Даниэла Стил - Namas

Sara stipriai apkabino senelę ir švelniai sušnibždėjo į ausį, kad ją myli.

— Myliu tave, Mimi... labai... Ačiū, kad taip kalbi. — Išgirdus tokius žodžius šio namo pirkimas atrodė kaip likimo nulemtas. Buvo puiku.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Paskutinę akimirką visi nusprendė per vestuves apsirengti pokylių drabužiais. Visos trys moterys vilkėjo ilgas vakarines sukneles, kaip ir penkios ar šešios atvykusios Mimi draugės. Visi vyrai vilkėjo smokingus. Jaunikis, pasipuošęs raudona peteliške ir rankogalių sąsagomis su rubinais, kurios priklausė jo seneliui, atrodė labai galantiškai. Dideliam visų džiaugsmui, Džefas pasisiūlė palydėti nuotaką iki jaunikio ir ji sutiko. Mimi baiminosi, kad suklups ar užmins ant ilgos suknelės krašto, jei didžiaisiais laiptais lips viena. Turėdama į ką atsiremti ji jausis daug saugiau. Per vestuves niekas nenori nelaimingų atsitikimų.

— Mimi, kadangi nenorite tekėti už manęs, — o tai labai neapgalvotas jūsų poelgis, — aš nusprendžiau būti maloningas ir atiduoti jus Džordžui. Nors, turiu pasakyti, jums reikėtų gėdytis, kad klaidinote mane ištisus tuos šešis mėnesius. Aš būsiu netoliese, jeigu paskutinę minutę ateitumėte į protą ir apsigalvotumėte. — Mimi dievino tokius Džefo žaidimus su ja.

Jis laukė už kambario durų, kol nuotaka pasiruoš. Mimi išėjo vilkėdama šviesią aukso ir šampano spalvos vakarinę suknelę ir avėdama auksinius aukštakulnius batelius. Rankose

ji nešėsi pakalnučių puokštę — tai buvo jos motinos mėgstamiausios gėlės. Jaunikis taip pat buvo įsisegęs pakalnučių šakelę į atlapą ir laukė laiptų apačioje. Odrė ir Tomas šyptelėjo pastebėję, kad jis nervinasi.

Laukdami nuotakos, visi tyliai kalbėjosi su pastoriumi. Tuomet užgrojo arfa ir smuikai. Sara uždegė žvakes ir išjungė šviesas. Tada visi išvydo ją ateinančią. Mimi vis dar turėjo dailią figūrą, net sulaukusi tokio amžiaus, ir lėtai lipdama laiptais, įsikibusi Džefui į parankę, atrodė be galo didingai. Jis atrodė rimtas, labai gražus ir nusiteikęs iškilmingai. Jis švelniai paglostė Mimi ranką, tuomet ji pakėlė akis į Džefą ir nusišypsojo. O paskui pažvelgė į Džordžą ir nusišypsojo jam. Staiga Sara suprato, kad Mimi yra labai panaši į savo motiną Lili — vyresnė, bet lygiai tokia pat graži. Senelės akys taip pat žėrėjo, ji atrodė jaučianti tokią pat aistrą gyventi. Lyg moteris iš tos nuotraukos būtų atgijusi ir senstelėjusi. Sara staiga pajuto jėgą, kuri lydėjo ją ir visą jos šeimą iš kartos į kartą, kaip ratilai vandenyje. Mimi, motina, ji pati — ir Lili, gyvenusi pirma jų visų.

Mimi atrodė nuostabiai, kai grakščiai paleido Džefo ranką ir paėmė žmogaus, kuris greitai taps jos vyru. Jie sustojo priešais pastorių ir davė įžadus aiškiu, stipriu, bet ramiu balsu. Tada Džordžas pabučiavo nuotaką, vėl užgrojo muzika ir visi juokėsi, verkė ir džiūgavo taip, kaip vos prieš keletą mėnesių per Odrės vestuves.

Džefas pabučiavo nuotaką ir pasakė, kad dabar viskas įteisinta. Jį paliko prie altoriaus. Mimi atsakydama pakštelėjo jam į skruostą, o paskui pabučiavo ir visus kitus, ilgiausiai užtruko prie Odrės su Sara.

Kaip ir buvo suplanuota, vakarienė buvo paruošta devintą, o šampanas liejosi iki vidurnakčio. Laikrodžiams mušant dvyliktą, visos trys Lili palikuonės pabučiavo savo vyrus ir leidosi šokti, griežiant smuikams. Niekas nėjo gulti iki antros valandos. Vestuvės buvo nepaprastos.

Vėliau Sara, gulėdama lovoje šalia Džefo, šypsojosi.

— Pradedu jaustis kaip profesionali vestuvių rengėja, — nusijuokė. — Buvo smagu, tiesa? Tu atrodei toks gražus, kai lipai laiptais su Mimi.

— Ji net nedrebėjo. Man atrodo, aš nervinausi labiau už ją, — prisipažino Džefas.

— Džordžas atrodė kiek sunerimęs, vargšiukas. — Tada Sara vėl pasisuko į jį. — Laimingų Naujųjų metų, brangusis.

