Даниэла Стил - Namas

Oro uoste Sara sėdo į taksi ir parvažiavo į senąjį butą. Įėjus pro duris jis pasirodė baisesnis nei bet kada. Sara jau jautėsi ten nebegyvenanti ir negalėjo sulaukti, kada pagaliau ištrūks. Bute stovėjo dėžės su daiktais, sukrautais dar prieš išskrendant, o visa kita tiesiog gulėjo krūvose kur pakliuvo. Antradienį turi ateiti labdaros darbuotojai, jie išsineš viską, ko Sara nepasiims. O daug išsinešti ji neketino. Moteris beveik gėdijosi visa tai atiduoti labdarai. Per šešis mėnesius, nuo tada, kai nusipirko namą, ji tarsi suaugo.

Tą vakarą Sara paskambino motinai pranešti, kad grįžo. Odrė kažkur skubėjo, prisipažino, kad jau lekia pro duris. Ji važiavo į Karmelą11, praleis ten savaitgalį. Atrodo, pastaruoju metu ji daug keliavo ir linksminosi. Motina pasakė, kad Mimi turėtų grįžti trečiadienį. Sara ketino kitą savaitgalį visus sukviesti vakarienės naujajame name. Be to, po viešnagės Dordonėje ji turėjo tiek daug papasakoti Mimi.

Sara nustebo tą vakarą nesulaukusi Džefo skambučio. Jis žinojo, kada ji grįžta, bet greičiausiai buvo užsiėmęs. Moteris užmigo anksti — vis dar gyvendama Paryžiaus laiku — ir penktą valandą ryto pabudo trykšdama energija. Atsikėlusi nusiprausė po dušu, apsirengė, išgėrė puodelį kavos ir šeštą valandą iškeliavo į namą. Buvo gražus saulėtas rytas.

Atsirakinusi duris ir įėjusi vidun Sara pasijuto tarsi jau seniai čia gyvenanti. Su malonumu viską apėjo ir apžiūrėjo. Visi šviestuvai veikia, santechnika sutvarkyta. Raižiniai tiesiog švytėjo. O naujoji virtuvė buvo nuostabi — dar gražesnė, nei Sara tikėjosi. Šaldytuvas pasirodė dar geresnis nei anksčiau išrinktas. Kitą savaitę Sara ketino pradėti dažyti mažesnius kambarius, o profesionalūs dažytojai po dviejų savaičių pradės dirbti didžiuosius. Birželį namas bus beveik baigtas. Smulkius darbus Sara buvo nusprendusi daryti pati, neskubėdama, ruošėsi ieškoti baldų antikvariatuose ir aukcionuose. Taip ji užtruks ilgiau, bet sutaupys pinigų. Džefo dėka daug kas jau ir taip kainavo kur kas mažiau. Liftas gali palaukti, nes jo nelabai ir reikia. Džefas net pakvietė sodininką, kuris dirbo jo ir Mari Luizos sode Potrero Hile. Piktžolės buvo nušienautos, o aplink namą net buvo pasodintos tvarkingos gėlių lysvės ir gyvatvorės.

— Oho! — sėsdamasi prie savo naujo stalo virtuvėje šūktelėjo Sara. — Dukart oho! — Ji švytėjo iš laimės. Viskas buvo tiesiog puiku.

Po dviejų valandų sučirškė durų skambutis. Sara žvilgtelėjo pro šoninį langelį ir pamatė, kad ten stovi Džefas su dviem puodeliais kavos iš „Starbucks“.

— Ką čia veiki tokį ankstyvą rytą? — šypsodamasis paklausė. Jis atrodė laimingas ir atsipalaidavęs, padavė Sarai puodelį dvigubo kapucino su neriebia puta — tokio, kokį ji labiausiai mėgo.

— Aš vis dar esu kitoje laiko juostoje. — Tačiau iš išraiškos veide Džefui buvo aišku, kad ji labai patenkinta.

— Ar smagiai praleidai laiką?

— Nuostabiai... Ir virtuvė atrodo nepakartojamai, — tarė Sara, o Džefas nusekė jai iš paskos apsižvalgyti. Prieš dieną čia lankėsi valytojų brigada, kad atėjus Sarai viskas atrodytų be priekaištų. Kaip pats pajuokavo, buvo suteiktos visos paslaugos.

Juodu gurkšnojo kavą ir jaukiai šnekučiavosi, bet staiga Džefas juokais paklausė, ar Sara Paryžiuje nesutiko Mari Luizos. Toks klausimas ją sutrikdė.

— Ne. Ar ji vėl išvyko? Argi ne per ankstyvos vasaros atostogos?

— Ji neatostogauja. Ji mane paliko. — Tai sakydamas, jis pažvelgė Sarai į akis.

— Ji tave paliko? — priblokšta perklausė ji. — Nori pasakyti, tikrai paliko, ar tik išskrido kelias savaites pasibastyti po Paryžių?

— Išsikraustė. Išsipirksiu jos įmonės dalį. Be to, parduodame namą. Neįstengsiu ir to iš jos išpirkti. Pinigus už savo namo pusę galiu panaudoti išpirkdamas įmonę. Aš parduodu jos namo dalį už ją. — Tai sakydamas Džefas atrodė ramus. Sara tegalėjo įsivaizduoti, kaip jis iš tiesų jaučiasi. Keturiolika metų šuniui ant uodegos — nelengvas kąsnis. Bet jis puikiai tvardėsi. Tam tikra prasme nuo tokios atomazgos jam palengvėjo.

