Даниэла Стил - Namas

— Kada tik panorėsi. Prieš vaikučio gimimą?

— Nežinau. O kaip tu manai? Gal vėliau. — Jos motina ir Mimi ketino atvažiuoti per Padėkos dieną. Sara norėjo, kad jos dalyvautų vestuvėse. Gal net norėjo, kad jau dalyvautų ir kūdikis. Ji dar nežinojo. — Aš pagalvosiu ir tau pasakysiu.

— Būtų gerai.

Jie kartu sutvarkė virtuvę ir užlipo viršun. Tą naktį, gulėdama lovoje, Sara suprato, kad Mimi vestuvės buvo ypatinga dovana jiems. Ta diena atnešė viską, ką juodu dabar turi.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Galiausiai nusprendė dirbti iki pat gimdymo. Paskutinę dieną ji baigė darbus, kolegos apipylė dovanomis ir pavaišino pietumis. Sara vargiai galėjo įsivaizduoti save neinančią į darbą. Vien ta mintis atrodė keista. Ji buvo teisininkė. Kiekvieną dieną ėjo į biurą. Na, bent jau eidavo. Dabar ji šešis mėnesius bus namie su vaikeliu. Sara baiminosi, kad iš nuobodulio gali išprotėti. Ji pasakė kolegoms, kad galbūt grįš anksčiau, bet viena moteris patikino, kad ji gali iš viso nebenorėti grįžti, — Saros nuomone, tai buvo gryna nesąmonė. Žinoma, kad norės. Vienintelė kita galimybė — su Džefu įsitraukti į restauravimo verslą. Sarai tokia mintis irgi patiko, ypač dėl to, kad dirbtų su juo. Būtų smagu dirbti kartu. Dabartinis laikotarpis buvo nesibaigiančių pasikeitimų metas, viskas mainėsi ir judėjo, net kūdikis gimdoje. Po pietų su kolegomis Sara susirinko daiktus ir patraukė namo. O tada laukė. Tačiau nieko neįvyko. Gydytojas pasakė, kad tai normalu, ypač laukiantis pirmo kūdikio. Tačiau Sarą tai varė iš proto. Ji niekada niekur nevėluodavo — ir šis kartas ne išimtis. Vėlavo kūdikis.

— Ką man dabar daryti? — vieną naktį ji pasiskundė Džefui. Tuo metu kūdikis vėlavo jau dešimt dienų. Buvo spalio pirmoji. Po Mimi vestuvių praėjo devyni mėnesiai. Jie vėl rengė vakarėlį Palm Springse ir į San Franciską nebebuvo atvažiavę. Senelė pažadėjo būtinai atvažiuoti per Padėkos dieną pasižiūrėti mažylio. Jeigu jis kada nors išlįs. Gal ir niekada. Dabar Sara jau gailėjosi, kad neliko dirbti. Tačiau ji buvo pernelyg pavargusi ir didelė — net išlipti iš lovos reikėjo Džefo pagalbos. Sara jautėsi kaip į krantą išplautas banginis. Kūdikis buvo milžiniškas.

— Pasilinksmink. Nusiramink. Išeik apsipirkti, — pasiūlė Džefas, bet Sara tik nusijuokė.

— Niekas nebetinka, išskyrus rankines.

— Tai nusipirk keletą.

Sara pastaruoju metu vėl pradėjo susitikinėti su senais draugais, kurie turėjo vaikų. Pagaliau tarp jų atsirado ryšys.

Džefas stengėsi dirbti namie kiek galima daugiau, jis norėjo būti šalia, jei kas nors atsitiktų arba Sarai jo prireiktų. Juodu įrengė vaikų kambarį senajame Mimi kambaryje. Tai atrodė geras sumanymas, nes vaikelis buvo pradėtas jos vestuvių naktį, o ir Mimi motina pagimdė tame kambaryje. Lili, kuri sudaužė tiek širdžių ir mirė tokia jauna. Sarai dabar buvo keturiasdešimt. Tai atrodė tinkamas amžius gimdyti pirmą vaiką. Sara ilgai laukė, kad padarytų viską tinkamai: pirma Džefo, o dabar kūdikio.

Tą popietę jie išėjo pasivaikščioti po rajoną — tik nuėjo Filmoro gatve pirmyn ir atgal, Sara Džefo padedama vos įveikė kalvą. Juodu kalbėjosi, ką darys vėliau ir ar pirks namą perparduoti. Sarą tokia mintis labai viliojo. Vakare, jau po vakarienės, gulėdama vonioje ji vis dar galvojo apie tą patį. Jautė sąrėmius, bet tokie sąrėmiai truko jau ne pirmą savaitę, jie dar nebuvo tikri. Kūnas ruošėsi vaikelio atėjimui. Sara sėdėjo vonioje ilsėdamasi, o Džefas žiūrėjo televizorių. Kiek vėliau jis atėjo patikrinti, ar jai nieko nereikia, ir pamasažavo nugarą. Dabar ją skaudėjo visą laiką, nes kūdikis buvo sunkus. Gydytojas sakė, kad po savaitės reikės gimdymą skatinančių vaistų, bet dar ne dabar. Kol kas sveiki buvo ir kūdikis, ir mama.

Išsimaudžiusi Sara nulipo žemyn į virtuvę pavalgyti, o paskui vėl užlipo viršun. Moteris jautė, kad turi judėti. Ji negalėjo nei prisėsti, nei atsigulti — gimdymas artėjo, bet dar neprasidėjo. Ryte Sara turėjo eiti pas gydytoją ir vylėsi, kad jis kuo nors padės. Ji jau buvo pasirengusi.

