Даниэла Стил - Namas

— Kodėl jūs apie tai nekalbate? — paklausė Odrė.

— Mums nebūtina žinoti.

— Kodėl ne? — neatlyžo Odrė. — Sara, juk tau trisdešimt devyneri. Negali švaistyti laiko niekur nevedantiems santykiams. — Ji to nepasakė, bet abi žinojo, kad Filas jau iššvaistė ketverius jos metus.

— Aš niekur ir nenoriu nueiti. Man patinka taip, kaip yra. Ir jam taip pat. Mes neketiname tuoktis. — Ji visada taip sakydavo, bet Odrė vis tikėjosi, kad sutikusi tinkamą vyrą duktė pakeis nuomonę. Galbūt šį kartą ir sutiko. Džefas atrodė geras, protingas ir tvirtas. Ko gi daugiau norėti? Odrei kėlė nerimą tai, kad Sara yra pernelyg nepriklausoma.

— Kuo tau nepatinka santuoka? — paklausė Odrė, kai abi priėjo prie automobilių ir ėmė rankinėse raustis raktų.

Sara kurį laiką padvejojo, bet nutarė būti atvira.

— Tu ir tėtis. Nenoriu gyventi kaip tu su juo. Negalėčiau to ištverti. — Ją iki šiol dėl to kamuodavo košmarai.

Odrė staiga susirūpino ir tylesniu balsu paklausė:

— Ar Džefas geria?

Sara nusijuokė ir papurtė galvą.

— Ne, mama, negeria. Ar bent jau ne daugiau, nei turėtų. Aš tikriausiai geriu daugiau už jį, bet irgi niekada nepadauginu. Ne, santuoka man tiesiog atrodo pernelyg sudėtinga. Visi tik ir šneka tai, kad žmonės ima vienas kito nekęsti, išsiskiria, moka alimentus ir dėl to dar labiau vienas kito nekenčia. Kam to reikia? Ne man. Aš daug laimingesnė dabar. Jei tik prie visko pridedi santuoką, bent jau mano nuomone, esi žlugęs. — Tada Sara suvokė, kad pasakė tai savo motinai, kuri ką tik nusipirko vestuvinę suknelę ir netrukus antrą kartą ištekės. — Atsiprašau, mama. Tomas — nuostabus vyrukas. Džefas taip pat. Bet santuoka ne man. Nemanau, kad ir Džefas žavėtųsi tokia mintimi. Jis su savo buvusia drauge gyveno keturiolika metų, bet jie taip ir nesusituokė.

— Gal ji buvo tokia pati kaip tu. Jūs, jaunos moterys, esate labai keistos. Nė viena nenori ištekėti. To norime tik mes — seniai.

— Tu nesi senė, mama, o vilkėdama tą suknelę atrodai nuostabiai. Tomas nualps tave pamatęs. Nežinau, gal aš tiesiog bailė.

Besiklausydama Odrė apsiašarojo.

— Atleisk, kad mudu su tėvu privertėme tave taip jaustis. Dauguma santuokų nėra tokios blogos. — Ne visos moterys išteka už alkoholikų ir tampa našlėmis sulaukusios trisdešimt devynerių, tokio pat amžiaus kaip Sara.

— Ne, bet tokių per daug. Man nepatinka tokia galimybė.

— Ir man nepatiko. Bet pažiūrėk į mane dabar. Negaliu sulaukti, kada tai įvyks. — Odrė atrodė apimta didžiulio džiaugsmo, o Sara džiaugėsi dėl motinos.

— Galbūt ištekėsiu, kai sulauksiu tavo amžiaus, mama. Kol kas neskubu.

Dėl to Odrė nusiminė. Dar labiau nuliūdo pagalvojusi, kad Sara galbūt neturės vaikų. Ji visada kartojo, kad atžalų nenori, ir net dabar, jau tiksint biologiniam laikrodžiui, laikėsi savo. Jokių vaikų. Jokio vyro. Iki šiol Sara labiausiai troško namo. Tai buvo vienintelė moters aistra. Namas ir darbas. Tačiau Odrė įtarė, kad Sara įsimylėjusi Džefą, tik nenori to pripažinti. Pati Sara žinojo, kad jį myli, nesvarbu, ką pasakė motinai. Bet mintis apie įsipareigojimus gąsdino. Ji dar nepasirengusi. Gal niekada ir nebus pasirengusi. Kol kas dabartiniai santykiai tiko abiem. Džefas jos nespaudė, tik Odrė. Motina norėjo, kad visi būtų laimingi, ir, susijaudinusi dėl artėjančios didžiosios akimirkos, manė, kad visi turi susituokti, kaip ji su Tomu.

— Gal tu geriau pasirūpink Mimi su Džordžu? — pasišaipė Sara.

— Sulaukus tokio amžiaus, tuoktis nereikia, — šypsodamasi atsakė Odrė, nors senukai dabar atrodė nebeišskiriami.

— Galbūt jie taip nemano. Per vestuves turėtum mesti puokštę jai. Jei mesi man, aš sviesiu ją atgal.