— Ir tau, Sara.

Juodu užmigo vienas kito glėbyje, o kitą rytą kėlėsi ruošti pusryčių. Rytas buvo šventiškas, o abi vyresniųjų poros jau buvo susiruošusios išvažiuoti. Mimi su Džordžu jau lipo laiptais žemyn, bet staiga ji prisiminė kai ką pamiršusi. Laukdami visi stovėjo laiptų apačioje ir kalbėjosi, o senelė grįžo nešina savo vestuvine pakalnučių puokšte.

— Vakar pamiršau mesti puokštę, — pasakė šypsodamasi. Ji sustojo laiptų viduryje, stebima įdėmių žvilgsnių. Šį rytą Mimi vilkėjo ryškiai raudoną kostiumėlį, ant rankos buvo užsimetusi audinių kailinius ir avėjo žemakulnius batelius. Ji atrodė labai gražiai sudėta ir daug jaunesnė nei iš tiesų. Senelė paskutinį kartą pauostė gležnas gėles ir elegantiškai švystelėjo puokštę anūkei. Sara gėles pagavo dar nepasiekusias žemės, tada baisiai išsigando ir, lyg jos būtų per karštos laikyti, beveik instinktyviai sviedė atgal Mimi. Ši pagavo puokštę viena ranka ir metė Džefui — vyrukas čiupo abiem rankomis ir plačiai nusišypsojo, o visi susirinkusieji ėmė ploti.

— Neblogai pagauta, — pagyrė Džordžas, o Mimi nulipo paskutines pakopas žemyn ir pažvelgė į Džefą.

— Kadangi Sara nežino, ką su jomis daryti, tikiuosi, kad žinai tu, Džefai, — pasakė, visus pabučiavo ir sėdo į taksi, kuris jau laukė prie įėjimo. Medaus mėnuo prasidėjo. Odrė su Tomu išvažiavo po penkių minučių — į Palm Bičą, o paskui pažaisti golfo Kiparisų kyšulyje.

Visiems išsiskirsčius, Sara su Džefu liko stovėti prieškambaryje, žvelgdami vienas į kitą. Džefas švelniai padėjo ant stalo pagautą puokštę.

— Tu rengi geras vestuves, — nusišypsojo Džefas ir apsivijo rankomis Sarą.

— Ačiū. Tu taip pat, — tarė ji, jau bučiuojama.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Svečiams išsiskirsčius, laukė tylus savaitgalis. Džefas grįžo dirbti į savo kabinetą viršuje. Sara persirengė ir pradėjo dažyti. Apie antrą valandą ji sutepė ir atnešė jam sumuštinį. Paskui abu dirbo iki vakaro, pavalgė nuo vestuvių likusių patiekalų ir išėjo į kiną. Prieš keletą dienų Džefas buvo įsirašęs futbolo rungtynes, rodytas per televizorių, taigi grįžę juodu dar pažiūrėjo ir jas. Naujųjų metų diena buvo puiki, malonus kontrastas po šurmulio, kuriame jie gyveno prieš vestuves. Dabar namas atrodė ne tuščias, o nutilęs.

— Ką man daryti su Mimi puokšte? — kitą rytą paklausė Sara, radusi pakalnutes šaldytuve. Džefas padėjo puokštę ten, jeigu Sara norėtų ją pasilikti. Dabar kiekvieną kartą atidarius šaldytuvo duris padvelkdavo dieviškas kvapas. — Ar blogas ženklas ją išmesti?

— Tikriausiai, — įdėdamas į šaldytuvą sviestą atsakė jis. — Gal norėtum jas pasilikti? Būtų gražus vestuvių prisiminimas, — nekaltai pridūrė.

— Taip ir patikėsiu. Tu greičiausiai mesi jas man, kai miegosiu.

— Nedrįsčiau. Mane žaibas nutrenktų, — pasišaipė Džefas. — Galėtum jas sudžiovinti ir padovanoti jai kitais metais per vestuvių metines.

— Gera mintis. Taip ir padarysiu. — Sara gėles atsargiai įdėjo į dėžutę ir pastatė ją virtuvėje ant lentynos. Visą likusią dienos dalį abu buvo užsiėmę.

Sekmadienio vakarą jie nuėjo į senų Saros draugų surengtą vakarėlį, o pirmadienį naujieji metai prasidėjo su triukšmu. Atrodė, kad tą mėnesį visi klientai sugalvojo perrašyti testamentus. Įsigaliojo nauji mokesčių įstatymai, ir visus apėmė panika. Sara dar niekada nebuvo turėjusi tiek darbų. Ji buvo pažadėjusi mamai atvažiuoti į Sent Luisą pasisvečiuoti, bet nenumanė, kada turės laiko. Darbams ir galo nesimatė. O Džefas buvo neką mažiau užsiėmęs. Atrodė, kad per šventes visi nusipirko arba paveldėjo seną namą ir panoro samdyti jį. Verslas klojosi gerai, bet dabar, Mari Luizai pasitraukus, viskas gulė ant jo vieno pečių ir vyras buvo užverstas projektais.