Даниэла Стил - Namas

Sara šypsodamasi paėmė jį už rankos ir taip susikibę juodu užlipo pagrindiniais laiptais, o paskui dar kitais, vedančiais į miegamąjį trečiame aukšte. Naujoji lova buvusiame šeimininkų kambaryje atrodė labai graži, o dvi lempos šalia jos kambaryje skleidė švelnią šviesą.

— Sveikas parvykęs namo, — atsisukdama į Džefą švelniai tarė Sara. Jis žvelgė į moterį nuostabos kupinomis akimis, o ji lėtai paleido plaukus ir jie nuslydo pečiais žemyn. Didelėse mėlynose Saros akyse atsispindėjo atvirumas ir viltis.

— Aš myliu tave, Sara, — švelniai pasakė jis. — Įsimylėjau tave tada, kai pirmą kartą čia išvydau... Nė nesvajojau apie tokią laimę būti čia...

— Ir aš, — sušnibždėjo Sara, o jis ją pabučiavo ir atsargiai užkėlė ant lovos.

Abu nusirengė ir įsmuko po patalais. Sara išjungė šviesą savo lovos pusėje, Džefas — savo, ir juodu gulėjo apsikabinę, o aistra tik augo. Nuo jo rankų prisilietimo Sara virpėjo. Džefas sušnibždėjo:

— Aš visada prisiminsiu, kas nutiko per penktą mūsų pasimatymą...

Tuomet jis pradėjo švelniai ją bučiuoti ir moteris tyliai nusijuokė.

— Ša, — tarė Sara. O tada kambaryje, kuris kadaise priklausė Lili, lovoje rausvu galvūgaliu, juodu susiliejo.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Saros ir Džefo romanas tęsėsi visą gegužę ir birželį.

Jis daugumą naktų praleido name Skoto gatvėje. Į savo butą vyras grįždavo tik kai turėdavo dirbti ir jam prireikdavo braižymo stalo. Sara galiausiai pasiūlė nusipirkti dar vieną ir pastatyti kuriame nors iš nedidelių kambarėlių — jų name buvo tiek daug, kad būtų užtekę biurui įrengti. Džefui ta mintis patiko ir jis susirado neblogą naudotą stalą. Vieną penktadienio vakarą pats jį atsivežė ir užtempė laiptais. Nuo tada Džefas galėjo dirbti name, o Sara toliau dažė kambarius. Dažytojų brigada puikiai darbavosi didžiosiose salėse. Namas kasdien atrodė vis puošnesnis.

Džefas pasirodė besąs puikus virėjas. Kasryt prieš darbą jis paruošdavo pusryčius: skrudindavo skrebučius, kepdavo blynus, omletus, kiaušinienes, o savaitgaliais net kiaušinienę su kumpiu. Sara įspėjo, kad išvarys jį, jeigu per tuos pusryčius sustorės. Džefui patiko lepinti, o Sara atsilygindavo kaip tik galėdama. Jie vis dar dažniausiai užsisakydavo maisto į namus, nes abu dirbdavo iki vėlumos, bet tris savaitgalio vakarus ji ruošdavo vakarienę namuose, išskyrus tuos kartus, kai jie eidavo pavalgyti į restoraną. Jie jau seniai pametė pasimatymų skaičių, galiausiai sutarė, kad jų buvo daug. Nuo to laiko, kai Odrė pranešė apie būsimas savo vestuves, jie matydavosi kasdien. Be to, jis likdavo nakvoti. Į namą Džefas dar nebuvo atsikraustęs, bet vis tiek beveik nuolat pas ją gyveno. Net gavo vieną iš kambarių. Santykiai klostėsi be galo gražiai.

Dar iki birželio pirmosios buvo intensyviai ruošiamasi Odrės ir Tomo vestuvėms. Odrė jau išrinko baldus pirmam aukštui, valgomajam ir svetainėms, taip pat didžiajai svetainei. Jau buvo numačiusi, kokius dekoratyvinius medžius nuomoti. Į juos ketino pridėti gardenijų žiedų. Taip pat užsakė puokštes ir baltų rožių bei gardenijų girliandą pagrindinėms durims papuošti. Kaip ir žadėjo, motina pati rūpinosi net mažiausiomis smulkmenomis ir pati už viską mokėjo. Vestuvės turėjo būti kuklios, bet ji norėjo, kad viskas būtų nepriekaištinga. Nors abu jaunieji tuokėsi antrą kartą, Odrė norėjo pasirūpinti, kad toji diena įsimintų visam gyvenimui — ypač Tomui. Ji pasamdė muzikantų grupę, kad grotų svečiams įeinant vidun. Ceremonija turėjo įvykti svetainėje. Odrė pagalvojo apie viską. Trūko tik vieno dalyko, bet itin svarbaus — vestuvinės suknelės. Sara irgi neturėjo ką apsivilkti. Nuo to laiko, kai sužinojo apie vestuves, ji buvo pernelyg užsiėmusi darbe, kad vaikščiotų po parduotuves. Galiausiai motina įtikino dukterį pasiimti laisvą popietę ir jos kartu išėjo apsipirkti. „Neiman Marcus“ parduotuvėje moterims pasisekė.

