Даниэла Стил - Namas

— Aš čia, — švelniai tarė jis.

— Žinau, — nusišypsojo Sara, palinko arčiau ir pabučiavo jį. — Tikriausiai šitai verčia mane suaugti. Kol jos buvo čia, visada jaučiausi kaip vaikas. Gal todėl ir apėmė tas keistas jausmas.

— Tikriausiai, — pritarė Džefas. Jie išjungė šviesą virtuvėje ir pasuko laiptais aukštyn į miegamąjį, kuris dabar jau buvo jų, ne tik jos. Jie jautė, kad jis abiejų.

Ryte Sara paskambino motinai ir pavadino veidmaine už tai, kad nieko nepapasakojo apie Mimi vestuves, kai jos kalbėjosi per Padėkos dieną. Po to pokalbio Odrė skambino dar kartą, bet ir tada neužsiminė nė puse žodžio.

— Nenorėjau sugadinti staigmenos. Ji manęs prašė. Man atrodo, tai nuostabu, ir oras ten jiems bus geresnis. Palankesnis klimatas. Mudu su Tomu atvažiuosime į vestuves, bent jau vienai nakčiai.

— Gal norėtumėte apsistoti čia? — su viltimi paklausė Sara.

— Mielai.

— Būtų smagu visiems po vienu stogu.

Paskui Sara paklausė motinos visko, ką norėjo sužinoti, ir pirmadienį paskambino reikiamiems žmonėms. Mimi turėjo tik susirasti suknelę. Ji pasakė, jog jaučiasi per sena, kad tekėtų vilkėdama baltą suknelę. Po dviejų dienų senelė paskambino. Sara iš balso suprato, kad Mimi jaučiasi kaip nugalėtoja. Ji rado nuostabią suknelę — vadinamosios šampano spalvos. Tada Sara suvokė, kad ir pati neturi ką apsirengti. Šį kartą išsirinkta suknelė buvo tamsiai žalia aksominė. O kadangi vestuvės sutapo su Naujųjų metų išvakarėmis, nutarė, kad reikia ilgos. Odrė sakė, kad vilkės tamsiai mėlynai.

Kitas penkias savaites tarp Padėkos dienos ir Kalėdų Saros gyvenimas buvo virtęs tikra estafete, tik nebuvo kam ją perduoti. Ji nenorėjo, kad Mimi tektų rūpintis pasirengimu vestuvėms, bet ir pati neturėjo tam laiko. Taigi pavedė viską daryti renginių organizatoriui. Jis tik pasitikslindavo dėl detalių.

Be to, Sara turėjo kaip vilkelis suktis name stengdamasi paruošti viską taip, kad Mimi vestuvės būtų nepriekaištingos, su Džefu vaikščioti į šventinius vakarėlius ir dar pasiruošti Kalėdoms pati. Džefas buvo kaip ekstazės pagautas. Po šitiek metų, praleistų šokinėjant aplink Mari Luizą ir atsiprašinėjant dėl jos kasmetinės šventinės rūškanos (lyg dėl jo kaltės tos šventės apskritai ir būtų atsiradusios), šiemet jis galėjo švęsti nesivaržydamas. Jis kasdien namo nešdavo naujus kalėdinius papuošimus, dovanas, dar vieną kalėdinių giesmių garsajuostę, o likus dviem savaitėms iki Kalėdų grįžo su maždaug dvidešimties pėdų aukščio egle. Džefas pasamdė keturis vyrus, kad pastatytų ją šalia didžiųjų laiptų, o paskui dar atvežė gal dvi priekabas papuošimų. Pamačiusi tai, Sara ėmė juoktis. Kalėdinės giesmės buvo paleistos taip garsiai, kad kai Džefas stovėjo pasilypėjęs ant kopėčių, jie vos galėjo susišnekėti. Jis ką tik ant viršūnės užkabino žvaigždę.

— Sakiau, kad panašu į gyvenimą Kalėdų Senelio dirbtuvėse! — šūktelėjo ji, o paskui dar tris kartus pakartojo sakinį. — Tiek to. Atrodo puikiai! — pagyrė vėl garsiai šūktelėdama. Šį kartą Džefas išgirdo ir padėkojo. Jis buvo patenkintas savimi, o Sara džiaugėsi, kad jis tai daro. Pati draugui dovanų aukcione nupirko labai gražų senovinį architekto stalą. Jį atvežė Kūčių dieną. Džefas vos nepargriuvo iš laimės.

— Dieve mano, Sara, jis nuostabus! — Jam labai patiko. Džefas negalėjo atsidžiaugti, kad švenčia Kalėdas su Sara.

Per šventes nei mamos, nei senelės nebuvo. Sarai tai buvo pirmos Kalėdos be jų. Tačiau Džefas pasistengė, kad jos būtų puikios. Kūčių vakarą Sara iškepė nedidelį kalakutą, o vidurnaktį abu nuėjo į bažnyčią. Per vakarienę moteris suvokė, kad lygiai prieš metus, tą pačią dieną, mamai ir senelei pranešė nusipirkusi namą Skoto gatvėje, o dabar štai jau gyvena jame.

