Даниэла Стил - Namas

Sara linktelėjo ir nusišypsojo.

— Aš neseniai nusipirkau jos namą San Franciske. Jis milžiniškas, nors ir ne toks didelis kaip ši pilis. Išskyrus keletą kambarių palėpėje, jame niekas negyveno nuo 1930-ųjų, o grįžusi namo jau kraustysiuosi.

— Jūsų prosenelei tikriausiai labai patiko dideli namai ir vyrai, kurie galėdavo juos padovanoti. — Sara vėl linktelėjo. Tokia jau ta Lili. — Mudu labai panašūs, — rūpinamės abiem jos namais. — Tai išgirdusi, Sara nusijuokė, vyras taip pat. — Tikiuosi, ji mums už tai padėkotų. Gal norėtumėte užeiti pasižvalgyti vidun?

Vyras tikrai svetingas. Sara kurį laiką dvejojo, paskui linktelėjo. Be galo norėjo viską pamatyti ir paskui papasakoti Mimi, ir Džefui, ir mamai. Dabar galės visiems sakyti, kad matė.

— Aš užtruksiu tik keletą minučių. Nenoriu sukelti nepatogumų. Senelė sakė, kad buvo čia atvykusi, bet tada, kaip ir sakėte, pilis buvo apleista, langai užkalti. Kodėl čia taip ilgai niekas negyveno?

— Nebuvo paveldėtojų. Paskutinis markizas neturėjo vaikų. Kažkas pilį nusipirko po karo, bet ir tie žmonės neilgai trukus mirė, o šeima dėl jos ėmė peštis. Gal dvidešimt metų jie dėl to kovojo, bet taip niekas ir neapsigyveno. Galiausiai visi pilį tiesiog paliko, nes tie, kurie jos norėjo, mirė, o kitiems jos nebereikėjo. Pastatai jau daugelį metų buvo parduodami, bet neatsirado tokio kvailio, kuris juos pirktų. — Vyras nusijuokė ir įeidamas vidun pasisveikino su darbininkais.

Iš vidaus pilis atrodė tokia pat milžiniška ir šiek tiek niūri. Lubos buvo be galo aukštos, o į viršutinius aukštus vedė milžiniški laiptai. Ilguose koridoriuose Sara jau galėjo įsivaizduoti sukabintus protėvių portretus. Dabar ant sienų kabojo kilimai, o tarpuose kyšojo sieninės žvakidės. Paėjėjus giliau Sara išvydo pro aukštus langus krintančią saulės šviesą. Atrodo, jos namas San Franciske gražesnis ir šviesesnis, bet kur kas mažesnis. Kažkodėl ji pasijuto kaip urve ir nuliūdo. Čia gyvenimas visiškai kitoks. Sara vėl susimąstė, ar Lili buvo laiminga gyvendama su markizu. Juk čia viskas kitaip.

Naujasis pilies savininkas nusivedė Sarą aukštyn laiptais ir parodė milžiniškus miegamuosius, keletą bibliotekų, kurios buvo vis dar pilnos knygų. Svetainėje stovėjo didžiulis židinys — toks didelis, kad jame aukštas žmogus galėjo lengvai stovėti, ir šeimininkas pats tai pademonstravo, o paskui, lyg staiga prisiminęs, ištiesė ranką.

— Labai atsiprašau už nemandagumą. Esu Pjeras Peti. — Sara paspaudė ranką ir prisistatė pati. — Ne markizas de Majaras, — šyptelėjo jis. — Jūs esate markizo proanūkė, o aš tik valstiečio proanūkis, virėjos vaikaitis. Būdama jauna mano motina dirbo čia tarnaite. Nusipirkau šią pilį, nes mano šeima čia dirbo tol, kol čia gyveno Majarai. Iš pradžių jie tebuvo baudžiauninkai. Pamaniau, kad, nebelikus Majarų, pats laikas šičia apsigyventi Peti šeimai. Valstiečiai drėbti iš kietesnio molio, jie ir valdo pasaulį. — Tai pasakęs, jis garsiai nusijuokė. — Aš labai džiaugiuosi su jumis susipažinęs, Sara. Gal pasivaišinsite taure vyno?

Sara dvejojo, bet Pjeras nužingsniavo tiesiai į milžinišką senovinę virtuvę. Jos dar nespėjo atnaujinti. Šičia stovinti viryklė buvo mažiausiai aštuoniasdešimties metų senumo ir atrodė labai panaši į tą, kurią Sara visai neseniai išmetė.

Sara to nežinojo, bet Pjeras buvo vienas svarbiausių prekiautojų vynu Prancūzijoje. Gėrimus jis veždavo į įvairias pasaulio šalis, bet daugiausia į JAV. Vyras iš stovo ištraukė butelį ir Sara apstulbo pamačiusi pavadinimą ir derliaus metus. Tai buvo 1968 metų „Chateau Margaux“ vynas.

— Aš tais metais gimiau, — droviai šyptelėjusi pasakė Sara ir jau tiesė ranką paimti taurės.

