Даниэла Стил - Namas

— Netrukus pasikalbėsime, mama. Labai džiaugiuosi dėl jūsų su Tomu, — pasakė Sara ir pakštelėjo motinai į skruostą atsisveikindama.

Mimi su Džordžu išėjo po keleto minučių. Juodu kartu atrodė labai miela ir graži pora. Sara paerzino Mimi, kad kitos vestuvės bus jųdviejų, ir senelė sukrizenusi liepė nekalbėti niekų, o Džordžas garsiai nusikvatojo. Senukams patiko gyventi taip, kaip dabar — vaikščioti į vakarėlius, šokti, žaisti golfą ir ilsėtis Palm Springse. Viską, ko nori, jie turėjo ir be santuokos. Tomas puikiausiai tinka Odrei, kuri dar pakankamai jauna norėti vyro, bet Mimi, kaip pati pasakė, ir taip laiminga.

Šeimynai išsiskirsčius, namas pasirodė keistai tylus. Sara grįžo į virtuvę galvodama, kaip bus keista, kai mama išsikraustys, ir jau pradėdama jos ilgėtis. Pastaruosius keletą mėnesių moterys nuostabiai sutarė, Sarai tikrai trūks motinos. Taip pagalvojusi moteris nuliūdo, pasijuto kaip paliekamas vaikas. Ji nė negalėjo to jausmo apibūdinti. Dėl to jautėsi kvailai, bet nieko negalėjo padaryti.

— Nieko sau vakaras, — įėjusi į virtuvę pasakė Sara. Džefas laukdamas dėjo indus į indaplovę. — Tokių naujienų nesitikėjau, — irgi imdamasi darbo prisipažino Sara. — Bet džiaugiuosi dėl jos.

— Ar tu neprieštarauji? — Džefas įsmeigė į ją įdėmų žvilgsnį. Vyras pažinojo Sarą geriau, nei ji manė, ir labai ja rūpinosi. — Ar tas Tomas — geras vyrukas? — Džefui patiko visa Saros šeima, jis pajuto norą globoti net Odrę, kurios beveik nepažinojo.

— Tomas? Kuo puikiausias. Aš pati juos supažindinau. Jis — vienas iš Stenlio Perlmano turto ir šio namo paveldėtojų. Bet nė nenumaniau, kad jis ją ves. Žinojau, kad jie keletą kartų vakarieniavo ir šiek tiek susirašinėjo elektroniniu paštu. Bet daugiau mama apie jį nė žodžiu neužsiminė. Vis dėlto aš manau, kad ji bus tikrai laiminga su juo. Nors mano mama retsykiais ožiuojasi ir turi aštrų liežuvį, ji tikrai gera moteris. — Sara gerbė ir mylėjo Odrę, nors anksčiau jos ne kaip sutarė. Tos dienos dabar atrodė tolima praeitis. O dabar, kai jos tapo tokios artimos, kokios dar niekada nebuvo, motina išvažiuoja. Dėl to Sara labai liūdėjo. — Aš jos tikrai pasiilgsiu. Dabar jaučiuosi taip, lyg mane būtų palikę.

Džefas nusišypsojo ir liovėsi dėti indus — tiek, kiek užtruko pabučiuoti Sarą.

— Viskas bus gerai. Galėsi ją aplankyti kada panorėjusi. Be to, nė neabejoju, kad ir ji dažnai grįš aplankyti tavęs su Mimi. Mama tavęs taip pat pasiilgs. Jei jau apie tai prakalbome, noriu tau šį tą prisipažinti.

— Ką gi?

Džefas sugebėdavo Sarą nuraminti, jai tai labai patiko. Jis buvo toks vyras, šalia kurio ramu. Džefas niekada neduodavo dingsties manyti, kad gali staiga imti ir pabėgti. Jis buvo vienas iš tų vyrukų, kurie išlieka pastovūs ir ištikimi — taip buvo su Mari Luiza, kol ji pati neišėjo. Rekomendacijos neblogos.

— Noriu prisipažinti, kad nors ir susitikinėju su tavimi, be proto įsimylėjau Mimi. Noriu pabėgti ir ją vesti, o jei reikės, kovosiu ir su Džordžu. Ji pati mieliausia, linksmiausia, juokingiausia, nuostabiausia moteris, kokią man yra tekę sutikti — be tavęs, žinoma. Tai norėjau tau pranešti, kad ketinu netrukus jai pasipiršti. Tikiuosi, tu neprieštarausi. — Džefui baigiant kalbėti, Sara jau visu balsu kvatojosi, džiaugdamasi, kad Mimi jam taip patiko. Senelei iš tiesų buvo sunku atsispirti.

— Argi ji ne nuostabi? — nusišypsojo Sara. — Pati kiečiausia senelė pasaulyje. Niekada nesu girdėjusi, kad ji apie ką nors pasakytų blogą žodį, jai patinka visi sutikti žmonės, ji sugeba pasilinksminti, kad ir kur eitų. Visi dėl jos galvas pametę ir ji niekada nenuobodžiauja. Mimi požiūris į gyvenimą yra geriausias iš visų mano pažįstamų.

— Visiškai sutinku, — pasakė Džefas. Tada įjungė indaplovę ir pasisuko į Sarą. — Tai tu neprieštarausi, jei aš ją vesiu?

