Даниэла Стил - Namas

Jis tai pasakė beveik visažinio tonu, ir Sarai iš karto kilo noras prieštarauti. Šitas vyras jai patiko, labai maloniai su ja elgėsi. Ir kelionė prabangiu automobiliu po apylinkes buvo smagi — sunku būtų tokia nesimėgauti. Puiki balandžio diena — Sara Prancūzijoje, važinėjasi „Rolls Royce“ su labai patraukliu vyru, turinčiu nuosavą pilį. Visa tai atrodė toli nuo tikrovės.

— Kodėl manote, kad ištekėsiu? Jūs nevedėte. Kodėl aš turėčiau?

— Aaa... jūs viena iš jų, tiesa? Nepriklausoma moteris. Kodėl nenorite ištekėti? — Pjeras nudžiugo, kad mezgasi ginčas, jam akivaizdžiai patiko moterys. Sara numanė, kad moterys jį tiesiog dievina.

— Man to nereikia. Ir taip esu laiminga, — paprastai atsakė Sara.

— Ne, nesate, — patenkintas paprieštaravo Pjeras. — Prieš valandą sėdėjote sename „Renault“ neturėdama su kuo pasikalbėti. Viena keliaujate po Prancūziją. O dabar sėdite „Rolls Royce“, kalbatės su manimi, juokiatės ir žiūrite į visokias grožybes. Argi taip ne geriau?

— Aš nesu už jūsų ištekėjusi, — pabrėžė Sara. — Ir mums taip daug geriau, abiem. Ar nesutinkate?

Pjeras nusijuokė iš jos atsakymo. Sara jam patiko. Ji buvo protinga ir neieškojo žodžio kišenėje.

— Gal jūs teisi. O vaikai? Ar nenorite turėti vaikų? — Sara pažvelgė į jį ir papurtė galvą. — Kodėl? Dauguma žmonių savo vaikais labai džiaugiasi.

— Aš daug dirbu. Kažin ar būčiau gera motina. Neturiu laiko vaikams. — Patogus pasiaiškinimas.

— Tai gal per daug dirbate, — susiprotėjo jis. Prakalbo kaip Stenlis. Tačiau šitas vyras buvo kitoks. Jis žinojo, kaip iš gyvenimo pasisemti malonumų, ne tik dirbti. Jis atrado gyvenimo paslaptis, kurių Stenlis niekada nesužinojo.

— Gal, — atsakė Sara. — O jūs? Tikriausiai turėjote labai daug dirbti, kad užgyventumėte tokį turtą. — Pjeras nieko nepaveldėjo, viską užsidirbo savo rankomis, ir atsakydamas juokėsi.

— Kartais dirbu per daug. O kartais per daug žaidžiu. Man patinka ir tai, ir tai, viskas savo laiku. Turi daug dirbti, kad paskui galėtum žaisti. Pietuose turiu nuostabų laivą. Jachtą. Ar jums laivai patinka?

— Jau seniai nė vienu neplaukiojau. — Tiksliau, nuo koledžo laikų, kai su draugais plaukė į Martos Vynuogynų salą10, bet Sara buvo įsitikinusi, kad visi laivai, kuriais jai teko plaukioti, nė iš tolo neprilygtų tai jachtai.

Po kelių minučių automobilis pririedėjo prie senelės namų. Tai buvo daili, tvarkinga sodybėlė, aptverta tvorele, labai gražiai sutvarkyta. Priešais namelį augo rožių krūmai, o už jo buvo nedidukas vynuogynas. Pjeras išlipo iš automobilio ir mandagiai atidarė dureles Sarai. Su juo moteris jautėsi nepakartojamai, lyg būtų kino filme. Šiuo metu jos gyvenimas atrodė kaip filmas, o Sara viską tik stebėjo iš šalies. Ji buvo toli nuo San Francisko.

Pjeras paskambino į duris ir jas atidarė, tuo metu prie jų šluostydamasi rankas į prijuostę atskubėjo moteris. Ji pasikalbėjo su vyru ir mostelėjo ranka į sodą. Ta moteris buvo senelės slaugė. Pjeras pro užpakalines namelio duris nuvedė Sarą į sodą. Visas namas buvo pilnas traukiančių akį senų daiktų, o ant langų kabėjo gražios šviesios užuolaidos. Jis buvo mažas, bet puikiai tiko Pjero senelei. Ji sėdėjo sode vežimėlyje su ratukais žvelgdama į vynuogynus ir toli besidriekiantį kraštovaizdį. Senolė šioje šalies dalyje gyveno visą gyvenimą, o namelį prieš daug metų jai nupirko Pjeras. Močiutė čia jautėsi kaip rūmuose. Pamačius vaikaitį, jos akys sužibo.

— Bonjour, Piene! — laiminga sušuko ji, paskui nusišypsojo, pamačiusi Sarą. Senelė atrodė patenkinta ją matydama — jai patiko svečiai, o ypač anūkas. Jis buvo jos gyvenimo džiaugsmas, senoji juo didžiavosi. Tai buvo matyti.

— Bonjour, Mamie, — atsakė Pjeras, pristatė senelei Sarą ir paaiškino, ko ji čia atvyko. Močiutė žvelgė susidomėjusi ir linksėjo Sarai sveikindama atvykus. Jiedviem gyvai besikalbant, vėl pasirodė slaugė, nešina sausainiais ir limonadu. Visiems įpylė atsigerti, o ąsotėlį pastatė ant gretimo stalo. Sausainiai buvo tikras skanėstas.

