Даниэла Стил - Namas

— Noriu jums kai ką pasakyti, — nedrąsiai pradėjo ji. Sara pakėlė akis. Ji iškart pajuto, kad naujiena bus reikšminga. Bet kokia gi ji galėtų būti sulaukus tokio amžiaus kaip Mimi? Kol sveikata gera, jos gyvenimas klojosi gerai. Senelė pažvelgė į Džefą, paskui į Sarą ir jos akys sužibo. — Mudu su Džordžu tuokiamės, — beveik sušnibždėjo. Ji atrodė kiek susigėdusi, lyg būtų pasakiusi kokią kvailystę. Bet jie taip mylėjo vienas kitą ir norėjo paskutinius gyvenimo metus praleisti drauge. Vienintelė bloga žinia buvo ta, kad jie ketino kraustytis į Palm Springsą. Džordžas pranešė, kad savo namą mieste jau pardavė, Mimi ketino netrukus padaryti tą patį. Kai atvažiuos į San Franciską, jie apsistos Džordžo bute, tačiau Sara liūdnai pagalvojo, kad tos viešnagės bus nedažnos. Palm Springse jiems daug smagiau.

— Jūs ištekate už jo, o ne manęs? — šūktelėjo Džefas, stengdamasis atrodyti įpykęs. — Bet juk aš pagavau keliaraištį, o ne jis. — Jis apsimetė baisiai nuskriaustas, ir visi svečiai smagiai juokėsi.

— Atleisk, brangusis, — pasakė Mimi švelniai tapšnodama jam per ranką. — Tau teks vesti Sarą.

— Ne, neteks, — skubiai įsiterpė Sara.

— Tai beviltiška, — pasiskundė Džefas. — Ji manęs neims.

— O tu pasipiršai? — pasidomėjo Mimi, žiūrėdama vilties ir nuostabos kupinomis akimis. Ji to labai norėjo, kaip ir Odrė. Keletą kartų moterys apie tai kalbėjosi.

— Ne, — atvirai atsakė Džefas sėsdamas prie stalo valgyti pyrago.

Sara pripylė šampano taures. Lyg deja vu — gegužę prie to paties stalo tokią pat žinią pranešė motina. Dabar išteka Mimi. Sara suvokė, kad jos šeimos narės išteka ir išvažiuoja iš San Francisko. Vadinasi, mieste lieka tik ji ir Džefas. Sara jau jautėsi vieniša, nors ir džiaugėsi dėl senelės. Buvo akivaizdu, kad be galo džiaugėsi ir jie. Džordžas visas švytėjo, o Mimi akyse šokinėjo kibirkštėlės.

— Jeigu paprašyčiau Saros už manęs tekėti, ji greičiausiai mane paliktų. Ji įsikibusi laikosi savo, kad faktinė santuoka yra geriausias gyvenimo būdas, — pasakė Džefas.

Mimi nusijuokė. Visi žinojo, kad Sara su Džefu gyvena kartu, ir tai niekam netrukdė. Sulaukusi keturiasdešimties, ji galėjo daryti ką tik panorėjusi.

Sara negirdomis nuleido Džefo nusiskundimus ir paklausė senelės, kada bus keliamos vestuvės. Senukai datos dar nebuvo numatę, bet nenorėjo ilgai laukti.

— Būdami tokio amžiaus mes jau nebegalime sau leisti ilgai laukti, — linksmai pasakė Mimi, lyg tai būtų labai geras dalykas. — Džordžas tikriausiai norėtų susituokti golfo aikštėje, per pertraukėlę tarp žaidimų. Niekaip negalime nuspręsti, ar rengti vestuves čia, ar ten. Šičia gyvena tiek draugų, kad gali būti per daug vargo, — tarė susimąsčiusi. Visi pakėlė šampano taures už porą.

— O gal tekėk čia, kaip mama? — pasiūlė Sara, ilgesingai prisiminusi ceremoniją. Keista, kad tuokiasi vyresnės šeimos narės. Ji staiga pasijuto likusi viena mūšio lauke.

— Tai sukeltų tau baisiai daug rūpesčių, — gynėsi Mimi. — Nenoriu tau užkrauti viso darbo. Tu ir taip turi ką veikti.

— Bet tau visada atrasiu laiko, — neatlyžo Sara. — Galiu pasamdyti tuos pačius virėjus kaip ir mamos vestuvėms. Jie puikūs. Net netvarkos nepaliko.

— Tikrai? — dvejojo Mimi, bet Džordžą pagavo entuziazmas. Jam ši mintis labai patiko. Senukas priminė Mimi, kad ji yra gimusi šiame name. Būtų simboliška susituokti čia. Gražu ir net sentimentalu. Džefo draugas iš Niujorko džiaugėsi dalyvaudamas tokiame pokalbyje ir papasakojo apie savo senelę, kuri vos prieš metus ištekėjo antrą kartą, persikraustė gyventi į Palm Bičą ir yra labai laiminga.

— Kada norėtumėte kelti vestuves? — dalykiškai paklausė Sara.

