Даниэла Стил - Namas

Odrė sėdėjo purtydama galvą, lyg jau būtų galutinai ir neginčijamai įsitikinusi, kad jos duktė pamišėlė.

— O kam jis iki šiol priklausė? — paklausė ji, bet vargu ar jai tai rūpėjo.

— Jau mirusiam klientui, Stenliui Perlmanui.

— Ar jis tau tą namą paliko? — šiurkštokai paklausė motina. Ji dar būtų paklaususi, ar Sara su juo permiegojo, tik prisiminė girdėjusi, kad jam buvo arti šimto metų.

— Ne, nepaliko. — Daugiau nereikia nieko pasakoti, nes tai tik jos, Stenlio ir devyniolikos paveldėtojų reikalas. — Paveldėtojai nutarė jį parduoti už neregėtai mažą kainą, ir aš nusipirkau. Jis kainavo mažiau, nei kainuotų naujas nedidelis namas Pasifik Heitse, o šitas man daug labiau patinka. Be to, man daug reiškia ir tai, kad jis grįžo mūsų šeimai. Tikiuosi, jums tai taip pat šį tą reiškia, — tarė Sara žvelgdama į motiną ir senelę. Abi moterys tylėjo. — Norėčiau, kad rytoj abi ateitumėte jo pažiūrėti. Man tai būtų labai svarbu. — Kurį laiką niekas neatsiliepė, ir Sara pajuto nusivylimą.

Kaip paprastai, pirma prabilo Odrė:

— Negaliu patikėti, kad nusipirkai tokio dydžio namą. Ar bent įsivaizduoji, kiek kainuos jį atstatyti ir atnaujinti, o ką jau kalbėti apie įrengimą ir baldus? — Motinos žodžiai visada skambėdavo kaip kaltinimas.

— Įsivaizduoju. Net jeigu darbas užtruks ilgai, man tas namas yra svarbus. O jeigu pamatysiu, kad nesusitvarkau, galėsiu jį parduoti.

— Ir prarasti paskutinius marškinius, — atsiduso Odrė, o Mimi palinko artyn ir paėmė anūkės ranką. Net sulaukusi tokio amžiaus ji vis dar turėjo dailias rankas gražiais, ilgais ir plonais pirštais.

— Sara, mano galva, nuostabiai pasielgei. Tik mes visi kiek nustebę. Labai norėčiau jį pamatyti. Niekada nemaniau, kad išauš tokia diena. Nemaniau, kad kada nors to norėsiu, bet dabar, kai jis tavo, noriu... — Kaip tik tai Sarai ir reikėjo išgirsti. Mimi buvo Odrės priešingybė, ji visada rasdavo tinkamus žodžius.

— Ar galėtume nueiti rytoj? — Tai būtų pirmoji Kalėdų diena. Sara jautėsi kaip vaikas, norintis parodyti močiutei savo sukurtą darbelį ar naują šuniuką. Ji norėjo, kad Mimi ja didžiuotųsi. Troško, kad didžiuotųsi ir motina, bet Odrės pagyrimą daug sunkiau užsitarnauti.

— Iš pat ryto taip ir padarysime, — tvirtai tarė Mimi, pati vis dar kovodama su savo jausmais ir baimėmis. Jai nebuvo lengva tenai grįžti, tačiau dėl Saros ji buvo pasiruošusi nugalėti bet kokį pragaro demoną, net savąjį pragarą ir skausmingus prisiminimus. Džordžas pažadėjo eiti kartu. Liko tik Odrė.

— Puiku. Bet nelauk, kad sakysiu, jog gerai pasielgei. Nes taip nemanau.

— Nieko kita iš tavęs ir nesitikėčiau, mama, — patenkinta atsakė Sara. Neilgai trukus ji išvažiavo namo. Pakeliui pravažiavo pro Skoto gatvę ir nusišypsojo. Vakar ji ant durų pakabino Kalėdų vainiką. Nebegalėjo sulaukti, kada pagaliau kraustysis.

Vidurnaktį paskambino Filas ir palinkėjo linksmų Kalėdų. Pasakė, kad vaikai, kaip ir jis pats, mėgaujasi atostogomis. Dar pasakė, kad labai jos pasiilgo, ir Sara atsakė tą patį, bet padėjusi ragelį dar ilgai liūdėjo. Ji vis galvojo, ar kada nors turės vyrą, su kuriuo galės švęsti Kalėdas. Gal vieną dieną. Gal tas vyras bus visai ne Filas.

Kalėdų rytą Sara norėjo paskambinti Džefui ir pasveikinti, bet pabijojo, kad atsiliepti gali Mari Luiza. Taip ir nepaskambinusi, patraukė tiesiai į namą Skoto gatvėje. Laukdama, kol vienuoliktą valandą atvažiuos šeima, šiek tiek pasikrapštinėjo. Jie vėlavo tik keletą minučių. Odrė pakeliui pasiėmė Mimi ir Džordžą. Ji apsimetė, kad nesupranta, jog jie kartu praleido naktį. Pastaruoju metu senukai tapo nebeišskiriami. Džordžas dabar tikrai turėjo pranašumą prieš kitus Mimi gerbėjus. Sara ją paerzino sakydama, kad taip nutiko dėl golfo pamokų. Odrės manymu, taip nutiko dėl namo Palm Springse. Kad ir kaip būtų, atrodo, jiems gera kartu, ir Sara dėl to džiaugėsi. Nors viena moteris šeimoje palaiko padorius santykius. Mimi juk tokia miela ir nusipelno likusį gyvenimą būti laiminga. Sara manė, kad Džordžas jai puikiai tinka.

