Даниэла Стил - Namas

— Ne, miela. Net pernelyg miela. Man rodos, su savo vyrais turėtum būti kietesnė.

— Aš neturiu vyrų, — nusijuokė Sara.

— Turėsi. Kada nors sutiksi tinkamą.

— Ketverius metus turėjau netinkamą, — tyliai tarė moteris. Juodu su Pjeru jau tapo draugais. Sara pamėgo šitą vyrą, nors ir jautė, kad jis šiek tiek plevėsa ir palaidūnas. Tačiau jai Pjeras buvo geras, net tėviškas.

— Per ilgai. Ko tu nori? — Pjeras buvo pasirengęs priglausti ją po sparneliu. Jo akimis, Sara buvo nekalta. O jis pats atrodė kaip Kalėdų Senelis, klausiantis vaiko noro.

— Aš jau nebežinau, ko noriu. Draugijos, draugystės, juoko, meilės, kad kas nors pastebėtų, ką aš darau, kad kam rūpėtų tie patys dalykai. Kad manęs neskaudintų ir nenuviltų... kad su manimi gerai elgtųsi. Labiau už aistrą noriu gerumo. Noriu mylėti ir būti mylima.

— Daug prašai, — rimtai tarė jis. — Nežinau, ar gali tiek rasti.

— Jei ir randu, jie būna vedę, — abejingai atsakė Sara.

— O kas čia bloga? Aš tik su ištekėjusiomis ir bendrauju, — nusistebėjo Pjeras, ir abu nusikvatojo. Sara neabejojo, kad taip ir yra. Matyt, šitas vyras kartais būna blogas berniukas. Juk jis buvo per daug gražus, kad toks nebūtų, ir pakankamai turtingas, kad galėtų daryti ką nori ir dėl to nenukentėti. Pjeras buvo baisiai išlepęs. — Aš žmogus, klausantis sąžinės balso, — lyg niekur nieko staiga pasakė jis. — Jei toks nebūčiau, išversčiau tave iš kojų ir aistringai pamylėčiau. — Taip jis tik juokaudamas erzino ją, Sara tai žinojo. — Bet jei taip pasielgčiau, įskaudinčiau tave. Grįžusi liūdėtum, o aš to nenoriu. Tau visa kelionė būtų sugadinta. Noriu, kad grįžtum laiminga, — švelniai žvelgdamas į ją pasakė Pjeras. Jis elgėsi kaip globėjas, tai retai pasitaikydavo.

— Aš irgi. Ačiū, kad esi man toks geras. — Akyse kaupėsi ašaros. Sara galvojo apie Filą ir kaip niekšiškai jis elgėsi. Pjeras buvo geras žmogus. Tikriausiai todėl moterys jį ir mylėjo, nesvarbu, ištekėjusios ar ne.

— Susirask gerą vyrą, Sara. Tu to nusipelnei, — tyliai pasakė jis. — Gal tau taip ir neatrodo, bet tai tiesa. Nebešvaistyk laiko su netinkamais. Kitą kartą rasi reikiamą, — tarė kaip tikras draugas. — Jaučiu.

— Tikiuosi, esi teisus. — Tiesiog keista: Stenlis vis kartojo jai nešvaistyti gyvenimo per sunkiai dirbant, o dabar Pjeras jai liepia susirasti gerą vyrą. Jie tarsi mokytojai atsirado jos gyvenimo kelyje, kad išmokytų to, ką Sarai reikėjo žinoti.

— Ar norėtum rytoj su manimi važiuoti atgal į Paryžių? — veždamas ją į viešbutį paklausė Pjeras.

— Ketinau grįžti traukiniu, — dvejodama atsakė Sara.

— Nebūk kvaila, negi su tais bjauriais smirdančiais žmogėnais? Nejuokauk. Kelias ilgas, bet gražus. Man patiktų tavo draugija, — paprastai pasakė jis. Atrodė, kad iš tikrųjų taip ir mano.

— Tada norėčiau. Bet tu man ir taip jau buvai per geras.

— Gerai, rytoj bent valandą pabūsiu nesukalbamas. Ar tada pasijusi geriau? — vėl paerzino jis.

Pjeras pasakė atvažiuosiąs jos paimti devintą valandą, kad penktą popiet jau būtų Paryžiuje. Apgailestaudamas pasakė, kad tą vakarą jau yra sutaręs susitikti su draugais, bet mielai pakviestų ją vakarieniauti kitą vakarą. Sara nudžiugusi sutiko.