— Vynas turėtų kiek pakvėpuoti, — atsiprašė Pjeras, o paskui nusivedė Sarą apžiūrėti kitos pastato dalies.

Į senovinę virtuvę jie grįžo po pusvalandžio. Kadaise tai buvo nuostabi vieta, bet dabar atrodė labai niūriai. Bevaikštinėjant Pjeras kalbėjo apie savo planus ir klausinėjo Saros apie namą. Ji ir pati mielai pasakojo, ką ten daro, kaip jai tai patinka. Išklojo visą Lili istoriją. Pjerui ji taip pat pasirodė be galo įdomi.

— Stebėtina, kad ji paliko savo vaikus, tiesa? Aš pats nė vieno neturiu, bet negaliu įsivaizduoti, kokia moteris galėtų taip pasielgti. Ar jūsų senelė jos dėl to nekenčia?

— Ji niekada nekalba apie savo motiną, bet kažin ar nekenčia. Senelė nedaug apie ją težino, nes buvo tik šešerių, kai ji pabėgo.

— Ji tikriausiai sudaužė savo vyrui širdį, — užjaučiamai tarė jis.

— Ko gero. Jis mirė maždaug po penkiolikos metų, bet praradęs turtus ir žmoną, kaip senelė sakė, tapo atsiskyrėliu ir galiausiai mirė iš sielvarto.

Pjeras papurtė galvą ir gurkštelėjo vyno.

— Kartais moterys taip elgiasi, — pasakė jis, žvelgdamas į Sarą. — Jos gali būti beširdės būtybės. Todėl niekada ir nevedžiau. Be to, kur kas smagiau, kai tau širdį sudaužo daug žmonių, o ne vienas. — Tai pasakęs, jis linksmai nusijuokė, Sara taip pat. Šitas vyras neatrodė taip, lyg jo širdis būtų sudaužyta: jau veikiau jis pats daužydavo širdis ir tuo džiaugdavosi. Pjeras buvo labai patrauklus vyras, charizmatiška asmenybė ir, be abejonės, itin vykęs verslininkas. Atstatydamas šią pilį, jis leido milžiniškus pinigus.

— Žinote, yra vienas žmogus, su kuriuo tikriausiai norėtumėte susipažinti, — susimąstęs tarė Pjeras. — Mano senelė. Ji dirbo virėja, kai čia gyveno jūsų prosenelė. Dabar ji devyniasdešimt trejų metų ir labai silpna, vaikščioti nebegali, bet viską prisimena taip, lyg tai būtų nutikę vakar. Jos atmintis vis dar nuostabi. Ar norėtumėte ją pamatyti?

— Taip, norėčiau. — Saros akys net sužibo.

— Ji gyvena už pusės valandos kelio nuo čia. Ar leisite man jus nuvežti? — paklausė jis statydamas taurę ant stalo ir nusišypsodamas.

— Ar nekiltų per daug sunkumų? Aš turiu vairuotoją, reikėtų tik pasakyti, kur važiuoti.

— Nejuokaukite. Man čia nėra ką veikti. Aš gyvenu Paryžiuje, tik atvažiavau čia keletui dienų patikrinti, kiek padaryta. — Jis jau buvo papasakojęs Sarai, kad darbai užtruks dar dvejus metus, nors pilis restauruojama jau nuo pernai. — Aš jus pats nuvešiu. Man patinka lankyti senelę, ji tik nuolat niurna, kad atvažiuoju per retai. Jūs davėte man gerą priežastį. Be to, ji nemoka angliškai. Aš jums išversiu.

Pjeras ryžtingai nužingsniavo koridoriumi, paskui žemyn laiptais, o Sara nusekė iš paskos, džiaugdamasi, kad jį sutiko ir kad turi galimybę susipažinti su moterimi, pažinojusia Lili. Ji tikėjosi, kad senelės atmintis iš tikrųjų tokia gera, kaip vyras sako. Sara norėjo turėti ką papasakoti Mimi. Tokios bus jos lauktuvės senelei. Taigi Sara buvo nuoširdžiai dėkinga Pjerui už pagalbą.

Jis paliko Sarą stovėti kieme, pasakęs, kad greitai sugrįš. Po penkių minučių jis grįžo važiuotas juodu „Rolls Royce“ nudengiamu stogu. Automobilis traukė akį. Pjeras save lepino. Gal jo protėviai ir buvo baudžiauninkai, bet šitas vyras akivaizdžiai buvo turčius.

Sara atsisėdo šalia, prieš tai paaiškinusi savo vairuotojui, kad ponas parveš ją į viešbutį. Norėjo vaikinui sumokėti, bet jis tepasakė, kad tai bus įskaičiuota į jos viešbučio sąskaitą. Po minutės abudu su Pjeru jau lėkė keliu. Vyras smagiai ją kalbino, klausinėjo apie gyvenimą ir darbą San Franciske. Sara pasakė, kad dirba teisininke, o jis paklausė, ar ji ištekėjusi. Sara atsakė, kad ne.

— Dar esate jauna, — šypsodamasis tarė jis. — Vieną dieną ištekėsite.