Даниэла Стил - Namas

Svečiai atidžiai ištyrinėjo net palėpę ir rūsį, nors ten nebuvo ko žiūrėti. Mimi prisiminė liftą ir kaip mėgo juo važinėtis su tėvu, prisiminė mylimiausią tarnaitę, kurią lankydavo palėpėje, kai tik pavykdavo pasprukti nuo auklės.

Kai jie baigė apžiūrinėti namą, buvo jau antra valanda. Mimi atrodė išsekusi, net ir kiti buvo pavargę. Tai buvo daugiau nei seno namo apžiūra, daugiau nei istorijos pamoka — tai buvo tarsi kelionė į praeitį aplankyti seniai pamirštų žmonių, kuri tapo įmanoma todėl, kad Sara siekė svajonės ir nepamiršo savo šeimos.

— Na, ką manote? — paklausė Sara, kai visi sustojo didžiajame prieškambaryje.

— Ačiū, — ištarė Mimi ir stipriai ją apkabino. — Telaimina tave Viešpats, — sušnibždėjo ji, o iš akių vėl pabiro ašaros. — Tikiuosi, kad būsi čia laiminga, Sara. Jie buvo, kurį laiką. Tikiuosi, tu čia būsi laiminga visada. Tu to nusipelnei. Jei padarysi šį namą vėl gyvenamą, bus nuostabu. Norėčiau tau padėti, — pasakė senutė. Sara žinojo, kad ji kalba iš visos širdies. Džordžas taip pat ištiesė rankas ir ją apkabino.

— Ačiū, Mimi, — padėkojo Sara, vėl apkabindama senelę, o paskui su nerimu akyse pažvelgė į motiną. Visada taip žvelgdavo, kai laukdavo jos pritarimo. Tai pasiekti būdavo nelengva.

Odrė linktelėjo, akimirką padvejojo, o paskui prabilo užkimusiu balsu, pro ašaras:

— Ketinau pasakyti tau, kad išprotėjai. Taip ir maniau... Bet dabar suprantu. Tu teisi. Tai svarbu mums visiems... ir šitas senas namas toks gražus... Aš padėsiu tau jį tvarkyti, jeigu nori, kai tik būsi pasiruošusi. — Ji meiliai nusišypsojo dukrai. — Šitai vietai prireiks velniškai daug medžiagų... Vien dėl užuolaidų gali tekti bankrutuoti... Bet aš norėčiau padėti. Žinai, turiu sumanymų, ką daryti su svetainėmis. Kai baigsi, galėtum namą nuomoti vestuvėms. Vis būtų šiokios tokios pajamos. Vestuvėms žmonės visada ieško elegantiškų vietų. Šita būtų tiesiog tobula, galėtum nemažai uždirbti.

— Puiki mintis, mama, — tarė Sara. Jai akyse kaupėsi ašaros. Niekada anksčiau motina nebuvo siūliusi jai pagalbos, tik nurodydavo, ką daryti. Namas jas keistu būdu suartino. Pirkdama jį, Sara apie tai nė negalvojo, bet dabar tai buvo netikėtas ir labai malonus posūkis. — Man ji nebuvo atėjusi į galvą. — Ji iš tiesų manė, kad tai gera mintis.

Prieš išeidamos iš namo, visos trys moterys pastovėjo su šypsena žvelgdamos viena į kitą, lyg pasidalijusios kokia ypatinga paslaptimi. Lili de Bomon palikuonys pagaliau grįžo namo, susirinko po stogu, kurį jai pastatė Aleksandras. Kadaise tai buvo meilės kupini namai, ir visos žinojo, kad Saros rankose jie vėl tokie bus.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Per atostogas, kai tik nemiegodavo, Sara dirbdavo name. Odrė taip pat įprato ten užsukti. Ji nuėjo į biblioteką paieškoti žinių apie namo istoriją ir rado keletą įdomių dalykų. Papasakojo apie juos Sarai ir pateikė keletą vykusių pasiūlymų, kaip bus galima įrengti patalpas. Pirmą kartą per tiek metų Sara džiaugėsi motinos draugija. Mimi irgi keletą kartų užėjo, atnešė sumuštinių, kad Sara nemirtų badu, kol kala, šlifuoja ir pjausto. Knygų lentyna pamažu įgavo formą, o stropiai vaškuojami raižiniai ir sienų plokštės beveik švytėjo.

Kelis vakarus, kol Mari Luiza slidinėjo, name praleido ir Džefas. Kartą jie dirbo ištisą naktį, tik atskiruose kambariuose. Už visą name praleistą laiką Džefas nepaėmė jokio užmokesčio — tik už eskizus, brėžinius ir tarpininkavimą su rangovais. Jis vis sakydavo, kad darbas čia jam padeda atsipalaiduoti. Džefas užsuko patikrinti, kaip jai sekasi vaškuoti sienas nauju vašku. Sara buvo išvargusi, rankos atrodė baisiai, plaukai sukelti ant viršugalvio, o vilkėjo ji nutrintus darbo drabužius ir nunešiotus batus. Ji trumpam liovėsi dirbusi, ir Džefas padavė jai alaus.