— Supratau, — atsiduso Odrė. Sara žinojo, ko nori, o ko ne. Ji buvo baisiai užsispyrusi.

Moterys sėdo į automobilius ir nuvažiavo namo jausdamos palengvėjimą, nes suknelės vestuvėms jau išrinktos. Kai Sara grįžo, Džefas kalbėjosi su dažytojais. Jie buvo bebaigią darbą. Restauravimas truko šešis mėnesius, dabar viskas atrodė nuostabiai. Liko įvairių smulkmenų — darbų darbelių bus dar ilgai. Tačiau namas jau atrodė be galo gražus ir daugmaž tvarkingas — o Džefo dėka viskas kainavo kur kas mažiau, nei tikėtasi. Sara jau buvo padariusi knygų lentyną, dabar ji stovėjo darbo kabinete, pridėta teisės veikalų, bet liko vietos ir naujiems. Viskas šiame name buvo nuostabu. Sara pradėjo galvoti apie užuolaidas, iš pradžių bent jau keliuose kambariuose. Palengva darbai artėjo prie pabaigos. Sara gavo viską, ko norėjo. Ji ketino rudenį pradėti ieškoti baldų antikvarinių daiktų aukcionuose. Abu su Džefu manė, kad smagu būtų ten eiti kartu. Vyras daug žinojo apie antikvarinius daiktus ir daug ko ją išmokė.

— Kaip sekėsi? — nusišypsojęs paklausė Džefas, kai Sara įėjo vidun ir ant žemės pastatė krepšius. Ji atsidūsėjusi nusiavė batus. Su motina vaikščioti po parduotuves buvo sunkus darbas, ji jautėsi išsekusi.

— Sunki diena „Neiman“. Nusipirkome sukneles vestuvėms. — Džefas žinojo, kad abi moterys iki šiol dėl to labai nerimavo.

— Mudu su Džo kalbėjome apie sienų spalvą pokylių salėje. Mano galva, tiktų šilta kreminė spalva. Ką pasakysi?

Jau anksčiau jie buvo nutarę, kad visiškai balta būtų pernelyg ryšku, o lengvabūdiškos nuotaikos pagauta Sara jau norėjo siūlyti šviesiai melsvą, bet kreminė jai patiko labiau. Moteris pasitikėjo Džefo akimis ir nuojauta. Dar nė karto neteko nusivilti, be to, jis gerbė Saros nuomonę — nors ir buvo pasamdytas kaip architektas. Šiaip ar taip, namas priklausė jai, ir jis to nepamiršo.

— Sutinku.

— Gerai. O dabar eik išsimaudyti ir išgerk taurę vyno ar ko. Paskui vešiuosi tave vakarieniauti. — Tada jie su dažytoju užlipo laiptais į pokylių salę ketindami išbandyti dažus ant sienos — nuo apšvietimo priklauso, kaip spalva iš tikrųjų atrodys.

— Klausau, sere, — atsakė Sara. Ji užlipo į savo kambarį rankose nešdamasi batus ir laimikį iš „Neiman“. Laiptai naujajame name padėjo jai palaikyti formą. Sporto salės įrengimu pusrūsyje Sara dar nebuvo pradėjusi rūpintis, nes pirmiausia norėjo nusipirkti užuolaidas ir baldus.

Po pusvalandžio Džefas užėjo į miegamąjį. Sara tysojo ant lovos žiūrėdama žinias ir atrodė atsipalaidavusi. Kartais jam patikdavo ją tokią tiesiog stebėti. Džefas atsigulė šalia ir viena ranka ją apkabino.

— Šiandien apie mus pasakiau mamai, — nenuleisdama akių nuo televizoriaus nerūpestingai pasakė ji.

— Ką ji sakė?

— Nieko ypatinga. Tu jai patinki. Ir Mimi. Ji tik dar kartą paburbėjo apie mano amžių, paskutinę galimybę, vaikus ir taip toliau.

— Prašyčiau išversti, — susidomėjo Džefas. — Kas yra „ir taip toliau“? Užpildyk spragas.

— Ji mano, kad turiu ištekėti ir susilaukti vaikų. O aš nenoriu. Niekada ir nenorėjau.

— Kodėl ne?

— Netikiu santuoka. Manau, ji tik viską sumauna.

— O toks požiūris daug ką supaprastina, tiesa?

— Man — taip. Ar tu kitaip manai? — Sara pažvelgė į jį kiek sunerimusi. Juodu šios temos niekada iki galo neišnarpliojo. Kadangi Džefas taip ir nevedė Mari Luizos, Sara darydavo prielaidą, kad jis laikosi panašių pažiūrų kaip ji.

— Nežinau. Tikriausiai. Jeigu taip turi būti. Būtų neblogai kada nors turėti vaikutį, gal net du. O vaikui turbūt geriau, jei tėvai susituokę, bet tuoktis nėra būtina, jeigu tau tai atrodo taip baisu.

— Aš ir vaikų nenoriu, — griežtai tarė Sara, jau išsigandusi.

— Kodėl?