Даниэла Стил - Namas

— Pernelyg baisu. Jie per daug pakeičia žmonių gyvenimus. Savo senų draugų aš niekada nematau. Jie neturi laiko, nes keičia sauskelnes ir kur nors važiuoja su šeima. Argi tai gali būti smagu?

— Bet kai kuriems žmonėms tai patinka.

Sara įbedė į jį žvilgsnį.

— Pasakyk man tiesą, ar tikrai gali įsivaizduoti bent vieną iš mūsų su vaiku? Negi mes tokie žmonės? Bent jau aš ne. Man patinka mano darbas. Patinka tai, ką darau dabar. Patinka drybsoti čia ir žiūrėti televizorių, kol dar manęs neišsivedei vakarienės. Ir nereikia ieškoti auklės, kad galėtume tai padaryti. Aš myliu tave... Ir esu galvą pametusi dėl savo namo. Kam visa tai sugadinti? O kas, jeigu galiausiai tavo vaikas bus tikras bjaurybė, pardavinėjantis narkotikus ar vagiantis automobilius, arba kaip Tomo duktė — aklas ir nesveiko proto? Aš taip gyventi negalėčiau.

— Pieši gana niūrų paveikslą, Sara.

— Taip. Reikėjo tau pamatyti, koks buvo mano motinos gyvenimas su tėvu. Jis buvo tikras kretinas, nuolat girtas slėpdavosi miegamajame, o ji vis rasdavo jam pateisinimų. Visa mano vaikystė buvo košmaras. Kai į svečius ateidavo draugų, bijodavau, kad jis išeis svyruodamas arba padarys dar ką nors, dėl ko reikės gėdytis. Paskui jis mirė ir pasidarė dar blogiau. Mama visą laiką verkė, o aš jaučiausi kalta, nes svajodavau, kad jis numirs arba kur nors išeis. Kai taip ir nutiko, maniau, kad esu kalta. Pamiršk tai. Galiausiai išlipau į suaugusiųjų pasaulį ir neketinu grįžti. Man pačiai nepatiko būti vaiku ir nelinkiu to kitam.

— Nė vienas iš mūsų negeria, — atkreipė dėmesį Džefas.

Sara su siaubu pažvelgė į jį.

— Ar sakai man, kad nori vaikų? — Tokios naujienos ji toli gražu negalėtų pavadinti gera.

— Gal ir norėčiau, — atvirai prisipažino jis. — Kol dar visiškai nesukriošau.

— O jeigu aš nenoriu? — Sara pajuto baimę, tačiau norėjo tai sužinoti, kol nevėlu. Šis klausimas galėtų nulemti tolesnius jųdviejų santykius.

— Net jeigu nenori, aš vis tiek tave myliu. Neketinu spausti. Mieliau turėsiu tave negu vaiką... Bet tikriausiai būtų neblogai turėti abu. — Sarą toks atsakymas pribloškė. Ji jau seniai buvo nutarusi, kad Džefas vaikų nenori. Tokia naujiena nebuvo gera.

— Net jeigu turėčiau vaiką, netekėčiau, — neatlyžo Sara, o Džefas tik nusijuokė ir pasilenkęs ją pabučiavo.

— Iš tavęs nieko kita ir nesitikėčiau, meile mano. Nesijaudinkime dėl to. Kas bus, tas bus. — Juodu saugojosi, bet išgirdusi tokius žodžius Sara nusprendė būti dar atsargesnė. Negali būti jokių netyčiukų, nes jis tikriausiai norėtų kūdikio, o ji ne. Sarai nereikėjo tokio rūpesčio ir ašarų. Ji manė, kad jųdviejų gyvenimas kartu yra geriausias toks, koks yra.

— Ir apskritai aš jau per sena turėti vaikų, — nesiliovė Sara. — Kitas mano gimtadienis bus keturiasdešimtas. Jau per daug. — Abu suprato, kad tai netiesa, bet Džefas nieko nebesakė. Ši tema Sarai akivaizdžiai nepatiko, be to, nebuvo reikalo šį klausimą išspręsti dabar.

Taigi jie liovėsi apie tai kalbėti, išėjo ir maloniai pavakarieniavo. Sara papasakojo apie motinos siūlymą namą arba bent jo dalį nuomoti vestuvėms. Ji manė, kad tai visai neblogas būdas gauti papildomų pinigų baldams pirkti. Džefui pasiūlymas irgi pasirodė vykęs, nors nepažįstami žmonės name galėtų ir kiek erzinti, jei landžiotų ten, kur neturėtų. Džefas turėjo dar vieną pasiūlymą, jo nuomone, visai įdomų. Bet norint užsidirbti reikėtų ir investuoti, o kol kas Sara taupė pinigus savo namui ir visiems daiktams, kuriuos dar norėjo nupirkti.

Džefas pasiūlė kartu pirkti prastos būklės namus, tada juos atnaujinti ir pelningai parduoti. Jam labai patiko, kaip Sara tvarkėsi savo name, ir Džefas nusprendė, kad ji turi gabumų. Moteriai tokia mintis patiko, bet ji nerimavo, kad tai gali brangiai kainuoti. Apie tai reikės galvoti ateityje — kaip ir apie vedybas bei vaikus. Kažkodėl šį vakarą juodu vis aptarinėjo ilgalaikius planus. Tačiau Sarai patiko mintis užsidirbti iš namų restauravimo. Ji žinojo, kad baigus darbus Skoto gatvėje bus liūdna. Moteriai buvo maloni kiekviena akimirka, praleista ten dirbant.