— Jaučiuosi taip, lyg rankos tuoj nukris, — pasiguodė ji sėsdamasi ant grindų pailsėti, o jis šypsodamasis pažvelgė žemyn į ją. Kiek anksčiau abu sukirto picą.

— Ar žinai, kokia šiandien diena? — statydamas ant žemės nedidelį šlifuotuvą ir gurkštelėdamas alaus paklausė Džefas.

— Nė neįsivaizduoju. — Dirbdama ji prarado laiko nuovoką. Kambaryje juodu buvo įtaisę laikinas lempas — jos apšviesdavo tas vietas, kuriose reikėdavo dirbti. Visa kita skendėjo šešėliuose, bet baugu nebuvo. Sara niekada nesijautė čia blogai, net naktį dirbdama viena. Tačiau kai Džefas būdavo šalia, jausdavosi smagiau.

Jis pasižiūrėjo į datą laikrodyje ant riešo ir nusišypsojo.

— Šiandien Naujųjų metų išvakarės.

— Nejaugi? — nustebo Sara. — Vadinasi, po dviejų dienų turėsiu grįžti į biurą. Gera buvo tiek dienų dirbti čia. Jaučiu, kad man nepatiks vėl lankytis čia tik savaitgaliais. Gal vakarais po darbo galėsiu šį tą nuveikti.

Kuo greičiau ji dirbs ir kuo daugiau laiko tam skirs, tuo greičiau bus galima viską užbaigti. Sara negalėjo sulaukti tos dienos, kai persikels čia gyventi. Moteris tikėjosi, kad iki pavasario bus padaryta gana daug. Tada ji prisiminė, ką prieš akimirką pasakė Džefas.

— Kiek valandų?

— Vienuolika penkiasdešimt trys. Septynios minutės iki Naujųjų metų. — Tebesėdėdama ant grindų, Sara kilstelėjo alaus butelį greta stovinčio Džefo pusėn. Abiem buvo smagu šitaip sutikti Naujuosius metus. — Tikiuosi, ateinantys metai mums abiem bus geri.

— Ir aš. Kitais metais tokiu metu jau gyvensiu čia ir galėsiu surengti Naujųjų metų vakarėlį savo pokylių salėje. — Vargu ar taip bus, bet buvo smagu bent jau įsivaizduoti.

— Tikiuosi, pakviesi mane, — tarė Džefas šypsodamasis ir kiek erzindamas.

Sara nenusileido:

— Žinoma, pakviesiu. Tave ir Mari Luizą. Atsiųsiu kvietimą.

— Prašyčiau, — elegantiškai nusilenkdamas atsakė jis.

Mari Luiza slidinėjo Skvo slėnyje. Jai Naujieji metai nerūpėjo. Filas vis dar Aspene su vaikais. Vakar jis skambino, bet nė žodžiu neužsiminė apie Naujuosius metus, Sara taip pat. Jis turėtų grįžti kitą savaitę, kai baigsis vaikų atostogos.

— Vienuolika penkiasdešimt aštuonios, — pranešė Džefas, vėl pažiūrėjęs į laikrodį, ir Sara atsistojo, rankoje tebelaikydama alų. Ji pastatė butelį ant įrankių dėžės ir į drabužius nusivalė rankas. Moteris buvo purvina nuo galvos iki kojų, ant veido net matėsi dulkių ir vaško dryžiai. Netyčia žvilgtelėjusi į savo atspindį veidrodyje, ji nusijuokė.

— Nieko sau apdaras Naujųjų metų išvakarėse, ką?

Džefas taip pat nusijuokė. Sara džiaugėsi, kad juodu kartu.

Kitaip gal būtų pernelyg tylu. Bet ir dirbdama viena Sara jautėsi ne tokia vieniša kaip savo bute.

— Vienuolika penkiasdešimt devynios. — Nebeatitraukdamas akių nuo laikrodžio Džefas žengė žingsnį artyn. Sara nepasitraukė. — Laimingų Naujųjų metų, Sara, — švelniai tarė jis. Moteris linktelėjo, lyg duodama sutikimą. Tik šį kartą. Naujųjų metų proga.

— Laimingų Naujųjų metų, Džefai, — taip pat švelniai tarė Sara, o vyras ją apsivijo rankomis ir pabučiavo. Jau kurį laiką jie to nedarė — tyčia. Pasibučiavę abu dar ilgai stovėjo apsikabinę, paskui lėtai atsiskyrė ir pažvelgė vienas į kitą. — Ačiū, kad esi čia.

— Nenorėčiau būti niekur kitur.

Paskui abu lėtai grįžo prie darbo, nieko nesakydami apie bučinį, nekalbėdami apie tai, ar iš viso reikėjo bučiuotis. Trečią valandą ryto jie kartu išėjo namo.

Grįžusi Sara rado žinutę nuo Filo. Jis skambino vidurnaktį ir palinkėjo laimingų Naujųjų metų. Į mobilųjį neskambino. Sara buvo telefoną pasiėmusi, tik dėl visa ko. Filas darkart paskambino ryte, pažadino ją aštuntą valandą.