Даниэла Стил - Namas

Stebėdamas ją, Džefas labai nusiminė. Šitai jam jau teko patirti. Mari Luiza, gyvendama kartu, pasidarė du abortus. O dabar pirmą kartą nuo pažinties pradžios Sara kalbėjo kaip Mari Luiza. Tokių prisiminimų Džefas nenorėjo atgaivinti. Jis atsistojo ir nunešė savo portfelį į darbo kambarį. Kai grįžo, Sara susiraukusi vėl gulėjo lovoje. Keletą valandų su juo nesišnekėjo. Džefas pasisiūlė paruošti vakarienę, bet Sara atkirto, jog jai taip bloga, kad negali valgyti.

Jis atsargiai pasakė, kad kol jie nesugalvojo, ką daryti toliau, valgyti reikėtų. Tuomet Sara pasiuntė jį velniop.

— Aš jau sugalvojau, ką daryti. Imsiu ir nusižudysiu. Man valgyti nereikia.

Nusivylęs Džefas nulipo žemyn, vienas pavakarieniavo ir grįžo. Tuo metu Sara jau buvo užmigusi ir atrodė miela kaip visada. Jis žinojo, kad tokia žinia ją turėjo smarkiai priblokšti. Džefas norėjo, kad ji gimdytų, bet negalėjo jos priversti. Sprendimą turėjo padaryti pati Sara.

Kitą rytą ji tebebuvo paniurusi ir tyli. Džefas paruošė pusryčius, bet ji, netardama nė žodžio, pati užsiplikė arbatos ir pasiskrudino skrebutį. Paskui išėjo pas gydytoją, bet taip ir nepaskambino. Kai Džefas grįžo iš darbo, Sara jau buvo namie. Buvo matyti, kokia ji nusiminusi. Akivaizdu, kad gydytojas patvirtino, jog ji nėščia. Džefas nieko nesakė, ir Sara nuėjo į lovą. Devintą valandą ji jau buvo užmigusi, o kitą rytą atrodė daug geriau. Pusryčiaujant ji atsiprašė.

— Atleisk, kad buvau tokia ragana. Man reikia pačiai viską apgalvoti. Nežinau, ką daryti. Gydytojas sakė, kad jeigu kada nors norėsiu vaikų, būdama tokio amžiaus turėčiau neatsisakyti šito. Aš tikrai nenoriu. Bet gal vieną dieną... gal gailėsiuosi, kad neturiu. Aš tiesiog niekada vaiko nenorėjau. Tiesą sakant, net labai nenorėjau. Bet jei kada turėsiu, tai jis turi būti tavo, — pasakė Sara ir pravirko.

Džefas apėjo stalą ir tvirtai ją apkabino.

— Daryk tai, ką, tavo manymu, reikia daryti. Aš tave myliu. Be galo džiaugčiausi turėdamas mūsų kūdikį. Bet myliu tave. Jeigu tu tikrai nenori vaiko, galiu su tuo susitaikyti. Viskas priklauso nuo tavęs.

Šitaip gražiai elgdamasis tik apsunkino padėtį. Sara linktelėjo, išsipūtė nosį, bet vėl apsiverkė, kai jis išėjo į darbą. Ji dar nė sykio nebuvo tokia sutrikusi ir nelaiminga.

Tai tęsėsi dvi savaites. Sara pyko. Niršo. Kankino save ir gąsdino Džefą. Nežinia kaip jam pavyko išlikti ramiam. Vyras tik kartą prarado savitvardą, bet išsyk pasigailėjo. Lygiai taip buvo ir su Mari Luiza, ir galiausiai ji pasidarė abortą — abu kartus. Tačiau Sara nebuvo tokia. Ji tiesiog buvo pikta, nusiminusi ir išsigandusi. Ji nesijautė pasirengusi tapti motina, nenorėjo, kad per ją žmogus gyventų nelaimingą gyvenimą. Džefas pasiūlė jai tekėti, bet taip tik dar labiau ją išgąsdino. Jai atrodė, kad visi praeities vaiduokliai grįžo, grįžo jos gąsdinti — niekam tikusi vaikystė, tėvas. Tačiau Džefas buvo kitoks. Jis buvo geras vyras, ir Sara tai žinojo.

Prireikė beveik trijų savaičių, kol Sara apsisprendė. Ji niekam apie tai nepasakojo, net motinai, — nusprendė pati. Tai buvo baisiausias jos padarytas sprendimas. Ji pasakė Džefui, kad netekės, bent jau dabar, tačiau nori turėti jųdviejų vaiką. Džefas tai išgirdęs vos nepravirko. Tą naktį juodu pirmą kartą per mėnesį mylėjosi. Tuomet Sara buvo jau beveik antrą mėnesį nėščia. Dar po trijų savaičių jie kartu nuėjo padaryti pirmosios sonogramos ir išvydo jį — mažą tvinkčiojantį taškelį ekrane. Viskas klojosi gerai. Kūdikis turėjo gimti rugsėjo dvidešimt pirmąją. Džefas dar niekada neatrodė toks laimingas.