— Užjaučiu, — švelniai tarė Sara. — Kaip tai nutiko?

— Jau seniai buvo metas. Ji vaikščiojo paniurusi nuo tos dienos, kai grįžo. Nemanau, kad su manimi buvo laiminga. Tikriausiai ne, — kreivai šyptelėjo jis, — kitaip būtų pasilikusi.

Nors Džefas tvardėsi ir žinojo, kad taip geriau, jam vis tiek buvo skaudu. Su Mari Luiza jie kivirčijosi nuo Kalėdų. Jis jau buvo pavargęs nuo visko ir jautė tam tikrą palengvėjimą, kad tai baigėsi.

— Tikriausiai ji išvyko ne dėl tavęs, — guodė Sara. — Tokia jau ji buvo, nenorėjo čia gyventi.

— Prieš keletą metų aš jai net pasiūliau kraustytis kartu į Europą. Bet jai ir taip buvo negerai. Ji nelaimingas žmogus. Per daug pikta. — Mari Luiza pikta išliko iki paskutinės minutės, o išeidama trenkė durimis. Džefas nenorėjo, kad pabaiga būtų tokia. Tačiau ji nemokėjo kitaip. Skirtingi žmonės iš namų išeina nevienodai — vieni ramiai, kiti pykdami. — O kaip tu? Ar Paryžiuje sutikai svajonių vyrą? — Džefas atrodė kiek sunerimęs.

— Susiradau draugą. — Ir Sara papasakojo jam apie kelionę į Majarų pilį, pažintį su Pjeru Peti ir jo senele, išklojo viską, ką matė ir girdėjo. Ausyse tebeskambėjo Pjero žodžiai: „Grįžk ir susirask sau gerą vyrą.“ Tačiau Džefui ji apie tai neužsiminė. Jis turėjo užtektinai rūpesčių ir tikriausiai vis dar jautėsi įskaudintas Mari Luizos. Sara panašiai jautėsi išsiskyrusi su Filu. Ji žinojo, kad taip geriau, bet vis tiek buvo skaudu.

— Aš gerai praleidau laiką, — tyliai pasakė ji baigdama gerti kavą. Nenorėjo to pabrėžti. Kol jos nebuvo, Džefui atėjo nelengvi laikai.

— Numaniau, kad tu neliūdi. Neparašei nė vieno elektroninio laiško, — liūdnai šyptelėjo jis. Buvo dėl to kiek sunerimęs.

— Mėgavausi kiekviena akimirka ir maniau, kad tu labai užsiėmęs.

Sara dar kartą išreiškė užuojautą dėl išsiskyrimo su Mari Luiza, o paskui jie apėjo namą ir Džefas parodė visas naujoves. Kaip ir buvo žadėta, per dvi savaites daug kas sustojo į savo vietas.

— Šiąnakt miegosiu čia, — išdidžiai pasakė Sara.

Džefas nusišypsojo matydamas, kokia ji laiminga. Moteris atrodė geriau nei bet kada ir jis džiaugėsi, kad ji grįžo namo. Džefas pasiilgo Saros, ypač pastarosiomis dienomis. Mari Luiza išvažiavo prieš savaitę, bet jis nenorėjo apie tai rašyti Sarai. Be to, ir pačiam reikėjo laiko susitaikyti. Vis dar atrodė keista grįžti į tuščius namus. Prancūzė išsivežė viską, ką norėjo, o visa kita liepė pasilikti arba parduoti. Toji moteris niekam nejautė prisirišimo, net jam. Tai ir buvo skaudžiausia. Keturiolika metų, šiaip ar taip, ilgas laikas. Taigi prisitaikyti teks prie daug ko. Pirmąsias kelias naktis Džefas beveik juokėsi iš savęs, nes suprato, kad pasiilgo barnių. Keturiolika metų tai buvo jų santykių esmė.

— Ką šiandien žadi veikti? — paklausė jis.

— Krautis daiktus. Kai ką atvešiu čia. Noriu pradėti gabenti drabužius. — Ne tiek jau daug Sara jų turėjo. Ir tų nemažai atsikratė. Dabar ji be gailesčio metė lauk viską, ko nebenorėjo ar nebereikėjo.

— Gal reikia pagalbos? — viltingai paklausė Džefas.

— Elgiesi mandagiai ar iš tikrųjų nori padėti? — Sara žinojo, kad jis turi darbų.

— Iš tikrųjų. — Ką gi, jis nebuvo toks užsiėmęs, kaip Sara manė, ir norėjo padėti.

— Tada pagalbos reikia. Galime kai ką atvežti, kad galėčiau šiąnakt nakvoti. Daugiau neketinu nakvoti savo bute. — Viskas baigta. Ir praėjusią naktį Sara nenorėjo būti ten. Į namą Skoto gatvėje jau buvo atvežta lova — nuostabi, beveik mergaitiška, su rausva galvūgalio lenta. Beveik verta Lili.