Даниэла Стил - Namas

Mergina atsisėdo ir bukai pažvelgė į Filą.

— Nori, kad išeičiau?

Sara atsakė už jį:

— Nesivargink.

Sulig tais žodžiais ji apsisuko, nulėkė koridoriumi, trenkė buto duris, numetė raktus ant žemės, paskui nubėgo laiptais žemyn, išpuolė iš namo ir šoko prie savo automobilio. Visa taip drebėjo, kad net negalėjo vairuoti. Iššvaistyti ketveri gyvenimo metai. Bet dabar ji bent jau žino. Daugiau jokių gudrybių, jokio melo. Jokio nusivylimo. Jokių kankinančių klausimų, kodėl ji pakenčia jo kvailystes. Viskas pagaliau baigta. Sara kartojo sau, kad džiaugiasi, bet ašaros vis dar nepaliaujamai sruvo net grįžus namo. Ji patyrė baisų šoką. Atrakinus duris skambėjo telefonas, bet Sara neatsiliepė. Nebeliko ką pasakyti. Ji išgirdo, kaip įsijungė atsakiklis, ir Filas paliko žinutę. Pažino balsą. Ji priėjo prie telefono ir ištrynė žinutę nė neišklausiusi. Nenorėjo jos girdėti.

Tą naktį Sara gulėjo lovoje negalėdama užmigti, o prieš akis vis iškildavo bjaurus vaizdas, toji sumauta akimirka, kai jis atsisėdo ir Sara suprato, kad lovoje yra ir moteris. Lyg stebėtum griūvantį namą ar bombos sprogimą. Asmeniniai bokštai dvyniai. Visas susikurtas pasakų pasaulis, kuriuo ji dalijosi ištisus ketverius metus, — kad ir koks netobulas tas pasaulis buvo, — sudrebėjęs ėmė ir sugriuvo. Ir nebeįmanoma jo atstatyti. Sara to nė nenorėjo. Net būdama tokia sukrėstąjį suvokė, kad tai tikra laimė. Jei ne šitai, ji greičiausiai dar ne vienus metus tenkintųsi savaitgaliais.

Telefonas skambėjo visą naktį“ ir Sara neapsikentusi jį išjungė, paskui išjungė ir mobilųjį. Malonu žinoti, kad jis taip susirūpinęs. Gal vyrukas tiesiog nenorėjo pasirodyti kaip šunsnukis. O gal bendrauti savaitgaliais jam buvo visai patogu ir jis nenori to atsisakyti. Bet Sarai tai neberūpėjo. Neištikimybės ji tikrai nepakęs. Ji ir taip per daug jam leido. Bet šitai buvo paskutinis lašas.

Ryte Sara stengėsi save įtikinti, kad jaučiasi geriau. Širdyje žinojo, kad taip nėra. Tačiau neabejojo, kad netrukus pasijus geriau. Filas pats nebepaliko jai kitos išeities. Taigi Sara susiruošė ir į darbą atvyko laiku. Dešimt minučių po devintos paskambino susirūpinusi motina.

— Ar tau nieko nenutiko?

— Ne, mama. — Toji moteris turi prakeiktą radarą.

— Vakar negalėjau tau prisiskambinti. Telefonų kompanija sakė, kad tavo telefonas neveikia.

— Ruošiausi bylai teisme, todėl jį išjungiau. Tikrai. Viskas puiku.

— Tai gerai. Aš tik tikrinau. Dabar turiu eiti pas odontologą. Paskambinsiu tau vėliau.

Kai motina padėjo ragelį, Sara paskambino Filui namo, žinodama, kad jis jau bus išėjęs į darbą, ir paliko žinutę. Ji paprašė per kurjerį grąžinti raktus.

— Neišmesk jų ir nenešk grąžinti pats. Nesiųsk paštu. Perduok per kurjerį. Ačiū. — Ji tiek ir tepasakė. Tą dieną Filas šešis kartus skambino jai į biurą. Sara nė karto neatsiliepė, bet kai jis paskambino septintą kartą, galiausiai pakėlė ragelį. Pasakė sau, kad neprivalo nuo jo slėptis. Ji nepadarė nieko bloga. Bloga padarė jis.

Kai sekretorė juos sujungė, Sara tepasakė „klausau“. Atrodė, kad Filas apimtas panikos. Tai ją nustebino. Jis buvo toks pasipūtęs, savimi pasitikintis kalės vaikas, kad Sara tikėjosi, jog jis pradės išsisukinėti, bet taip nenutiko.

— Paklausyk, Sara... Aš atsiprašau... Čia pirmas kartas per visus ketverius metus. Taip jau nutinka... Nežinau, kas man užėjo. Gal tai buvo paskutinis mano laisvės gurkšnis. Mums reikia pasikalbėti. Gal ir turėtume matytis dažniau, kelis kartus ir darbo dienomis... Gal tu ir teisi. Aš pas tave šį vakarą užeisiu ir pasikalbėsime. Mažute, aš atsiprašau. Juk žinai, kad tave myliu...

Tada Sara nebeištvėrė.