Mimi pirmoji įžengė pro paradines duris — nedrąsiai dairydamasi, lyg bijotų išvysti vaiduoklį. Kiti sekė iš paskos. Ji lėtai įėjo į didįjį prieškambarį ir nužingsniavo tiesiai prie didžiųjų laiptų. Tuomet pažvelgė aukštyn, lyg ten vis dar matydama artimus žmones. Kai senutė atsigręžė į Sarą, jos skruostais ritosi didelės ašaros.

— Viskas atrodo lygiai taip, kaip prisimenu, — tyliai tarė ji. — Niekada nepamiršiu, kaip mano motina lipdavo žemyn šitais laiptais, vilkėdama gražias vakarines sukneles, apsisiautusi kailiais ir pasipuošusi brangakmeniais, o mano tėvas laukdavo laiptų apačioje, vilkėdamas fraką ir cilindrą, ir šypsodavosi, žiūrėdamas į ją. Ji buvo tokia graži. — Sara nesunkiai galėjo viską įsivaizduoti, užteko vienos matytos nuotraukos. Lili buvo stebuklinga, jos grožis buvo užburiantis. Ji atrodė kaip kino žvaigždė, fėja ar jauna karalienė. Matydama savo senelę, grįžusią į šiuos namus, Sara tarsi išvydo visa tai.

Po pirmąjį aukštą visi vaikštinėjo beveik valandą, kol Sara pasakojo apie savo sumanymus ir naująją virtuvę. Odrė tylėdama tyrinėjo raižinius ir sienų plokštes. Ji pagyrė puošnias medines grindis, kurios buvo atvežtos iš Europos, o Džordžą sužavėjo sietynai. Ko gi nesužavėtų?

— Mano tėvas atvežė juos iš Austrijos motinai, — paaiškino Mimi. Sietynai vis dar neveikė, bet Džefo atvestas žmogus juos jau pritvirtino, kad nenukristų. Dabar buvo saugu stovėti ir po jais. — Auklė man apie juos pasakojo, — susimąsčiusi toliau kalbėjo Mimi. — Man atrodo, du yra iš Rusijos, kiti iš Vienos, o tas, kuris kaba motinos kambaryje, — iš Paryžiaus. Kol statė Šitą namą, mano tėvas plėšė pilis visoje Europoje. — Tai buvo matyti. Rezultatas išėjo išties įspūdingas.

Dar pusvalandį jie užtruko antrame aukšte, apėjo svetaines, pastovėjo išpuoštoje pokylių salėje su paauksuotais veidrodžiais, raižiniais ir mozaikinėmis grindimis. Vien grindys buvo tikras meno kūrinys. Paskui visi užlipo viršun. Mimi patraukė tiesiai į savo ir brolio kambarius. Ji jautėsi taip, lyg būtų mačiusi juos tik vakar. Ten stovėdama senutė negalėjo net kalbėti. Džordžas priėjęs švelniai uždėjo ranką jai ant pečių. Grįžti į šiuos kambarius jai buvo jausminga kelionė į praeitį. Sara jautėsi beveik kalta, kad privertė senelę tai išgyventi, bet kartu tikėjosi, kad taip užgis senos žaizdos.

Mimi papasakojo apie motinos miegamąjį ir persirengimo kambarius, apie ten stovėjusius baldus, rausvas atlasines užuolaidas ir neįkainojamą Obiusono kilimą. Vėliau ji kažkur skaitė, kad net 1930 metais už jį aukcione gerai sumokėjo. Senelė pasakojo apie motinos vakarines sukneles, kabėjusias spintose, puikius jos drabužius ir nuostabias skrybėles, kurios buvo pagamintos Prancūzijoje asmeniškai jai. Tai buvo nuostabi legenda, prilygstanti istorijos pamokai. Kol jie ten buvo, Odrė laikėsi neįprastai tyliai. Per šešiasdešimt vienus gyvenimo metus jai neteko girdėti motinos taip kalbant apie savo vaikystę, liko tik stebėtis, kiek daug ji prisimena. Odrė visuomet manė, kad mama nesugeba nieko prisiminti. Nuo mažų dienų Odrė težinojo, kad jos mamos šeima per 1929 metų ekonomikos krizę neteko viso turto ir kad neilgai trukus jos senelis mirė nieko nepalikęs. Ji niekada negirdėjo apie žmones, kurie buvo šalia Mimi vaikystėje, nežinojo smulkmenų apie senelės dingimą, net apie šį namą. Mimi niekada apie tai nebuvo net prasižiojusi, o dabar pagaliau išlaisvinti prisiminimai liejosi kaip iš gausybės rago.