Даниэла Стил - Namas

Vakaras buvo puikus, niekas nenorėjo, kad jis baigtųsi. Kai svečiai jau buvo bepakylą nuo stalo, Odrė atsikosėjo ir dzingtelėjo savo taurę. Sara pamanė, kad motina palinkės sėkmės naujajame name ar, pasakys ką nors panašaus, todėl pritariamai jai nusišypsojo, kaip ir visi kiti. Džefas liovėsi kalbėjęs su Mimi. Jie visą vakarą gyvai šnekučiavosi, daugiausia apie namą, bet ir kitomis temomis. Sara matė, kad Mimi Džefą pakerėjo.

— Noriu jums visiems kai ką pasakyti, — prašneko Odrė, žvelgdama į savo motiną, paskui į dukterį ir Džordžą. Nežymiai linktelėjo Džefui. Ji nesitikėjo, kad tą vakarą Sara pakvies ir jį, bet nebenorėjo ilgiau laukti. Sprendimas buvo padarytas jau Niujorke. — Aš išteku, — vienu iškvėpimu pasakė ji. Visi nutilę įsispoksojo į ją. Sara išpūtė akis, o Mimi nusišypsojo — kitaip nei anūkė, ji nebuvo nustebinta.

— Išteki? Už ko? — Sara negalėjo patikėti savo ausimis. Ji nė nežinojo, kad motina su kažkuo susitikinėja, o ką jau kalbėti apie vestuves.

— Tai tavo kaltė. — Odrė nusišypsojo suglumusiai dukrai. — Tu mus supažindinai. Ketinu ištekėti už Tomo Harisono ir persikelti gyventi į Sent Luisą. — Ji lyg prasikaltusi pažvelgė į šeimyną. — Man labai nesmagu jus palikti, bet jis yra pats nuostabiausias mano sutiktas vyras. — Odrė nusijuokė pati iš savęs, o jos akys sudrėko. — Jeigu dabar viską sugadinsiu, antros galimybės gali nebebūti. Nenoriu palikti San Francisko, bet Tomas dar nepasirenęs išeiti į pensiją ir vargu ar greitai pradės apie tai galvoti. Galbūt vėliau galėsime vėl persikraustyti čia. Bet kol kas gyvensiu Sent Luise. — Motina vėl pažvelgė į Sarą, tada į Mimi, o jos abi bandė įsisąmoninti tai, ką išgirdo. Džefas pirmasis atsistojo ir sveikindamas ją apkabino.

— Ačiū, Džefai, — sujaudinta padėkojo Odrė.

Paskui Džordžas palinko artyn ir pakštelėjo į skruostą.

— Šaunuolė, — pasakė jis. — Tai kada vestuvės? — Senukui nieko nebuvo smagiau už šokius ir pasilinksminimus, todėl išgirdę klausimą visi garsiai nusijuokė.

— Jau greitai. Tomas mano, kad neturėtume ilgai laukti. Norime šią vasarą išvažiuoti į kelionę. Jis pamanė, kad tai galėtų būti ir mūsų medaus mėnuo. Tomas nori skristi į Europą. Jis man pasipiršo Niujorke. Nusprendėme tuoktis birželio pabaigoje. Žinau, gana banalu, bet man visai patiktų ištekėti birželį. — Tai pasakiusi, Odrė raustelėjo, o Sara nusišypsojo. Ji be galo džiaugėsi dėl motinos. Moteris nė nesvajojo, kad ši pažintis bus tokia sėkminga. Ji tikėjosi, kad juodu taps draugais, galbūt kartais susitiks papietauti. Bet tokia atomazga — lyg Las Vegase laimėti aukso puodą.

— Ar su juo ir buvai Niujorke? — paklausė Sara.

— Taip, — plačiai nusišypsodama atsakė Odrė. Per visą gyvenimą ji nebuvo tokia laiminga. Supažindindama juos, Sara neapsiriko. Tomas — nuostabus vyras.

Pakeliui iš Niujorko Odrė buvo užsukusi į Sent Luisą susipažinti su Tomo vaikais. Jie visi pasirodė puikūs ir labai malonūs žmonės, be to, ji ramiai pasėdėjo su Debe ir jos slaugėmis. Odrė pasekė merginai keletą pasakų, kurias sekdavo Sarai, kai ji buvo maža. Tomas su ašaromis akyse stebėjo jas iš tarpdurio. Odrė buvo pasirengusi prižiūrint Debę padėti kiek tik gali, kaip ir buvusioji žmona.

Odrė ašarotomis akimis apžvelgė aplink stalą susėdusius žmones ir tarė:

— Jaučiu kaltę jus palikdama. Bet nenoriu praleisti šitos galimybės... Jis mane padarė tokią laimingą.

Sara atsistojo ir apkabino motiną, tuoj pat pakilo ir Mimi. Galiausiai visos trys moterys apsipylė laimės ašaromis, o Džefas šyptelėjo Džordžui. Džefas jautėsi kiek nejaukiai, bet abu vyrai atrodė sujaudinti.