Kartu važiuoti buvo nepaprastai smagu. Papietauti Pjeras užsuko į žavų restoraną, ten visi jį pažinojo, nes, matyt, vyras dažnai čia sustodavo pakeliui į Dordonę. Sarai buvo be galo smagu ir gera, kaip ir praėjusią dieną. Valandos bėgo kaip minutės, ir juodu pasiekė Paryžių Sarai nespėjus nė apsidairyti. Pjeras pažadėjo paskambinti ir prieš nuvažiuodamas pabučiavo į abu skruostus. Lipdama viešbučio laiptais Sara jautėsi kaip Pelenė. Karieta vėl virto moliūgu, liokajai — trimis baltomis pelėmis, o ji lipo laiptais tempdama lagaminą ir galvodama, ar pastarosios dvi dienos buvo tikrovė. Norėjo įsižnybti, kad įsitikintų. Apie Lili ji sužinojo viską, ką norėjo, matė pilį ir prosenelės amžinojo poilsio vietą, net susirado naują draugą. Be galo sėkminga kelionė.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Likusias atostogų dienas Paryžiuje Sara leido apžiūrinėdama paminklus, bažnyčias, muziejus, valgydama užkandinėse ir gurkšnodama kavą kavinėse. Vaikščiojo gatvėmis, po parkus, žvilgčiojo į sodus, tyrinėjo antikvarinius daiktus. Padarė viską, ko troško, ir prieš išvykstant jau atrodė, kad Paryžiuje prabėgo visas mėnuo.

Vieną vakarą Sara pavakarieniavo su Pjeru „Tour d’Argent“ restorane, paskui šoko, ir pamanė, kad kaip gyva neleido laiko taip smagiai. Savo aplinkoje Pjeras buvo tikrai žavingas, ir tikrai palaidūnas, nors jos ir neviliojo. Išleidęs Sarą prie viešbučio ketvirtą valandą ryto, jis vėl pakštelėjo į abu skruostus. Vyras pasakė, kad mielai dar kartą pasimatytų su ja, bet turi vykti į Londoną susitikti su klientais. Jis jau ir taip daug padarė, kad Saros kelionė būtų sėkminga. Ji pažadėjo atsiųsti Lili namo San Franciske nuotraukas, o jis savo ruožtu — pilies nuotraukas, kurias būtų galima perduoti Mimi. Be to, Sara privertė jį pažadėti, kad atskridęs paskambins, jei kada atskristų į San Franciską. Moteris nė neabejojo, kad jis tikrai paskambintų. Jie abu nuoširdžiai džiaugėsi vienas kito draugija, ir iš Paryžiaus Sara išvyko žinodama, kad ten turi draugą.

Išsiregistruodama iš viešbučio ir sėsdama į taksi, Sara jautėsi tarsi paliekanti namus. Dabar ji suprato, kodėl Mari Luiza nori čia grįžti. Ji ir pati taip pasielgtų, jei tik galėtų. Paryžius — stebuklingas miestas, o čia praleistos dienos buvo geriausios gyvenime. Dabar nebeatrodė taip svarbu, kad Sara čia atvyko viena. Dabar ji nebesijautė vargšė, atvirkščiai, jautėsi praturtėjusi. O ausyse skambėjo Pjero — ir Stenlio — žodžiai „susirask sau gerą vyrą“. Lengviau pasakyti nei padaryti. Tačiau neturėdama „gero vyro“ ji vis dar turėjo save, o tai kol kas atrodė visai neblogai. Sara norėjo dar grįžti į Paryžių. Šiame mieste buvo viskas, ko ji tikėjosi, ir dar daugiau.

Per visą kelionės laiką Sara sulaukė tik dviejų žinučių nuo Džefo. Vieną jis parašė iškilus nedidelių keblumų dėl elektros, o kitoje pranešė, kad nupirko naują šaldytuvą, anksčiau užsakytasis nepasirodė. Džefo elektroniniai laiškeliai buvo trumpi. O kolegos iš darbo išvis su ja nesusisiekė. Dvi savaitės buvo tikros atostogos, ir nors išvažiuoti buvo gaila, Sara jautėsi pasirengusi grįžti. Ji nesiveržė grįžti į darbą, bet negalėjo sulaukti, kada gi kraustysis į naująjį namą. Džefas rašė, kad pastatas jau laukia šeimininkės.

Lėktuvas iš Šarlio de Golio oro uosto pakilo ketvirtą, taigi šeštą valandą vietos laiku Sara jau buvo San Franciske. Pasitaikė graži, šilta balandžio diena. Buvo penktadienis. Sara turėjo kraustytis pirmadienį, o į darbą grįžti antradienį. Prieš akis dar buvo visas savaitgalis — galės susidėti likusius daiktus, gal net kai ką pati pervežti. Savaitgalį Sara jau norėjo nakvoti naujajame name, nors naujus baldus turėjo atvežti pirmadienį, gegužės pirmąją, kaip Džefas ir žadėjo. Jis viskuo pasirūpino.

Sara nekantravo, kada gi galės senelei papasakoti, ką matė ir sužinojo, bet motina elektroniniu laišku pranešė, kad Mimi su Džordžu vis dar Palm Springse. Pati Odrė su draugėmis Niujorke buvo surengusi šokių vakarą. Motina tapo tikra šiuolaikinių technologijų žinove ir dievino savo elektroninį paštą. Sarai tai vis dar atrodė juokinga. Kažin ar motina vis dar susirašinėja su Tomu, gal viskas jau seniai baigėsi. Draugauti per atstumą nėra lengva. Sara tai išbandė jau koledže, ir jai nepatiko. Nuo to laiko toli gyvenantys vyrai jai atrodė netinkami.