Даниэла Стил - Namas

Moteris apie kelionę į Prancūziją papasakojo motinai ir senelei, o Mimi surašė viską, ką žinojo apie savo motiną, taip pat užrašė tikslų pilies pavadinimą ir vietą, kur ji buvo. Daugiau nieko ji ir nežinojo. Pati nuvažiavusi į Prancūziją ji nedaug tepešė, tačiau Sarai tai nerūpėjo. Jai pati kelionė atrodė įdomi, o mintis, kad gali ką nors sužinoti apie Lili, tik dar labiau ją kurstė. Vis dėlto Lili ten gyveno jau daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų.

Per kitą mėnesį Sara sutvarkė visus reikalus darbe ir pradėjo krautis daiktus, kad grįžusi galėtų iš karto kraustytis. Dauguma daiktų buvo pasmerkti keliauti arba į šiukšlyną, arba į labdarą. Sara tenorėjo pasiimti knygas ir drabužius. Į kitką buvo baisu žiūrėti, negalėjo suprasti, kodėl tiek laiko tokį šlamštą laikė.

Velykas Sara šventė su motina ir Mimi. Visos trys Velykų pusryčius valgė „Fairmont“, o kitą dieną Odrė išskrido į Niujorką. Ji tuo labai džiaugėsi. Mimi ketino kelias dienas praleisti su Džordžu Palm Springse ir mokytis žaisti golfą, o Sara ruošėsi į Paryžių. Prieš išvažiuodama ji vakarieniavo su Džefu.

— Ačiū už pasiūlymą išvažiuoti, — padėkojo ji, kai indų restorane abu susėdo vienas priešais kitą. Jis užsisakė aštrų troškinį su kariu, ji — švelnų, bet abiejų patiekalai pasirodė labai skanūs. — Dabar labai laukiu tos kelionės. Važiuosiu pasižiūrėti pilies, kurioje gyveno mano prosenelė.

— Kur ji yra? — susidomėjęs paklausė Džefas. Iš Saros pasakojimų jis žinojo pačią istoriją, bet ne smulkmenas, todėl jam buvo įdomu. Toji istorija namui įkvėpė gyvybę, davė dvasią ir sielą. Turint galvoje laikus, kuriais ji gyveno, Lili buvo tikra nuotykių ieškotoja ir net šiek tiek akiplėšiška jauna moteris, tuo labiau kad tuo metu, kai pabėgo, jai tebuvo dvidešimt ketveri. Lili gimė naktį per 1906 metų žemės drebėjimą kelte, kuriuo žmonės iš Oklendo gelbėjosi nuo gaisro. Tinkama įdomaus ir maištingo gyvenimo pradžia. Ši moteris į pasaulį atėjo drebant žemei, o jos gyvenimas baigėsi per karą. Sara suskaičiavo, kad Lili mirė būdama jos amžiaus, ir jai pasidarė dar įdomiau. Trumpas, bet ugningas gyvenimas. Ji mirė sulaukusi trisdešimt devynerių, penkiolika metų nemačiusi savo vaikų. Jos vyras markizas žuvo tais pačiais metais, dalyvaudamas pasipriešinimo judėjime.

— Ta pilis yra Dordonės regione, — paaiškino Sara, o Džefo akys ėmė ašaroti nuo aštraus maisto. Jis dažnai juokaudavo, kad mėgsta aštrias moteris ir aštrų troškinį, bet pastaruoju metu taip sakyti jis buvo linkęs tik apie troškinį. Mari Luiza darėsi vis piktesnė ir ėmė nebevaldyti liežuvio, bet jis laikėsi.

— Tavo protėviai daug įdomesni už mano, — pasakė jis.

— Senelė mane žavi, — prisipažino Sara. — Net nuostabu, kad ji išliko tokia paprasta, nors ją paliko motina, jai teko gyventi su depresijos prislėgtu tėvu, šeima per ekonomikos krizę prarado visus turtus, o brolis žuvo kare. O ji vis tiek liko blaiviai mąstanti ir moka būti laiminga. — Džefas nebuvo matęs Mimi, bet labai daug apie ją girdėjo ir suprato, kaip Sara ja žavisi. Vyras tikėjosi vieną dieną su senole susipažinti. — Mimi vakar su draugu išvažiavo į Palm Springsą. Jos gyvenimas daug smagesnis nei mano. — Sara nusijuokė. Nuo to laiko, kai išsiskyrė su Filu, ji su niekuo nesusitikinėjo. Tačiau dabar ji buvo be galo susižavėjusi būsima kelione, ir Džefas dėl to džiaugėsi. Mintis ieškoti Lili pėdsakų vyrui pasirodė puiki, jis ir pats mielai būtų prisidėjęs.

— Beje, kaip tau sekasi su Mari Luiza? — paklausė Sara.

Jis dažnai su Sara kalbėdavo apie savo draugę, lygiai taip ji prieš išsiskyrimą Džefui pasakodavo apie Filą. Per tuos keletą mėnesių dirbdami kartu juodu tapo gerais draugais. Sara prie atlapo buvo prisisegusi jo dovanotą namelio pavidalo segę — dabar ją nešiojo beveik visada. Tai buvo jos išsivadavimo ir jos aistros namui simbolis. O labiausiai Sarai toji segė patiko todėl, kad buvo dovanota Džefo.