— Ar gerai jautiesi? — Džefas ją stebėjo visą vakarą. Moteris niekaip nerado vietos, bet atrodė geros nuotaikos ir sveika.

— Taip, tik pavargau dykinėti, — atsakė ji kramsnodama sausainį. Dabar nuolat graužė rėmuo ir jokie vaistai nepadėjo. Tačiau Sara žinojo, kad netrukus viskas baigsis. Džefui jos be galo pagailo, kai moteris, taip sunkiai įsirangiusi į lovą, tris kartus turėjo keltis į tualetą. Sara pasiskundė, kad nuo suvalgyto užkandžio dabar skauda skrandį.

— O gal pamėgink užmigti? — švelniai pasakė jis.

— Aš nesu pavargusi, — gailiai atsakė Sara. — Labai skauda nugarą.

— Nesistebiu. Ateik čia. Aš tau ją pamasažuosiu. — Ji atsigulė ant šono ir atsuko nugarą. Pamasažavus skausmas sumažėjo, ir galiausiai ji užmigo, o Džefas stebėjo ją meiliai šypsodamasis.

Laukdamas, kada gims sūnus, Džefas leido geriausias gyvenimo dienas. Kaip gera, kad Sara guli šalia. Po valandos jis taip pat užmigo. O vidury nakties, pabudęs iš kieto miego, išgirdo šalia tamsoje dejuojant ir šnopuojant. Ištiesęs ranką Saros pusėn, pajuto, kad jos visas veidas tiesiog srūva prakaitu, ir tuoj pat įjungė šviesą. Miegai kaipmat išlakstė.

— Sara? Tau bloga?

— Taip. — Ji vos begalėjo kalbėti.

— Kas atsitiko? Kas negerai?

Sąrėmiai tiesiogine to žodžio prasme užgniaužė kvapą. Pagaliau. Ji negalėjo pratarti žodžio. Sara pabudo iš gilaus miego jau gimdydama ir buvo pernelyg sukrėsta, kad pažadintų Džefą.

Abu suprato, kad to vakaro sąrėmiai vonioje buvo tikri, o nerimas, nugaros ir pilvo skausmas jau seniai pranašavo artėjantį gimdymą. Juodu nepastebėjo ženklų. Džefas palietė Saros pilvą ir pažvelgė į laikrodį. Sąrėmiai kartojosi kas dvi minutes. Gydytojas buvo liepęs jiems važiuoti į ligoninę, kai tarpai bus dešimties minučių. Kūdikis jau tuoj gims. Dabar. Džefas neišmanė, ką daryti. Staiga Sara ėmė klykti, ir jos balsas nuaidėjo tarsi pratisas pirmykštis riksmas.

— Sara, brangute... Mums reikia važiuoti į ligoninę. Tuoj pat.

— Negaliu... negaliu pajudėti... — Ji vėl riktelėjo, užėjus kitam sąrėmiui, ir pamėgino atsisėsti, bet nė to nebegalėjo padaryti. Ji jau stūmė.

Džefas griebė telefoną ir surinko 911. Operatorė liepė jam palikti atviras namo duris, bet nesitraukti nuo Saros. Tačiau ji jo nebepaleido — stipriai suspaudusi laikė jo ranką ir verkė.

— Nagi... Sara... Aš turiu nulipti žemyn ir atrakinti duris.

— Ne! — Sulig tais žodžiais jos veidas net pamėlynavo, o akys su siaubu pažvelgė į jį. Sara raitėsi iš skausmo ir tuo pat metu stengėsi stumti. Staiga kambaryje tarp jos riksmų pasigirdo ilgas plonas verksmas, o tarp kojų pasirodė mažutis raudonas veidukas su juodais šilkiniais plaukučiais. Į pasaulį atėjo jų sūnus, pasižiūrėjo į savo tėvus ir nustojo verkti. Jis tik gulėjo ir žiūrėjo, o tėvai apsikabino ir apsiašarojo. Lauke sukaukė sirenos.

— Dieve mano, ar tu sveika? — Sara linktelėjo, ir Džefas palietė kūdikio veiduką, o paskui švelniai užkėlė jį mamai ant pilvo. Čirškė durų skambutis.

— Aš tuoj grįšiu. — Jis šuoliais nulėkė laiptais žemyn, įleido paramedikus ir bėgte grįžo atgal.

Gydytojai, apžiūrėję motiną ir vaikelį, pranešė, kad abu yra sveiki. Apkūnus medikas nukirpo virkštelę, suvystė kūdikį į paklodę ir įdavė Sarai, o toji laiminga nusišypsojo. Džefas negalėjo liautis verkęs. Sara su vaikeliu ant rankų buvo pats gražiausias jo matytas reginys. Paskui gydytojai įkėlė juos į greitosios automobilį, kad galėtų patikrinti ligoninėje. Džefas važiavo kartu. Kūdikiui viskas buvo gerai. Juos paleido namo po trijų valandų, Sara grįžusi iš karto paskambino Odrei ir Mimi. Viljamas de Bomonas Parkeris gimė tame pačiame name, kur prieš aštuoniasdešimt trejus metus į pasaulį atėjo jo prosenelė ir kuriame gyveno jo proproseneliai. Vaikelio tėvai džiūgavo. Lili namus aplankė didžiulė malonė. Sara rankose laikė naujagimį, o Džefas apkabino juos abu, ir visi trys užmigo. Nors Sara niekada netikėjo, kad taip galėtų būti, ši diena buvo pati laimingiausia jos gyvenime.