Sara nepamiršo ir to, kad prieš metus jau penktą kartą iš eilės atostogas leido viena, o Filas su vaikais ilsėjosi Aspene, kaip visada nepasikvietęs jos. Per tuos metus gyvenimas visiškai pasikeitė. Sara labai džiaugėsi ir Džefu, ir namu. Vienintelis trūkumas buvo tas, kad motina ir senelė išsikraustė iš San Francisko. Tai nebuvo labai smagu. Kaita. Kartais kaita būna gera, kartais bloga. Tačiau jos bent jau išsikraustė dėl gerų priežasčių.

Pirmą Kalėdų dieną Džefas ir Sara praleido tinginiaudami. Jis jai padovanojo siaurą apyrankę su deimančiukais, ir moteris žvelgdama į ją vis šypsojosi. Džefas buvo nepaprastai dosnus. Abu savo dovanomis labai džiaugėsi. Be stalo, Sara jam padovanojo daugybę nedidelių dovanėlių, prikimšo pilną kalėdinę kojinę ir net paliko laišką nuo Kalėdų Senelio, kuriame rašė, kad jis buvo geras berniukas, bet būtų labai malonu, jeigu liautųsi skalbykloje ant grindų mėtyti savo purvinus drabužius tikėdamasis, kad kas nors juos surinks. Tai buvo vienintelė Džefo yda. Daug trūkumų jis neturėjo. Be to, jis be galo džiaugėsi viskuo, ką Sara dėl jo padarė per šventes. Nuo Mari Luizos tai skyrėsi kaip diena ir naktis. Ji pati buvo geriausia jo gauta kalėdinė dovana.

Penktą dieną po Kalėdų iš Sent Luiso atvyko Odrė su Tomu. Tada Sara pasijuto kaip per tikras Kalėdas. Senelė su Džordžu atvažiavo tą patį vakarą. Abi poros liko nakvoti Saros name ir ji dėl to labai nudžiugo. Džefas padėjo paruošti vakarienę visai šeimai. O trys moterys, susėdusios virtuvėje, valandų valandas kalbėjosi. Odrė išpasakojo viską apie gyvenimą Sent Luise. Jai ten be galo gera. Tomas pasirodė besąs dar nuostabesnis, nei ji tikėjosi. Motina atrodė tikrai laiminga. O Mimi — dar laimingesnė. Tikra raustanti nuotaka. Sara be galo džiaugėsi, kad šeima apsistojo jos namuose. Kai mama ir senelė buvo šalia, ji vėl pasijuto kaip maža mergaitė.

Kitos dienos, Naujųjų metų išvakarių, rytą visi susirinko papusryčiauti. Virėjai jau plušo virtuvėje — net tokiai kukliai šventei pasiruošti reikėjo daug laiko. Tačiau Mimi ir Džordžas atrodė nepaprastai ramūs. Visiems buvo smagu kartu leisti laiką, kalbėtis ir juoktis. Trys vyrai šnekėjosi apie futbolą ir akcijų biržos svyravimus. Tomas su Džordžu rado bendrą kalbą apie golfą. Džefas, dideliam nuotakos džiaugsmui, su ja flirtavo, o Odrė su Sara aptarinėjo paskutines vestuvių smulkmenas ir tikrino sąrašą. Paskui visi išėjo pasivaikščioti ir negrįžo namo iki pirmos valandos.

Tada Mimi užsidarė atskirame miegamajame, pasakiusi Džordžui, kad iki vakaro nenori jo matyti. Sara jau buvo susitarusi su kirpėja, kad ateitų į namus padaryti nuotakai šukuosenos, ir manikiūrininke.

Visą popietę susirinkusieji smagiai leido laiką. Visi ketino likti ir tą naktį iškart po vestuvių sutikti Naujuosius metus.

Kitą rytą jaunavedžiai ruošėsi savaitgaliui išvažiuoti į Los Andželą, o Odrė su Tomu — į Palm Bičą. Džefas su Sara norėjo likti namie ir pailsėti. Sara ketino išdažyti dar du kambarius, o Džefo laukė krūva projektų.

Artėjant aštuntai valandai vakaro, namas prisipildė šurmulio. Sara su Odre užlipo viršun padėti Mimi apsirengti. Kai moterys įėjo į kambarį, ji sėdėjo ant lovos krašto, jau apsivilkusi suknelę, sušukuotais plaukais, ir rankoje laikė savo motinos nuotrauką.

Ji pažvelgė į savo dukterį ir anūkę ir su ašaromis akyse padėjo nuotrauką į šalį.

— Ar gerai jautiesi, mama? — švelniai paklausė Odrė.

— Gerai, — atsiduso Mimi. — Aš tik galvojau, kokie laimingi iš pradžių čia turėjo būti mano tėvai... ir kad aš šitame name gimiau... Aš taip džiaugiuosi, kad už Džordžo išteku čia. Kažkodėl atrodo, kad taip ir turi būti... Mąsčiau, kad mano mamai tai būtų patikę. — Tada ji pasisuko į Sarą. — Taip džiaugiuosi, kad tu nusipirkai šitą namą. Kai apie tai pranešei, iš pradžių nė nenumaniau, kaip man tai bus svarbu. Gal ir kvaila taip sakyti sulaukus mano amžiaus, bet, jaunystėje šitiek liūdėjusi ir sielvartavusi, aš pagaliau jaučiuosi grįžusi namo ir radusi ją.