likimas juos suvedė ne veltui.

Mimi su Džordžu atvyko pirmieji. Ji atrodė laiminga ir miela kaip visada. Senelė pasakė Džefui, kad labai džiaugiasi pagaliau su juo susipažinusi ir kaip puikiai jis padėjęs jos anūkei tvarkyti šitą namą. Visi nuėjo tiesiai į virtuvę, nes visur kitur, išskyrus Saros lovą, nebuvo net ant ko sėdėti. Vos išvydusi vietoj senųjų sandėliukų įrengtą virtuvę, Mimi iš džiaugsmo suplojo rankomis:

— Dievuliau! Kaip čia gražu! Kaip gyva nesu mačiusi tokios didelės virtuvės!

Pro langą buvo matyti gražus sodo vaizdas. Baldai, pagaminti iš švytinčio balto granito, su balinto medžio durelėmis, buvo labai sumaniai išdėstyti, o didžiulis apskritas stalas, rodėsi, stovi pačiame sode. Mimi be galo patiko viskas, ką pamatė.

— Prisimenu senąją virtuvę, kai dar buvau vaikas. Ta vieta buvo tamsi ir niūri, bet ten dirbantys žmonės man visada buvo labai geri. Aš vis pabėgdavau nuo savo auklės ir slėpdavausi virtuvėje, o jie man duodavo sausainių.

Senutė nusijuokė tai prisiminusi. Atrodė, kad ji nė trupučio nenusiminė čia grįžusi. Atvirkščiai, šitame name ji atrodė labai laiminga. Ji išsivedė Džefą aprodyti viso namo ir, įsikibusi jam į parankę, pasakojo prisiminimus ir istorijas. Jiems vis dar tebevaikštant po viršutinius aukštus, į duris paskambino motina ir Sara įleido ją vidun. Odrė vos gaudydama kvapą atsiprašė už vėlavimą.

— Nevėluoji, mama. Mimi ką tik atėjo. Dabar išsivedė mano architektą į ekskursiją. Džordžas palaiko man draugiją virtuvėje.

Sara paėmė motinos paltą ir pakabino erdvioje drabužinėje, kuri buvo beveik tokio pat dydžio kaip miegamasis sename bute. De Bomonų šeima naudojo ją svečių paltams ir kailiniams kabinti, kai kėlė puotas. Sara kartą Džefui pasakė, kad drabužinė būtų galėjusi tapti jos darbo kabinetu, bet tam tinkamų kambarių ir taip buvo apstu — šiuo metu jos darbo kambariu buvo virtęs senasis šeimininkų kabinetas.

— Tu pasikvietei vakarienės savo architektą? — kiek nustebusi paklausė Odrė, o Sara pagyrė jos plaukus. Pastaruoju metu motina šukuodavo juos kitaip nei visada, įvairiai sukeldavo į viršų, ir atrodė labai dailiai. Be to, šį kartą ji buvo įsisegusi ir naujus perlų auskarus — jie taip pat neliko dukters nepastebėti.

— Pamaniau, kad norėtum su juo susipažinti, — apie Džefą pasakė Sara, o paskui prašneko tylesniu balsu, lyg sąmokslininkė. — Man atrodė, būtinai turiu jį pakviesti. Jis tiek daug dėl manęs padarė, galybę daiktų gavo pirkti pigiau ir gražiai pasidarbavo name. — Motina pritardama linktelėjo ir kiek sutrikusi nusekė iš paskos į virtuvę. Odrė nusišypsojo pamačiusi Džordžą, kuris sėdėjo prie stalo ir gurkšnodamas baltąjį vyną gėrėjosi sodo vaizdu.

— Labas, Džordžai, — maloniai pasisveikino ji. — Kaip laikaisi?

— Nuostabiai. Ką tik grįžome iš Palm Springso. Tavo motina pamažu tampa visai nebloga golfo žaidėja, — didžiuodamasis tarė jis.

— Aš ir pati truputį pasimokiau, — pasakė Odrė.

Sara padavė motinai taurę vyno ir nustebusi pažvelgė į ją.

— Kada pradėjai?

— Prieš keletą savaičių, — šypsodamasi atsakė Odrė. Sara pamanė, kad motina dar niekada taip gerai neatrodė. Kaip tik tuo metu grįžo Mimi su Džefu.

