Даниэла Стил - Namas

Keturias savaites Sara plūkėsi dieną naktį ir sausio pabaigoje baisiai peršalo. Dar niekada gyvenime jai nebuvo taip bloga. Ji savaitę karščiavo ir negalėjo iškelti kojos iš namų, galiausiai peršalimas baigėsi skrandžio uždegimu. Sara dar keturias dienas praleido tualete. Džefas labai jos gailėjo, vis nešdavo sriubos, apelsinų sulčių ar arbatos, bet nuo to Sarai pasidarė dar blogiau ir galiausiai ji tik gulėjo lovoje dejuodama.

— Man atrodo, mirštu, — pasiskundė ji Džefui, o iš akių byrėjo ašaros.

Jis jautėsi visiškai bejėgis ir antros savaitės pabaigoje neištvėręs liepė nueiti pas gydytoją. Sara ketino tai padaryti jau kitą rytą. Vakare moteris paskambino motinai ir pasiskundė dėl prastos savijautos. Odrė įdėmiai išklausė visą simptomų sąrašą.

— Gal tu nėščia, — rimtai pasakė.

— Visai nejuokinga, mama. Man gripas, o ne rytinis pykinimas.

— Kai laukiausi tavęs, aš sirgau visą laiką. Atrodo, taip nutinka dėl susilpnėjusios imuninės sistemos. Reikia, kad organizmas neatmestų kūdikio. Be to, sakei, kad pastarąsias keturias dienas pykino.

— Nuo skrandžio uždegimo, o ne nuo kūdikio. — Sarą sunervino motinos įprastinės ir, kaip visada, neteisingos, diagnozės.

— Kodėl tu nepasitikrini? Šiais laikais tai labai paprasta.

— Aš žinau, kas man yra. Azijietiškas gripas, uždegimas ar kas panašaus. Visi biure tokį pasigavo.

— Aš tik pagalvojau. Gerai, tada nueik pas gydytoją.

— Taip ir padarysiu. Ryt iš ryto.

Padėjusi ragelį, Sara dar ilgai gulėjo lovoje, susinervinusi dėl motinos žodžių, ir tyliai skaičiavo. Mėnesinės vėlavo dvi dienas, bet taip neretai nutikdavo susirgus. Jai net neatėjo į galvą, kad reikėtų nerimauti. Kol pakalbėjo su motina. Dabar tai nedavė ramybės ir Sara gulėjo lovoje galvodama. Būtų baisu. Kūdikio jai mažiausiai reikėjo. Sara gyveno nuostabų gyvenimą, darė svaiginamą karjerą, turėjo mylimą vyrą ir gražų namą. Bet ji nieku gyvu nenorėjo vaiko.

Galiausiai ji taip susinervino, kad atsikėlė, apsirengė ir nuvažiavo į artimiausią vaistinę nusipirkti nėštumo testo. Džefas dar nebuvo grįžęs. Jausdamasi kvailai, kad apskritai taip elgiasi, Sara perskaitė instrukciją, padarė viską, kaip parašyta, paliko testą ant praustuvės krašto ir grįžusi į lovą įjungė televizorių. Po pusvalandžio prisiminė, atsikėlė ir nuėjo į vonią patikrinti rezultatų. Sara žinojo, kad testas bus neigiamas. Ji saugojosi visą gyvenimą ir, neskaitant dviejų gąsdinančių atsitikimų koledže, niekada su tuo nežaidė. Sara negėrė kontraceptinių tablečių, bet juodu su Džefu visada labai saugojosi, išskyrus tam tikrą laiką per mėnesį, kai Sara žinojo, kad nėra ko nerimauti.

Sara paėmė testo lapelį su pergalinga išraiška veide, žvilgtelėjo, tada pažiūrėjo dar kartą ir ėmė šiukšlių dėžėje raustis instrukcijos. Ant lapelio buvo išryškėjusios dvi linijos, ir ji staiga nebegalėjo prisiminti, ar nesilaukiančiai moteriai turi pasirodyti viena, ar dvi. Užrašas buvo aiškus net kvailiui. Viena linija — ne nėščia. Dvi linijos — nėščia. Sara dar kartą patikrino. Dvi linijos. Kažkokia klaida. Negali būti. Testas sugedęs. Dėžutėje buvo antras, taigi Sara panaudojo ir tą. Šį kartą ji liko stovėti šalia ir nekantriai trepsėjo koja, jausdama guzą pilve, įbedusi žvilgsnį į atspindį veidrodyje. Atrodė baisiai. Juk tai tiesiog juokinga. Ji negali būti nėščia. Ji miršta. Sara žvilgtelėjo į laikrodį, o tada į testą. Ir vėl dvi linijos. Paskui pakėlė akis į veidrodį ir pamatė, kaip išbalo.

— Dieve mano... Dieve mano! To negali būti! — sušuko žiūrėdama į veidrodį. — Netiesa! — Tačiau testas rodė ką kita. Sara abu sugrūdo į šiukšliadėžę ir ėmė vaikščioti ratais, rankomis apsikabinusi juosmenį. Tai buvo pati blogiausia žinia gyvenime. — Mėšlas! — garsiai suriko ji, ir sulig tuo žodžiu į vonią įėjo susirūpinęs Džefas. Jis ką tik grįžo namo iš darbo. Motina buvo teisi.