— Lyg ir neblogai, — atsakė vyras. — Jos požiūris į gyvenimą prancūziškesnis nei mano. Ji vis sako, kad gyventi be ginčų būtų tolygu valgyti kiaušinį be druskos. Jei taip, tai aš pasiruošęs laikytis dietos be druskos... Bet man atrodo, kad ji jaustųsi nemylima, jei visą laiką nesiginčytume. — Nėra abejonės, Džefas myli Mari Luizą, bet gyventi kartu buvo tikras vargas. Jei tik kildavo koks nesutarimas, ji visų pirma grasindavo išeiti. Dėl to tvyrodavo didžiulė įtampa. Kartais jam atrodydavo, kad Mari Luiza tuo mėgaujasi. Ji taip įpratusi — visa jos šeima tokia. Kai Džefas lankydavosi pas juos, jam atrodydavo, kad jie kasryt vos atsikėlę tranko durimis vien dėl smagumo. Niekuo nesiskyrė ir Mari Luizos tetos, dėdės, pusbroliai — jie niekada nekalbėdavo normaliu balsu, nuolat rėkdavo vienas ant kito. — Nežinau, gal tai sutrikimas, o ne prancūzų būdo bruožas, bet negaliu sakyti, kad man patinka. — Džefas negalėjo nė pagalvoti, kad šitaip nugyvens visą likusį gyvenimą, bet taip gyveno jau keturiolika metų. Sara savo ruožtu negalėjo įsivaizduoti tokio gyvenimo, bet kol jis nieko nesiima, galima manyti, kad jam taip patinka.

— Atrodo, man yra panašiai kaip tau su Filu, — po vakarienės tarė Džefas. Suvalgęs aštrų troškinį jis jautėsi kaip garo variklis, bet jam tai patiko. — Po kurio laiko pripranti ir net pamiršti, kad gali būti kitaip. Nuostabu, prie ko galime prisitaikyti. Beje, ar ką nors iš jo girdėjai?

— Ne, jau kelis mėnesius tylu. Jis pagaliau pasidavė. — Sara laikėsi žodžio ir su Filu niekada nebesikalbėjo. O dabar net nebesiilgėjo jo. Kartais norėdavo, kad šalia būtų žmogus, bet ne jis. — Jis tikriausiai jau turi naują draugę ir ją apgaudinėja. Dabar suprantu, kad jis toks. — Sara gūžtelėjo pečiais, jie vėl pradėjo kalbėti apie kelionę. Ji turėjo iškeliauti jau kitą rytą, laukė ilgas skrydis iki Paryžiaus.

— Nepamiršk atsiųsti man atviruko, — išleisdamas Sarą prie jos namų priminė Džefas. Ji padėkojo jam už vakarienę. Džefas nepabučiavo jos atsisveikindamas. Dabar Sara buvo laisva, bet jis ne, todėl moteris nenorėjo tuo metu žaisti — žinojo, kad liktų įskaudinta. O jis gerbė jos norus. Džefui ši moteris per daug rūpėjo, kad galėtų ją įskaudinti, be to, jį saistė ryšiai su Mari Luiza, kad ir kokie prasti buvo jų santykiai. Juk viskas gali greitai pasikeisti. Jis niekada nežinodavo, su kuo atsibus iš ryto — Bembiu ar Godzila. Kartais pagalvodavo, kad gal Mari Luiza yra susidvejinusi asmenybė.

— Jei name nutiks kas nors, apie ką man reikėtų žinoti, arba jei reikėtų ką nors nuspręsti, skambink man. — Džefas, kolegos ir senelė jau turėjo Saros kelionės planą. Moteris ketino oro uoste išsinuomoti prancūzišką telefoną ir pranešti savo numerį. Be to, Sara vežėsi ir kompiuterį, kad prireikus galėtų elektroniniu paštu susisiekti su biuru.

— Nesijaudink, pasistenk viską pamiršti. Mėgaukis atostogomis. O kai grįši, aš padėsiu tau persikraustyti. — Tai išgirdusi, Sara nušvito. Ji negalėjo sulaukti tos dienos. Bet pirma — smagi kelionė. — Aš tau elektroniniu paštu siųsiu ataskaitas apie mūsų pažangą. — Sara žinojo, kad taip ir bus. Džefas visada pranešdavo, kas vyksta name. Kol kas nebuvo jokių blogų naujienų, vien geros.

Viskas klojosi kaip iš pypkės, atrodė, taip ir turėjo būti. Atstatytas namas buvo tikra svajonė. Galima pamanyti, kad tiek Lili, tiek Stenlis norėjo, kad Sara turėtų šį namą, tik kiekvienas dėl skirtingų priežasčių. Ir moteris ten jau jautėsi kaip namie. Kraustymasis bus gardžiausias didelio pyrago gabalas. Sara jau nutarė apsigyventi Lili miegamajame, net užsisakė naują didžiulę lovą šviesiai rausvu galvūgaliu. Lova atkeliaus vos Sarai grįžus iš Prancūzijos.