— Nė trupučio, aš pati tas vestuves surengsiu. Vaje, tada tu taptum mano netikru seneliu, ar ne? Turėsiu tave vadinti seneliu?

Sulig tais žodžiais jis susiraukė.

— Gal „senelis Džefas“ būtų kiek draugiškiau. Kaip manai? — plačiai išsišiepė jis. — Vadinasi, aš bjaurus senis, nes susitikinėju su tavimi. — Džefas buvo tik šešeriais metais vyresnis už Sarą. Jis apkabino moterį ir pabučiavo. Džefas buvo sujaudintas, kad dalyvavo šeimos vakarienėje ir net išgirdo svarbią naujieną. Nė vienas to nesitikėjo, bet dėl šios žinios vakaras tapo dar įsimintinesnis — net Džefui, o ką jau kalbėti apie Mimi. Juk jos duktė panoro tuoktis namuose, kur ji gimė. Ratas užsidarė.

Sara pasiūlė Džefui dar vieną taurę vyno. Name buvo sunku rasti kur prisėsti. Virtuvės stalas su kėdėmis ir lova viršuje — tiek ir tebuvo baldų. Paprastai juodu name dirbdavo, tuomet nesibodėdavo sėdėti ant grindų, tačiau tokį vakarą pasirinkimas buvo labai ribotas. Sara jautėsi dar nepakankamai pažįstanti Džefą, kad galėtų pasikviesti jį pagulėti ant lovos ir pažiūrėti televizorių. Kambaryje nebuvo net kėdės. Sara jau buvo užsisakiusi nedidelę rausvą sofą, bet jos dar ilgai neatveš.

Džefas atsakė, kad jau pakankamai išgėrė, ir juodu dar ilgai sėdėjo virtuvėje kalbėdamiesi. Jis suprato, kokį keblumą sukelia baldų trūkumas. Džefas puikiai žinojo aplinkybes. Galiausiai Sara nusižiovavo ir jis šyptelėjo.

— Tau reikia į lovą. Aš jau eisiu, — pasakė stodamasis. Sara lėtai nulydėjo jį prie durų. Vakaras visiems buvo labai geras.

Džefas pabučiavo ją jau stovėdamas tarpduryje, o paskui lyg sutrikęs sustojo.

— Beje, kelintas šis pasimatymas?

— Nežinau, — sumurmėjo Sara, dar kartą pabučiuota. Džefas kažką skaičiavo, bet moteris net nesuprato, apie ką kalbama. Sarai patikdavo jo kvailiojimai, tada ji vėl pasijusdavo jauna.

— Na, jeigu pietūs buvo pirmas oficialus pasimatymas... Ar mes kada dėl to susitarėm?.. — kalbėjo jis, dar kartą bučiuodamas Sarą. — Tada buvo trys vakarienės... dvi čia, viena restorane... būtų keturi... skaičiuojant šiandieną penki... Sakyčiau, šiandien penktas pasimatymas...

— Ką čia šneki? — nusijuokė Sara. — Visiškai pakvaišai. Koks skirtumas, kelintas pasimatymas? — Ją suglumino pokalbio tema, bet juodu niekaip negalėjo liautis bučiavęsi. Nesvarbu, kelintas pasimatymas, abiem buvo nepaprastai gera, Sara tirpo nuo bučinių. Ji tiesiog negalėjo atsitraukti tiek, kad jis spėtų išeiti, o Džefas, atrodo, susidūrė su tokiais pat sunkumais.

— Aš tik norėjau išsiaiškinti, — pasakė jis dusliu aistringu balsu, — ar per penktą pasimatymą dar anksti prašyti leisti pasilikti nakčiai... Ką pasakysi?

Sara sukikeno. Mintis jai patiko, nes moteris ir pati apie tai galvojo.

— O aš maniau, tu susižadėjęs su Mimi... seneli Džefai.

— Hmm... tiesa... Bet sužadėtuvės dar nepaskelbtos... ir mes galime jai nepasakoti... tai yra... nebent... o kaip tau atrodo? Sara, ar nori, kad eičiau namo? — paklausė jis, akimirką surimtėjęs. Džefas nenorėjo daryti nieko, kas jai nepatiktų. Jis neskubėjo, bet jau nuo tos dienos, kai susipažino, be galo norėjo praleisti su ja naktį. — Jeigu nori, kad eičiau namo, aš taip ir padarysiu. — Džefas pagalvojo, kad gal jai atrodo per anksti. Jis taip nemanė. Panašu, kad Sara taip pat. Atsakydama ji papurtė galvą. Moteris tikrai nenorėjo, kad jis išeitų, ir droviai nusišypsojo.

— Džiaugčiausi, jei liktum... Tik yra šioks toks keblumas, tiesa? Mano miegamasis juk ne už keleto metrų... — Reikėjo užlipti dvejais laiptais, vieni iš jų buvo didieji. Tikrai ne mažas žingsnelis.

— Gal einam lenktynių? — nusikvatojo jis, o Sara išjungė šviesas ir užrakino duris. Abiem buvo aišku, kad jis liks. — Aš mielai užneščiau tave viršun, bet būsiu atviras — pasiekęs tavo miegamąjį, būčiau gerokai suluošintas. Susižeidžiau žaisdamas futbolą, dar koledže... Galėčiau tave išnešti, jei kiltų gaisras, jei tikrai reikėtų. Ant nugaros nebūtų taip jau sunku.