Pjeras pasisuko į Sarą ir pritraukė arčiau dvi kėdes.

— Ji sako, kad gerai pažinojo jūsų prosenelę ir visada ją mėgo. Sako, kad ji buvo labai miela moteris. Mano senelė buvo tik septyniolikos ir dirbo paprasta tarnaite virtuvėje, kai Lili atvyko čia. Jūsų prosenelė buvo labai gera jai. — Per visą pokalbį senolė vadino ją madame la marquise. — Jūsų prosenelė po keleto metų padėjo senelei tapti virėja. Ji sako, jog ilgą laiką nė nenumanė, kad Lili turi vaikų, bet vieną dieną pamatė ją sode žiūrinčią į savo vaikų nuotraukas ir verkiančią. Bet vis dėlto ji čia visada buvo laiminga. Lili buvo linksmo būdo ir dievino savo vyrą. Markizas buvo tik keleriais metais vyresnis ir ją labai mylėjo. Senelė sako, kad jie buvo laimingi kartu. Jis visad juokdavosi, kai būdavo šalia jos. Visiems tapo labai sunku, kai atėjo vokiečiai. Kareiviai užėmė arklides ir dalį pilies. Visi priestatai buvo pilni vyrų, o jie kartais būdavo labai šiurkštūs ir vogdavo maistą iš virtuvės. Jūsų prosenelė su vokiečiais elgėsi maloniai, bet jų nemėgo. Senelė sako, kad Lili karo pabaigoje labai smarkiai susirgo. Nepadėjo jokie vaistai, jai darėsi vis blogiau, o markizas iš nerimo vos neišprotėjo. Man regis, ji susirgo tuberkulioze arba plaučių uždegimu, — pridūrė Pjeras.

Pasakojimas sujaudino abu, o ypač Sarą. Ji jau įsivaizdavo Lili laikančią Mimi ir jos brolio nuotrauką rankose ir raudančią. Tik dabar Sarai atėjo į galvą, kad Mimi brolis mirė tais pačiais metais kaip ir motina — 1945-aisiais, jau beveik pasibaigus karui. Aleksandras, jos buvęs vyras, taip pat mirė tais metais. Sunku net įsivaizduoti, kaip Lili išgyveno visus tuos metus negaudama jokių žinių iš savo vaikų ar kitų kadaise mylėtų žmonių. Dėl markizo moteris paliko visus, uždarė savo praeities duris ir niekada jų nebeatvėrė.

— Mano senelė sako, kad jūsų prosenelė, ilgai kovojusi su liga, galiausiai mirė, nors buvo dar labai jauna, — toliau vertė Pjeras. — Lili jai buvo pati gražiausia iš visų matytų moterų. Kai ji mirė, markizo niekas negalėjo paguosti. Senelė mano, kad jis nuo pat pradžių dalyvavo pasipriešinimo judėjime, nors niekas tikrai nežino. Po žmonos mirties jis vis dažniau dingdavo, gal rengdavo žygius su vietinėmis kuopomis. Vokiečiai nužudė jį visai netoli nuo čia. Jie pasiaiškino, esą markizas tą naktį ketino susprogdinti traukinį, tik nežinia, kiek čia tiesos. Jis buvo geras žmogus ir negalėjo žudyti nekaltųjų, tik vokiečius. Senelė mano, kad jis pats leidosi nušaunamas, nes buvo toks prislėgtas žmonos mirties. Taigi jis žuvo praėjus vos keliems mėnesiams po jos mirties. Abu jie palaidoti kapinėse netoli pilies. Galiu jus ten nuvesti, jei norite, — pasisiūlė Pjeras, ir Sara linktelėjo. — Senelė sako, kad visi labai liūdėjo po jų mirties. Vokiečiai tarnus toliau laikė pilyje ir vertė sunkiai dirbti, nes po markizo mirties ten įsikėlė komendantas. Bet vokiečiai galiausiai pasitraukė. Po karo visi tarnai iškeliavo į kitas vietas, ir pilis liko apleista. Paskui ją kažkas nupirko... o likusią istorijos dalį jūs žinote. Nepakartojama, — tarė Pjeras Sarai, o ji paėmė senolės rankas, savaip dėkodama. Senelė linktelėjo ir nusišypsojo — ji suprato. Ji buvo supratinga, kaip Pjeras ir pasakojo. Jos papasakota istorija bus dovana, kurią Sara galės parvežti Mimi. Saros senelė sužinos apie savo motinos metus, praleistus Prancūzijoje, apie jos paskutines dienas.

— Ačiū... merci... — tebelaikydama senolės rankas ištarė Sara. Šis žmogus buvo vienintelis ryšys tarp jos ir dingusios prosenelės, kurios namas dabar priklausė jai. Tą moterį du jos vyrai mylėjo taip aistringai, kad mirė ją praradę. Lili priklausė jiems abiem ir buvo jų abiejų, tačiau iš tikrųjų priklausė tik sau. Ši moteris buvo kaip graži paukštė, kurią galima mylėti, kuria galima grožėtis, bet tik ne uždaryti į narvelį.