Odrė su Mimi apsikabino, o senoji vis nenutildama kalbėjo, kaip nepriekaištingai atrodo namas. Žinoma, daug ką dar reikėjo perdažyti, bet elektros sistema jau buvo sutvarkyta, sietynai atnaujinti ir šviesa namui suteikė nemažai žavesio. Raižiniai blizgėjo, o vonios buvo švarios ir gerai veikė. Net be baldų ši vieta pradėjo panėšėti į namus. Mimi be galo patiko Saros sumanymas, kaip atnaujinti miegamąjį. Džefas atkreipė jos dėmesį į kiekvieną naują smulkmeną, o Mimi pasakojo vaikystės istorijas ir parodė mažus paslapčių kambarėlius ir slaptus kampelius vaikų kambariuose. Per tą neilgą pasivaikščiojimą juodu jau spėjo susidraugauti.

Sara ant stalo uždegė žvakes ir visi susėdo vakarieniauti. Mimi pagyrė anūkės paruoštą ėriuko koją. Jie su Džordžu nesustodami pasakojo, ką veikė Palm Springse. Džefas susidomėjęs klausėsi. Jis sėdėjo tarp Saros ir Mimi ir, atrodo, džiaugėsi galėdamas jų klausytis. Odrė klausinėjo jo apie darbą ir vyras papasakojo apie savo potraukį seniems namams. Visiems jis pasirodė labai patrauklus, bet Odrė prisiminė Saros žodžius, kad jis gyvena su kita moterimi, vadinasi, jų santykiai grynai profesiniai. Vis dėlto jos duktė su architektu atrodė kaip labai artimi draugai.

— O ką tu veikei, mama? — paklausė Sara. Tuo metu ji kraustė indus nuo stalo ir krovė juos į indaplovę. Džefas padėjo patiekti desertą. Mimi atkreipė dėmesį, kad jis virtuvėje lengvai randa reikalingus daiktus, ir Sara priminė, kad tai jis virtuvę ir suprojektavo.

— Ak, koks architektas, — pajuokavo Mimi. — Jis net plauna indus.

— Aš labai smagiai praleidau laiką Niujorke, — į Saros klausimą atsakė Odrė. — Žiūrėjome nuostabius spektaklius, be to, oras pasitaikė puikus. Tobulos atostogos. O kaip tau sekėsi Prancūzijoje? — susidomėjusi paklausė.

Valgant desertą, Sara papasakojo, ką lankydamasi Majarų pilyje Dordonėje sužinojo iš Pjero Peti, o paskui iš jos senelės. Ji jautėsi kiek nesmagiai, kitų žmonių akivaizdoje taip atvirai pasakodama apie Lili senelei, nežinojo, ar jai nebus nejauku. Sara pasakė, kad Lili liejo ašaras žiūrėdama į vaikų nuotraukas, kad išsaugojo grąžintus laiškus. Besiklausant Mimi skruostais lėtai ritosi ašaros — daugiau iš palengvėjimo, o ne iš sielvarto.

— Niekaip negalėdavau suprasti, kodėl ji nė nemėgino su mumis susisiekti. Dabar, kai žinau, kad mėgino, jaučiuosi geriau. Mano tėvas visus laiškus tikriausiai išsiųsdavo atgal.

Senolė kurį laiką sėdėjo tylėdama, bandydama suvokti, ką pasakė Sara. Ji įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio, kelis kartus linktelėjo, uždavė keletą klausimų ir ne kartą apsiašarojo. Bet vėliau prisipažino Sarai, kad didelė paguoda yra žinoti, kas nutiko motinai, žinoti, kad ji mylėjo ir buvo taip pat karštai mylima ir kad paskutiniai jos gyvenimo metai buvo laimingi. Mimi, kaip jai ir buvo būdinga, laikėsi kilniai. Ji užaugo be motinos, nes Lili pabėgo su markizu. Keista žinoti, kad motina buvo gyva, kol Mimi sulaukė dvidešimt vienų metų, nors buvo nemačiusi jos nuo šešerių. Tie laikai jai buvo skausmingi. Senelė užsiminė, kad galbūt vieną dieną su Džordžu taip pat aplankys Majarų pilį. Ji vis dar norėjo išsiruošti į tą kelionę, pamatyti motinos kapą ir išreikšti jai paskutinę pagarbą.