— Ar viskas gerai? Su kuo kalbėjai? — Jis pamanė, kad Sara kalbėjo telefonu. Moteris atrodė klaikiai.

— Ne. Ne. Viskas gerai. — Sara kaip šešėlis praslinko pro šalį, įlipo į lovą ir palindo po patalais.

— Nori važiuoti į ligoninę? Taip blogai jautiesi?

— Dar blogiau, — vos ne šaukdama atkirto ji.

— Tada važiuojame. Nelauk iki rytojaus, nes bus tik blogiau. Tau tikriausiai reikia antibiotikų. — Džefas vis dar laikėsi pasenusių pažiūrų, kad antibiotikai išgydo visas ligas. Jis jau visą savaitę ragino Sarą jų išgerti.

— Man nereikia antibiotikų, — metusi piktą žvilgsnį, atsakė Sara.

— Ar kas negerai? Turiu galvoje, be to, kad bjauriai jautiesi? — Džefas nuoširdžiai ją užjautė. Vargšelė negaluoja jau dvi savaites. Tai, žinoma, slegia. Tačiau dabar jis vis tiek manė, kad Sara elgiasi lyg pamišėlė. — Ar labai karščiuoji?

— Aš laukiuosi. — Nėra jokios prasmės slėpti, vis tiek anksčiau ar vėliau reikėtų pasakyti. Džefas spoksojo į ją, lyg būtų nesupratęs to, ką išgirdo. Sara taip pat nesuprato.

— Ką?

— Aš laukiuosi, — pakartojo Sara ir pravirko. Jos gyvenimas baigtas. Tai tikras košmaras. Sarą pykino. Ne, viskas buvo dar blogiau.

Džefas atsisėdo ant lovos krašto.

— Ar tu rimtai? — Jis nežinojo, ką daugiau pasakyti. Buvo aišku, kad Sara to gera naujiena nelaiko. Moteris atrodė taip, lyg būtų pasiryžusi šokti nuo stogo.

— Ne, juokauju. Aš visada krečiu pokštus iš to, kas mane žudo. Žinoma, kad rimtai. Kaip, po velnių, taip atsitiko? Juk mes visada saugomės.

— Netiesa, — pratarė jis.

— Na, bent jau tuo laiku saugomės. Aš nekvaila. Gerai žinau. Tu irgi.

Džefas kurį laiką galvojo ir staiga suglumęs pasakė:

— Man atrodo, tai galėjo įvykti naktį po tavo senelės vestuvių.

— Negalėjo. Mes iš karto užmigome.

— Mes pabudome vidury nakties, — pataisė jis. — Man atrodo, tu pusiau miegojai... Aš tavęs neverčiau, — tarė susikrimtęs. — Mes tiesiog padarėme tai... ir vėl užmigome.

Sara greitai suskaičiavo ir garsiai sudejavo. Taip ir bus. Jeigu juodu būtų planavę vaikutį, geresnio laiko nebūtų galėję parinkti. Šiuo atveju — blogesnio.

— Gal aš buvau iš proto išsikrausčiusi? Kiek turėjau išgerti?

— Na, išlenkei kelias taures... ir, sakyčiau, daug šampano. — Džefas meiliai nusišypsojo. — Man tu atrodei nuostabiai, bet tikriausiai buvai gerokai apsvaigusi vidury nakties... Atrodei tokia miela. Negalėjau atsispirti.

— Dieve mano, — vėl sudejavo Sara, pašoko iš lovos ir ėmė žingsniuoti po kambarį. — Po velniais, negaliu šituo patikėti. Man keturiasdešimt metų ir aš nėščia. Nėščia!

— Tu nesi per sena, Sara... ir gal dėl to verta pagalvoti... Gal tai mūsų paskutinė galimybė. Vienintelė galimybė. Gal ši žinia nėra tokia jau bloga. — Jam ji ir nebuvo bloga. Tačiau Sarai tai atrodė kaip pasaulio pabaiga.

— Gal išprotėjai? Kam mums reikalingas vaikas? Mes nenorime vaiko. Bent jau aš nenoriu. Niekada nenorėjau. Sakiau tau iš pat pradžių. Niekada nemelavau.

— Tiesa, nemelavai, — atvirai tarė jis. — Bet jei kalbėtume nuoširdžiai, aš labai džiaugčiausi turėdamas vaikų.

— Tai pats ir turėk. Aš nenoriu. — Sara siautėjo, atrodė, lyg būtinai norėtų ką nors nugalabyti, pageidautina, jį. Tačiau mintyse moteris kaltino save.

— Paklausyk, kūnas tavo. Turi elgtis taip, kaip tau atrodo tinkama. Aš tik sakau, kaip jaučiuosi pats. Aš tave myliu. Ir labai norėčiau su tavimi turėti kūdikį, — meiliai tarė jis.

— Kodėl? Jis sugadintų mums gyvenimą. O mes gražiai gyvename. Tobulai. Turint kūdikį viskas pasikeistų. — Sara jau ašarojo.