Džefas toliau vaidino atstumtą meilužį, tuo labai džiugindamas Mimi. Kalbėdama su Sara, močiutė visada vadindavo jį „tuo mielu berniuku“. Džefas buvo neseniai atšventęs keturiasdešimt penktąjį gimtadienį, todėl buvo jau toli gražu ne berniukas, nors ir atrodė jaunai.

— Naujųjų metų išvakarėse, — įsiterpė Džordžas. — Taip turėtume progą švęsti kasmet. Ir aš manau, kad tavo senelei patiktų tuoktis čia, šitame name. Jai tai labai daug reikštų, — pridūrė, ir Mimi raustelėjo. Tą rytą ji pasakė jam, kad nenori užkrauti Sarai rūpesčių, bet prisipažino, kad labai to norėtų. Dabar visi džiaugėsi.

— Ar mama žino? — staiga susimąstė Sara. Ji nieko apie tai nesakė. Mimi linktelėjo.

— Pasakėme jai, kai šįryt skambinome palinkėti geros Padėkos dienos. Ji pritarė.

— Išdavikė, — niūriai sumurmėjo Džefas. — Aš būčiau daug geresnis jaunikis. — Jis žvilgtelėjo į Džordžą, o visi kiti leipo juokais. — Nors turiu pripažinti, kad jis geriau šoka. Kai aš šokau su Mimi per Odrės vestuves, numindžiojau jai kojas ir tuos gražius melsvus batelius. Taigi tikriausiai negaliu jūsų kaltinti. Bet, žinokite, sudaužėte man širdį.

— Nepyk, brangusis. — Mimi pasilenkė ir pabučiavo jam į skruostą. — Kada panorėjęs atvažiuok mūsų aplankyti į Palm Springsą. Gali net atsivežti Sarą.

— Reikia tikėtis, — apsimetė supykusi Sara.

Tada visi ėmė planuoti šventę. Sara išsitraukė geltoną bloknotą ir pradėjo rašyti sąrašą. Jie norėjo viską surengti kuo kukliau. Tik artimiausi giminės. Paprasta vakarienė. Senukai norėjo, kad juos sutuoktų pastorius. Mimi tvirtino, kad jis ateis į namus. Senelė norėjo, kad ceremonija įvyktų aštuntą valandą, o vakarienė būtų paruošta devintą. Odrė jau tą rytą pasakė, kad juodu su Tomu būtinai atvažiuos. Paskui jie gal važiuos į Palm Bičą praleisti savaitgalio.

— Kuo staiga tapo mano artimieji? — garsiai nusiskundė Sara. — Klajokliais? Argi daugiau niekas, be manęs, nenori gyventi San Franciske?

— Lyg ir ne, — už visus atsakė Džefas. — Nieko asmeniška. Jiems tiesiog daug smagiau kitur. — Jis nebūtų garsiai to prisipažinęs, bet kad ir kaip gerbė Mimi ir net Odrę, jam daug labiau patiko vienam turėti Sarą.

— Oho, — staiga susiprotėjusi aiktelėjo Sara, — vestuvėms surengti turime vos šešias savaites. Rytoj ryte paskambinsiu maisto tiekėjams ir visiems kitiems.

Tačiau nereikėjo nei siųsti kvietimų, nei organizuoti nieko prašmatnaus. Tai, ko senukai norėjo, buvo labai paprasta. Dalyvaus tik artimiausi giminės, ceremonija vyks Saros name Naujųjų metų išvakarėse. Vestuvės bus dar paprastesnės nei Odrės ir Tomo.

Dar dvi valandas visi susijaudinę apie tai kalbėjo, o paskui svečiai išsiskirstė. Prieš išeidama su Džordžu Mimi dar pasakė, kad nevažiuos į povestuvinę kelionę. Juodu ketino ramiai kur nors pabūti, pavyzdžiui, „Bei Air“ viešbutyje Los Andžele. Ten Mimi visada patiko, be to, ten buvo nesunku nuvažiuoti. Džefas pasakė esąs nusivylęs, kad jie nenori nuveikti ko nors egzotiškesnio, pavyzdžiui, nuvažiuoti į Las Vegasą. Atsisveikindamas jis juos abu apkabino.

— Varge, na ir keistas jausmas, — prisipažino Džefui Sara, kai juodu virtuvėje į indaploves krovė indus. Džefas įtikino ją nusipirkti dvi, ir dabar moteris džiaugėsi. Po tokių vakarų kaip šis nereikės gaišti tvarkantis. Be to, visada būdavo lengviau, nes Džefas padėdavo. Jis buvo tikras šaunuolis.

— Kodėl? Dėl to, kad tavo senelė išteka? Man atrodo, tai labai gerai. Dabar jiems abiem bus smagiau, nes sulaukę tokio amžiaus nebus vieni.

— Ji dievino mano senelį. Mama baiminosi, kad jam mirus iškeliaus ir ji, bet dabar ji gyvena antrą gyvenimą, ir kartais man atrodo, kad juo lygiai taip pat džiaugiasi. — Šį vakarą tai buvo aišku kaip dieną. — Turiu galvoje, keistas jausmas, kad jos abi išvažiuoja. Žinai, mes trys šitiek metų buvome kartu. O dabar mama gyvena Sent Luise, Mimi išvažiuoja į Palm Springsą.