— Kokia nuostabi proga! — šūktelėjo Džordžas, kai Sara iš šaldytuvo atnešė butelį šampano, kurį buvo atsivežusi iš buto, ir Džefas jį atkimšo. Visi pakėlė taures už nuotaką.

— Geriausi linkėjimai, — mandagiai palinkėjo Džefas, žinodamas, kad jam sveikinti dera tik jaunikį, o ne jaunąją.

Visi sudaužė taures su Odre ir mintyse pasveikino Tomą. Tik tada Sara suprato, kad vestuves dar reikia suplanuoti.

— Mama, o kur vyks ceremonija?

— Dievuliau, — aiktelėjo Odrė ir pastatė taurę ant stalo. — Nė neįsivaizduoju. Mudu su Tomu apie tai net nekalbėjome. Šičia, žinoma, San Franciske. Atvažiuos jo vaikai, išskyrus Debę. Norime, kad vestuvėse dalyvautų tik šeimos nariai, na, ir dar keletas mano artimų draugių. — Vadinasi, tuzinas moterų, kurios su Odre bendravo pastaruosius dvidešimt metų. — Tomo duktė nori surengti mums vakarėlį Sent Luise. Bet čia tikriausiai nekelsime didelės puotos. — Odrė turėjo ne tiek jau daug draugų, o Tomas San Franciske iš viso nieko nepažinojo.

— Man kilo mintis, — šypsodamasi motinai tarė Sara. — Mano namas iki tada jau bus išdažytas. — Dar liko du mėnesiai. — Surenkime vestuves čia. Mama, tu galėtum man padėti. Išsinuomotume baldų, gal keletą medžių. Sode suruoštume banketą, o ceremonija gelėtų vykti svetainėje... Būtų taip gražu, be to, juk čia šeimos namas. Ką pasakysi?

Odrė pažvelgė į dukterį ir nušvito:

— Būtų puiku. Tomas nėra labai religingas ir tikriausiai čia jaustųsi jaukiau nei bažnyčioje. Aš jo dar paklausiu, bet, mano galva, taip būtų geriausia. Kaip atrodo tau, mama? — Ji pasisuko į Mimi, o senolė meiliai nusišypsojo.

— Aš džiaugiuosi dėl tavęs, Odre. Būtų nepakartojama, jeigu tavo vestuvės įvyktų čia, žinoma, jei Sara sutinka. Man tai labai daug reikštų, — tarė senelė. Tai buvo nuostabi naujiena, kuria visos džiaugėsi.

Odrė pažadėjo paskambinti maisto ir gėrimų tiekėjams bei keletui muzikantų. Jos pažįstamas floristas galėtų pasirūpinti puokštėmis. Sara neturėjo daugiau nieko daryti — tik būti čia. Motina su Tomu užsakys kvietimus. Sara negalėjo patikėti tuo, kas vyksta — jos mama išteka ir kraustosi į Sent Luisą!

— Aš tavęs pasiilgsiu, mama, — liūdnai tarė Sara išlydėdama Odrę pro duris. Dabar reikėjo tiek daug visko suplanuoti, motina buvo atgijusi ir susijaudinusi — labiausiai dėl jaunikio, kaip ir turėtų būti. — Sakei, kad kai įrengsiu namą, turėčiau jį nuomoti vestuvėms, — juokdamasi pasakė Sara. — Nė nenumaniau, kad pirmos čia iškeltos vestuvės bus tavo.

— Ir aš nenumaniau, kai apie tai kalbėjau, — prisipažino Odrė ir apkabino dukterį. — Gali mane panaudoti kaip bandomąjį triušį. Tikiuosi, kada nors čia vyks ir tavo vestuvės, — rimtai pasakė. — Beje, man patinka tavo architektas. Jis geras žmogus. Kaip gaila, kad jau turi draugę. Ar jų santykiai labai rimti? — Odrė vėl ėmėsi piršlybų, bet Sara tyliai džiaugėsi, kad šį kartą jai pavyko geriau. Tačiau ji dar nebuvo pasiruošusi papasakoti apie savo draugystę su Džefu. Šią naujieną ji kol kas norėjo pasilikti sau ir džiaugtis naujais atradimais.

— Jie kartu nugyveno keturiolika metų, — sąžiningai būtuoju laiku pasakė Sara, tačiau Odrė buvo pernelyg susijaudinusi, kad tai pastebėtų.

— Kaip gaila... Be to, atrodo, sakei, kad jie kartu yra įkūrę verslą ir turi bendrą namą. Na, žinai, Sent Luise visada lieka Tomo sūnus Fredas. Jis nuostabus ir visai neseniai išsiskyrė. Jį jau vaikosi milijonas moterų. Susipažinsite per vestuves.

— Jeigu teks kovoti su tiek varžovių... Be to, man juk netinka toli gyvenantys vyrai. Aš esu čia veikiančios teisės įmonės darbuotoja.

— Būtinai ką nors rasime, — užtikrino Odrė, nors Sara dėl to pernelyg nesijaudino. Dabar jai buvo gerai ir taip, be to, ji susitikinėjo su Džefu, nors tai ir liko paslaptis. Moteris nenorėjo bet kokia kaina susirasti vyrą. Ji vieną jau turi — ir labai gerą.