Даниэла Стил - Namas

Kai Sara su naujaisiais įbroliais grįžo į svetainę, Mimi vis dar sėdėjo ant išnuomotos sofos spausdama sugautą puokštę ir šypsodamasi.

— Dabar aš! — laiminga pasakė, o Džordžas apsimetė alpstantis.

— Ne tu, Džordžai! — įsiterpė Džefas. — Aš sugavau keliaraištį. Kiti būsime mudu su Mimi, ne tu!

Mimi sukikeno, o visi kiti ėmė juoktis. Padavėjai pripylė šampano taures. Mimi su Džordžu sušoko paskutinį šokį, kol jaunuoliai plepėjo.

Sarai patiko naujieji giminės, ir ji visus paragino vėl atvažiuoti ir apsistoti name kada tik panorės. Du iš jų buvo vedę, vienas išsiskyręs, bet savo vaikus atsivežė visi, ir šie elgėsi labai gražiai. Odrė dabar turėjo naują šeimą, kartu ir šešis anūkus. Akimirką Sara net pajuto pavydą, supratusi, kad jie jos motiną matys dažniau. San Franciske iš artimųjų liks tik Mimi. Odrė jau pardavė savo butą, visi jos daiktai buvo išsiųsti į Sent Luisą, didžiulį Tomo namą. Keletą baldų ji atidavė Sarai, tačiau didžiąją dalį pasiliko sau. Sara žinojo, kad Odrei išvykus jos ir Mimi gyvenimas smarkiai pasikeis, tačiau abi dėl jos džiaugėsi. Išvažiuodama motina atrodė laiminga nuotaka, o Tomas — išdidus jaunikis.

Kai visi svečiai išsiskirstė, jau buvo vėlu. Virėjai vis dar šurmuliavo aplink ir tvarkėsi. Dekoratyvinių medžių pasiimti turėjo atvažiuoti rytoj. Sarai nebeliko ką daryti, taigi ji su Džefu lėtai užlipo laiptais į miegamąjį.

— Buvo gražu, ar ne? — žiovaudama paklausė ji, ir Džefas nusišypsojo. Jam labai patiko Saros suknelė. Dėvint ją mylimosios akys atrodė dar mėlynesnės. Moteris laiminga prigludo prie jo.

— Labai. Stovėdami šalia ir verkdami jie abu atrodė tokie mieli. Aš pats vos neapsiverkiau.

— Aš visada verkiu per vestuves. Iš siaubo. — Sara ciniškai sukikeno, o Džefas šyptelėjęs papurtė galvą.

— Tu beviltiška.

— O tu nepagydomas romantikas, ir aš tave už tai myliu, — atkirto ji. Laiptų viršuje juodu pasibučiavo ir pasuko kitais laiptais, vedančiais į miegamąjį. Diena buvo nuostabi — Odrei, Tomui ir visiems, kurie juos myli. Sara džiaugėsi dėl motinos. Ji niekada nesitikėjo, kad piršlybos baigsis vestuvėmis, bet dabar, kai tai jau įvyko, buvo patenkinta. Moteris tikėjosi, kad jie kartu gyvens ilgai ir laimingai. Kai abu ruošėsi miegoti, motina paskambino padėkoti už tai, kad Sara leido pasinaudoti namu, ir pasakyti, kaip jai ten patiko. Iš balso atrodė, kad ji nepaprastai laiminga.

Tą naktį Sara miegojo tvirtai apkabinusi Džefą. Jai patiko lovoje prie jo prisiglausti, kaip ir mylėtis — o tą jie darė dažnai.

Santykiai klojosi puikiai. Palengva jų gyvenime nusistovėjo tvarka, o Sara be galo džiaugėsi, kad Džefas taip gerai sutaria su jos šeima, ypač su Mimi. Jis pasakė, kad norėtų būti jos įvaikintas, jeigu jau negali vesti.

— Labanakt, brangioji, — sušnibždėjo jis jau snausdamas.

— Myliu tave, — atsakė Sara ir nusišypsojo, pagalvojusi apie puokštę, kuri ją aplenkė ir buvo pagauta Mimi.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Sara su Džefu name dirbo visą vasarą. Jie jau pradėjo vartyti katalogus ir vaikščioti į aukcionus. Džefas turėjo užsakymą restauruoti didelį pastatą, todėl didelę dalį laiko turėjo skirti šiam darbui. O Sara buvo užsiėmusi biure.

Rugpjūtį jie abu pasiėmė savaitę atostogų ir išvažiavo prie Tahou ežero. Ten vaikščiojo, maudėsi, važinėjo dviračiais ir vandens slidėmis. Savaitgalį po Darbo dienos12, atostogų pabaigoje, Džefas priminė, kad juodu kartu jau keturis mėnesius. Abu sutiko, kad tai buvo laimingiausi gyvenimo mėnesiai. Apie santuoką ir vaikus nebebuvo kalbama — abiem tai liko labiau teorinis klausimas. Nė vienas nenorėjo drebinti pamatų. Ir taip buvo ką veikti.