— Nejaugi? — šaltai atrėžė. — Pasirinkai keistą būdą tai parodyti. Meilė pagal įgaliojimą. Panašu, kad ji pavadavo mane.

— Nereikia, mažute... prašau... Juk aš tik žmogus. Kaip ir tu. Vieną dieną ir tau taip galėtų nutikti... ir aš tau atleisčiau...

— Ne, man taip nutikti negalėtų. Todėl, kad esu neįtikėtina kvailė. Aš tikėjau tais niekais, kuriuos man pasakodavai. Nepykdavau, kai tu mane palikdavai namie savaitgaliais ir per visas šventes, kad galėtum pabūti su vaikais. Ketverius metus viena praleidau visas prakeiktas Kalėdas ir Naujuosius metus, o tu man riesdavai istorijas, kiek daug dirbi, kad turi eiti į treniruotes, nors iš tikrųjų dulkinai kažką kitą. Filai, skirtumas tarp mūsų toks, kad aš bent jau esu nuoširdi ir turiu sąžinę. Tu jos neturi. Štai kur viskas slypi. O dabar viskas baigta. Aš daugiau su tavimi nesusitiksiu. Atsiųsk mano buto raktus.

— Nebūk kvaila, Sara. — Jis pradėjo pykti. Neilgai užtruko. — Mes tam jau paaukojome ketverius metus.

— Turėjai apie tai pagalvoti vakar, prieš lįsdamas į lovą su ja, o ne dabar, — šaltai atkirto Sara. Ji vėl pradėjo drebėti, sukilo seni jausmai, bet kelio atgal nebuvo. Ji ir nenorėjo grįžti. Po šitiek laiko ji norėjo ištrūkti.

— Ar tai mano kaltė, kad tu įsiveržei į mano butą ir mane užklupai? Reikėjo paskambinti.

— Tai tu neturėjai dulkinti kitos moters, nesvarbu, įsiveržiau aš ar ne. Džiaugiuosi, kad taip padariau. Jau seniai reikėjo. Būčiau išvengusi daug skausmo ir neiššvaisčiusi ketverių metų. Sudie, Filai.

— Tu dar pasigailėsi, — įspėjo Jis. — Tau jau trisdešimt aštuoneri, juk liksi viena. Dėl Dievo meilės, Sara, nebūk kvaila. — Vyras beveik grasino, bet dabar Sara nebūtų sutikusi pas jį grįžti net jei Filas būtų buvęs paskutinis vyras Žemėje.

— Aš buvau viena su tavimi, Filai, — ramiai atsakė ji. — Dabar šiaip būsiu viena. Ačiū už viską, — tarė Sara ir, neišklausiusi, ką jis atsakys, padėjo ragelį. Į darbą jis daugiau nebeskambino. Kai vakare namie Sara vėl įjungė telefoną, Filas dar mėgino prisiskambinti, bet šį kartą ji išjungė atsakiklį — nebenorėjo girdėti jo balso. Dabar tikrai viskas baigta. Tą naktį, kol Sara mėgino iš galvos išmesti tą šlykštų vaizdą, nuriedėjo dar kelios ašaros. Kitą rytą kurjeris atnešė jos raktus. Filas atsiuntė juos į Saros butą, nes buvo šeštadienis. Kartu atėjo ir raštelis, kad jis laukia skambučio, nesvarbu, kada ji panorėtų paskambinti, ir tikisi, jog paskambins. Permetusi akimis Sara raštelį išmetė. Paskui surinko visus jo paliktus daiktus. Jų nebuvo daug: kosmetika, džinsai, apatiniai, marškiniai, sportbačiai, šlepetės ir batai. Dar odinis švarkas, kurį jis nešiodavo savaitgaliais. Rinkdama daiktus Sara suprato, kad tas vyras jos gyvenime buvo daugiau svajonė nei tikrovė. Jis įkūnijo Saros viltį, buvo viršūnė jos pačios neurozės, baimės likti vienai, būti paliktai vyro, kaip ją buvo palikęs tėvas. Todėl ji ir tenkinosi trupiniais, niekada nereikalavo daugiau. Tiesa, prašė daugiau, bet visada nusileisdavo, kai gaudavo mažiau, nei nusipelno. Negana to, jis dar buvo neištikimas. Tą naktį atsiguldamas į lovą su ta jauna blondine Filas padarė Sarai paslaugą. Ji net pati nustebo supratusi, kad po išsiskyrimo nesijaučia taip blogai, kaip tikėjosi. Tos dienos pavakare ji jau buvo name, kalė knygų lentyną. Sara pamanė, kad darbas išeis į naudą. Taip ir buvo. Iš pradžių ji neišgirdo, kaip suskambo durų skambutis, o kai pagaliau išgirdo, išsigando, kad atėjo Filas. Moteris atsargiai žvilgtelėjo žemyn pro antro aukšto langą ir pamatė, kad atėjo Džefas. Tada nukurnėjo didžiaisiais laiptais atidaryti durų.

— Labas, — tarė jis. — Pamačiau tavo automobilį ir nusprendžiau trumpam užsukti. — Džefas pastebėjo, kad Sara kiek išsiblaškiusi, ir pažvelgė į ją atidžiau. — Ar tu gerai jautiesi?