Tą vakarą Džefas liko nakvoti, jie kartu praleido visą savaitgalį. Į savo butą jis grįždavo tik pasiimti knygų ar drabužių. Nuo to laiko, kai jį išsinuomojo, Džefas praleido ten vos keletą dienų. Tą dieną, kai kartu vakarieniavo, jis pranešė Sarai, kad sulaukė rimto pasiūlymo dėl savo buvusio namo Potrero Hile. Mari Luiza reikalaudama pinigų jau buvo užvertusi jį elektroniniais laiškais. Įvertinus turtą, Džefas perėmė įmonę, o ji turėjo gauti visas pajamas už parduotą namą. Prancūzė liepė pasiūlymą priimti, taigi jis taip ir padarė. Be to, Mari Luiza išsipirko buvusį bendrą butą Paryžiuje. Ketino ten gyventi ir įsirengti biurą. Keista, kad keturiolika metų buvę bendri gyvenimai buvo taip paprastai atskirti, bet tai tik patvirtino Saros nuomonę ginčijantis su motina. Daug paprasčiau nesituokti, ypač jeigu vėliau kas nors nesiklosto. Sara pamanė, kad Mari Luizai labai pasisekė. Džefas buvo puikus vyrukas. Jis viską atliko už ją, neapgavo nė centu, buvo dosnus ir atidavė viską, ko ji norėjo. Tikras princas visomis prasmėmis. Sara buvo sužavėta. Šį kartą sėkmė nusišypsojo jai. Kol kas. Sara nenorėjo pernelyg žvalgytis į ateitį.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Odrės vestuvės priartėjo, rodės, nespėjus nė apsidairyti. Buvo sunku patikėti, kad jau birželio pabaiga. Atrodo, vieną akimirką jie vis dar planavo šventę, o kitą virėjai jau zujo virtuvėje, operatorius derino kamerą, gėlininkai atvežė medžius, ant laiptų ir virš pagrindinio įėjimo driekėsi gėlių girliandos. Fotografas sekiojo kiekvieną žmogų tarsi medžiotojas, fotografavo viską: papuošimus, pasiruošimą, visus atvykstančius svečius. Grojo muzikantai. Tomas su vaikais stovėjo pagrindiniame prieškambaryje kalbėdamiesi su Sara ir Džefu. Fredas atsivežė naują draugę, ir Sara nusišypsojo. Ne todėl, kad jai labai rūpėjo — juk dabar turi Džefą. O Mimi su Džordžu atrodė kaip gyvybingi senukai iš žurnalo viršelio. Senelė vilkėjo šviesiai žydrą šilkinę suknelę su švarkeliu, labai tinkančią prie Saros ryškesnės mėlynos.

Visi laukė Odrės nulipant didžiaisiais laiptais. Žemyn jos niekas nevedė. Motina nulipo viena, skambant Hendelio „Vandens muzikai“, o kai ji pažvelgė į Tomą, skruostais nusirito ašaros. Išvydus nuotaką, visiems užgniaužė kvapą — tokia graži ji buvo. Mimi žvelgė su pasididžiavimu, Sara suspaudė Džefo ranką, o Tomas, stovėdamas tarp dviejų savo sūnų ir žiūrėdamas į moterį, kurią veda, verkė neslėpdamas ašarų. Visi buvo susijaudinę, kai ji priėjo prie vyro ir paėmė už rankos.

Teisėjas, vadovaujantis ceremonijai, pasakė vykusią kalbą apie santuokos sunkumus ir džiaugsmus, apie gerus žmones, kurie išmintingai pasirenka vienas kitą. Paskui visi valgė, ir patiekalai buvo nuostabūs. Vynas — nepakartojamas. Namas atrodė įspūdingai, o Odrės išnuomoti baldai kuo puikiausiai tiko, lyg ten ir būtų buvę. Sarai labai patiko Tomo vaikai, o jo sūnūs puikiai sutarė su Džefu. Buvo puiki diena, nuostabus metas. Nespėjus nė mirktelėti, Odrė balta atlasine suknele vėl stovėjo laiptų viršuje, o baltų orchidėjų puokštė nuskriejo tiesiai Mimi į glėbį. Sara lengviau atsikvėpė, o motina jai mirktelėjo akį. Tomas į Džefą sviedė keliaraištį. Paskui visi susirinkusieji sustojo lauke prie įėjimo ir ant jaunavedžių mėtė rožių lapelius, kol juodu įsėdo į išsinuomotą „Rolls Royce“ ir išvažiavo į „Ritz Carlton“ viešbutį, kur ketino praleisti vestuvių naktį prieš išskrisdami į Londoną. Iš ten jie ruošėsi skristi į Monte Karlą, o paskui į Italiją. Šitaip jie praleis trijų savaičių medaus mėnesį, kurį Tomas kruopščiai planavo laikydamasis daugybės Odrės nurodymų. Jo tai netrikdė. Atvirkščiai, net labai patiko.