Odrė išsirinko kreminio atspalvio atlasinę suknelę, siuvinėtą krištolo karoliukais ties siūlėmis, rankogaliais ir apykakle. Suknelė buvo ilgomis rankovėmis ir atrodė santūriai. Motina rado prie suknelės derančius baltus atlasinius batus su netikrų briliantų sagtimis ir rankinę. Tomas visai neseniai kaip vestuvinę dovaną įteikė jai nepakartojamo grožio deimantinius auskarus, o sužadėtuvių žiedas buvo su dešimties karatų deimantu — Sarai vos akys ant kaktos neiššoko jį pamačius. Odrė jau nutarė, kad nešis mažą baltų orchidėjų puokštę. Ji bus tikras elegancijos įsikūnijimas.

Penktą valandą Sara vis dar nebuvo radusi suknelės sau, todėl vaikštinėjo netekusi vilties. Motina užsispyrusi neleido vilktis juodos suknutės, kurią ji vilkėjo per pastaruosius du kalėdinius vakarėlius darbe. Sara juk bus vyriausioji pamergė, todėl būtinai turi nusipirkti ką nors nauja. Galiausiai motina rado nepaprastai dailią „Valentino“ suknelę — tokios pat nepakartojamai mėlynos spalvos kaip Saros akys. Atlasinė, be petnešėlių ir su gražiu švarkeliu, kurį po ceremonijos bus galima nusivilkti. Motina pasiūlė avėti sidabrinius aukštakulnius. Pasirodė, kad jie puikiai dera. Sarai buvo užsakyta mažesnė tokių pat orchidėjų puokštelė, dar viena Mimi — kad nesijaustų pamiršta. Tomui ir jo sūnums buvo paruoštos puokštės įsisegti į atlapus, o dukteriai — gardenijų puokštė. Be to, Odrė pasamdė fotografą, kad viską fotografuotų ir filmuotų. Nors vestuvės turėjo būti nedidelės, nė viena smulkmena neliko neapgalvota. O Sara pajuto didžiulį palengvėjimą, kai rado patinkančią suknelę. Ji nenorėjo vilkėti ko nors baisaus, ko daugiau gyvenime nebesirengtų. Išsirinkta mėlyna spalva tobulai tiko prie akių, odos ir plaukų, o pati suknelė buvo gundanti, nes išryškino figūrą, bet su švarkeliu atrodė santūriai. Be to, suknelė buvo labai atvira nugara, ir Odrė nutarė, kad duktė atrodo tiesiog pritrenkiamai.

— Beje, kas vyksta tarp judviejų su Džefu? — einant iš parduotuvės nerūpestingai paklausė motina. — Kiekvieną kartą, kai ką nors atvežu, net vėlai vakare ar savaitgaliais, jis būna pas tave. Niekaip nepasakysi, kad toks jo darbas. Ką jo draugė mano apie tokį atsidavimą restauruojamam namui?

— Ji nieko nemano, — miglotai atsakė Sara, žiūrėdama, kaip tvirčiau suimti visus krepšius. Moterys žingsniavo link stovėjimo aikštelės Sąjungos aikštėje, kur buvo palikusios automobilius.

— Ką tai reiškia? — Odrė išsigando, kad duktė vėl pradės nevykusius santykius ir liks įskaudinta, nors Džefas jai labai patiko.

— Jie išsiskyrė, — ramiai atsakė Sara. Jai vis dar nesinorėjo pasakoti apie savo reikalus, nors pastaruoju metu jiedvi su motina tapo artimesnės, ypač artėjant vestuvėms. Žinodama, kad motina greitai išvažiuos, Sara stengėsi praleisti su ja kuo daugiau laiko ir pirmą kartą per tiek metų tuo mėgavosi.

— Kaip įdomu. Ar jie išsiskyrė dėl tavęs? — Odrė tai palaikė daug ką žadančiu ženklu.

— Ne. Tai nutiko prieš mus.

— „Prieš mus“? — Odrė kilstelėjo antakius. — Ar judu su Džefu jau tapote „mes“? — Tai bent naujiena. Ji jau turėjo įtarimų, bet nebuvo visiškai tikra. Tačiau Sara tylėjo. Užsukusi į namą Odrė visada rasdavo ir Džefą. Jis būdavo paslaugus, mandagus ir draugiškas.

— Galbūt. Mes apie tai nekalbame. — Tai buvo tiesa. Jiems tiesiog patiko būti kartu ir nereikėjo nieko nei aptarinėti, nei įvardyti. Abu neseniai buvo nutraukę nepavykusius ilgalaikius santykius ir dabar elgėsi kiek atsargiau, nors kartu buvo labai laimingi. Laimingesni nei anksčiau, kai Sara buvo su Filu, o Džefas su Mari Luiza.