Sarai apsiprasti su ta mintimi prireikė daugiau laiko. Kai pirmą kartą pajuto kūdikio judesius, ji gulėjo lovoje. Tuomet nusišypsojo ir prisipažino Džefui, kad tai labai keistas jausmas. Jis vaikščiojo kartu daryti sonogramų, o penktą mėnesį juodu pamatė mažylį čiulpiantį nykštį. Jis lydėjo Sarą daryti tyrimų ir dar po keturių savaičių abu sužinojo, kad kūdikis sveikas ir kad gims berniukas. Būdama šeštą mėnesį nėščia, Sara vis dar nesijautė pasirengusi motinystei, bet džiaugėsi. Ji padėkojo Džefui už tai, kad taikstėsi su visomis neurozėmis ir baimėmis. Nuo to laiko ji taip nebesielgė. Juk kūdikis buvo jų abiejų. Sara galiausiai pranešė apie nėštumą motinai ir Mimi, visi labai džiaugėsi. Keletą kartų Džefas siūlė Sarai tekėti, bet kol kas jai to buvo per daug. Moteris jam pasakė: pirma kūdikis, o paskui žiūrėsime. Džefas iš džiaugsmo, kad netrukus su Sara turės sūnų, visai nebesivaldė. Jis pasakė, kad jam tai geriausia dovana pasaulyje.

Vieną rugpjūčio šeštadienį eidami Sąjungos gatve (Sara buvo aštuntą mėnesį nėščia) jie sutiko Filą. Sara ne iš karto jį atpažino. Paskui ir Filas ją pamatė. Vyrukas atrodė nustebęs. Jis buvo su mergina, kuri atrodė maždaug dvidešimt penkerių. Sara buvo jo nemačiusi daugiau nei pusantrų metų.

— Oho, kas tau nutiko? — šypsodamasis paklausė Filas. Sara tegalėjo prisiminti paskutinį kartą, kai jį matė lovoje su kita moterimi. Nuo tada jie nebuvo susitikę.

— Nė nenumanau, — kiek sumišusi atsakė Sara. — Maždaug prieš aštuonis mėnesius buvau tokiame pasakiškame vakarėlyje, visiškai pasigėriau, o kai pabudau, buvau tokia. Kaip tau atrodo, kas čia? — Filo mergina leipo juokais. Jis pats atrodė susigėdęs matydamas Sarą — kaip ir turėtų būti.

— Kad aš žinočiau, — atsakė. Sara atrodė labai graži ir laiminga. Akimirką pasirodė, kad Filas gailisi, ir ji apsidžiaugė. Tada Sara meiliai šypsodamasi pažvelgė į Džefą ir pristatė jį Filui. Garsiajam Filui, apie kurį teko šitiek girdėti. Su ta jaunute mergina jis atrodė kaip kvailys.

— Matau, ištekėjai, — žvelgdamas į didžiulį Saros pilvą pasakė Filas. Ji matė, kad vyrukas taip ir nevedė, bet ji juk irgi dar neištekėjo. Tačiau moteris pirmą kartą pajuto, kad nori būti Džefo žmona, o ne tik nešioti jo vaiką. Kai Filas su savo mergiote nuėjo toliau, visi plepalai apie laisvę ir nepriklausomybę išgaravo kaip rūkas. Sara nenorėjo būti tokia kaip jie. Ji norėjo būti su Džefu ir jųdviejų kūdikiu visą likusį gyvenimą. Norėjo būti jo. Tikrai — ne tik todėl, kad dabar gyveno viename name.

— Jis atrodo kaip tikras mulkis, — pasakė Džefas padėdamas Sarai įsėsti į automobilį. Ji vos galėjo pajudėti, ir abu smagiai juokėsi.

— Jis toks ir yra. Atsimeni?

— Atsimenu, — atsakė jis ir pasuko namo. Grįžusi Sara pradėjo ruošti vakarienę.

Ji vis dar dirbo, bet vis labiau pavargdavo. Gimus vaikeliui ji ketino pasiimti šešis mėnesius motinystės atostogų, o vėliau spręsti, ar tebenori dirbti visą dieną. Gal užteks ir mažiau. Džefas norėjo, kad ji išeitų iš darbo teisės įmonėje ir imtųsi su juo restauruoti namus, bet neįkalbinėjo jos. Sara turėjo spręsti pati. Ji visada tik taip ir elgėsi. Ir galų gale vis tiek apsispręsdavo tinkamai.

Kai abu jau buvo bebaigią vakarieniauti, Sara droviai nusišypsojo.

— Aš pagalvojau... — prabilo ji, o Džefas laukė tęsinio. Jis tikėjosi, kad ji pasakys ką nors gero, bet jos žodžiai pranoko visus lūkesčius. — Aš pagalvojau, kad gal mums reikėtų susituokti. — Džefas netikėdamas išpūtė akis ir ji nusikvatojo.

— Kodėl tau kilo tokia mintis?

— Nežinau. Gal jau laikas. Nenoriu visą gyvenimą atrodyti kaip kokia tuščiagalvė mergšė, — pasakė ji, ir Džefas dar garsiau nusijuokė.

— Brangioji, tu dabar tikrai į tokią nepanaši. Atrodai kaip mano sūnaus motina.

— Norėčiau atrodyti kaip tavo žmona. Būčiau graži. — Atsakydamas Džefas palinko artyn ir ją pabučiavo. Jis jau buvo pradėjęs galvoti, kad jie niekada nesusituoks, bet ir vaikelio buvo gana. Sara pati turėjo to norėti, o dabar tai pagaliau įvyko.