Grįžusi iš Italijos, Odrė dažnai skambindavo. Ji rūpinosi įkurtuvėmis, norėjo perdažyti Tomo namą, taigi buvo užsiėmusi, be to, po truputį artimiau pažino jo vaikus. Moteris ilgėjosi dukters ir motinos, bet turėjo pranešti, kad negrįš prieš Padėkos dieną. Ji jau buvo pažadėjusi Tomui šventę praleisti Sent Luise su jo vaikais. Sara pasakė, kad Padėkos dieną švęs su Mimi. Šiais metais ji ketino suruošti vakarienę savo name, o jei viskas klosis gerai, prie jų prisidės ir Džefas. Sara pasakė Odrei, kad nenori važiuoti į Sent Luisą, — ji nekantravo pradėti savo tradiciją, nors šiais metais susirinks mažiau žmonių. Sarai pirmą kartą teks kepti kalakutą ir ruošti vakarienę.

Rudenį Sara turėjo ypač daug darbo. Jai teko dirbti su trimis svarbiais klientais, o savaitgaliais darbuotis savo name. Tas pastatas jai buvo lyg neišsenkantis džiaugsmo šaltinis — ir bus toks dar daug metų. Jie su Džefu lankėsi aukcionuose, net dalyvavo varžytynėse „Sotheby‘s“ ir „Christie’s“ aukcionuose Los Andžele ir Niujorke. Sara jau įsigijo keletą gražių daikčiukų. Džefas taip pat kai ką nupirko. O spalį jis galiausiai atsisakė nuomojamo buto — taip jame ir nepagyvenęs. Persivežė visus daiktus į namą Skoto gatvėje. Džefui buvo paskirtas atskiras darbo kabinetas, kambarys ir vonia, be to, jis pasakė, kad visai neprieštarauja miegoti rausvajame miegamajame. Jam tas kambarys patiko. Bet labiau už viską jam patiko Sara. Vyras tikrai ją mylėjo, kaip ir ji Džefą.

Jis jau buvo sutvarkęs visus dokumentus dėl jųdviejų su Mari Luiza namo ir buto Paryžiuje. Verslas dabar priklausė jam. Pas Džefą perėjo ir visi buvę Mari Luizos klientai. Jau nuo rugpjūčio juodu nebuvo kalbėjęsi ir, savo paties nuostabai, Džefas suprato, kad Mari Luizos nė kiek nepasiilgo. Nors jie kartu nugyveno keturiolika metų, jis visada žinojo, kad jųdviejų santykiai jam nepatinka. Galima sakyti, jis tyliai aukojosi. Bet dabar, būdamas su Sara, Džefas pamatė skirtumą. Jie jautėsi taip, tarsi būtų sukurti vienas kitam. Abu kiekvieną rytą pabusdavo negalėdami patikėti nusišypsojusia laime. Džefas prisiminė, kad jo senelis vis sakydavo, jog kiekvienam puodui yra dangtis, ar kiekvienam dangčiui yra puodas. Kad ir koks tas posakis buvo, vyras savo surado. Vienintelis žmogus, kuris šitokia sėkme taip pat stebėjosi, buvo Sara. Ji lygiai taip pat negalėjo atsidžiaugti sutikusi Džefą.

Kaip Sara ir buvo žadėjusi, tais metais Padėkos dieną šeima šventė jos namuose. Tada ji jau buvo nupirkusi sofą, kėdžių, kavos staliuką ir dailų senovinį stalą svetainei. Todėl kai atėjo Mimi su Džordžu, buvo kur atsisėsti ir pastatyti gėrimus. Mimi paprašė leidimo pasikviesti dvi savo geriausias drauges, kaip visada, taigi Sara laukė ir jų bei vieno Džefo draugo iš Niujorko, kuris tuo metu buvo mieste ir neturėjo kur praleisti šventės. Visi buvo labai malonūs ir susėdę svetainėje smagiai šnekučiavosi, o Sara su Džefu paeiliui tikrino kalakutą. Sara baiminosi, kad jis bus arba neiškepęs, arba per daug suskrudęs. Be Odrės viskas buvo kitaip. Tačiau, jos pačios nuostabai, vakarienė pavyko puikiai. Mimi sukalbėjo maldą, o kalakutą buvo paskirta supjaustyti Džefui. Jis tai atliko meistriškai, ir Džordžas prisipažino nudžiugęs, kad to imtis nereikėjo jam.

Jie su Mimi buvo ką tik grįžę iš Palm Springso. Sara pastebėjo, kad senukai vis daugiau laiko praleidžia ten. Kaip sakė patys, jiems ten geresnis oras, be to, Mimi patiko jo draugai ir vakarėliai, į kuriuos vaikščiojo. Senelė neseniai atšventė aštuoniasdešimt trečiąjį gimtadienį, bet neatrodė tokia sena. Ji buvo tokia pat gyvybinga ir graži kaip visada. O Džordžas tapo nuolatiniu jos palydovu. Jis buvo tik šiek tiek vyresnis.

Tuo metu, kai Sara patiekė mėsos, obuolių ir moliūgų pyragus — tokius kaip kiekvienais metais, — o Džefas dėjo į indelius ledus ir grietinėlę, Mimi šiek tiek nervingai visus nužvelgė, o Džordžas padrąsinamai linktelėjo.